Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis“ yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.“ Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj“, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.“ <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

1926 m. keturvėjininkai skaitytojus ėmė traukti per radiją, pasitelkė spaudą, organizavo renginius. Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, A. Rimvydis, P. Tarulis, A. Šimėnas, J. Švaistas, T. Tilvytis, J. Žlabys, A. Gricius, P. Janeliūnas. Šie kūrėjai save laikė moderniojo meno atstovais, rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais: kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą.

1921 m. jie pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje, o 1922 m. išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, po kurio ir žurnalą „Keturi vėjai“. Juose išdėstė savo kūrybinius principus. Šis sąjūdis davė stimulą trečiafrontininkų grupei susidaryti.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams. Pasirodė apie 2000 leidinių. Periodika tapo gausi, bet nevienalytė. Žymiai pakilo išprusimo lygis. Buvo leidžiami laikraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Kauno žinios“ „Lietuvos balsas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti. Žurnalai pradėti leisti nuo 1920 m. ir ėjo ketverius metus: „Aušrinė“, „Ateitis“, „Pavasaris“ ir daugelis kitų. Redaktoriais tuo metu dirbo V. Krėvė, L. Gira. Juose savo kūrinius spausdino neoromantinės krypties atstovai.

Ėjo ir katalikiškos krypties žurnalai: „Vairas“, „Vaidilutė“, kairieji literatai leido „Prošvaistę“, „Kultūrą“, keturvėjininkai spausdino „Keturis vėjus“, Petras Juodelis 1929–1931 m. leido ir redagavo literatūrinį žurnalą „Pjūvis“, jame skelbė neoromantizmo idėjas, kritikavo keturvėjininkus. Žurnale bendradarbiavo Jonas Aistis, Juozas Banaitis, Henrikas Ernestas Blazas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kiti.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros leidinys – modernios literatūros almanachas „Granitas“ (1930 m.). Tai katalikiškojo sparno leidinys vėliau peraugęs į „Naująją Romuvą“, kuri tapo moderniu laikraščiu. Abu leidinius redagavo Juozas Keliuotis, o pastarojo dar buvo ir steigėjas, leidėjas. „Naujoji Romuva“ – tai iliustruotas savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas. Jame pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama.

1930–1931 m. Kaune leistas kairiųjų inteligentų žurnalas „Trečias frontas“, kurį redagavo Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova. Žurnalas atstovavo antifašistinės krypties literatūros grupuotei „Trečiafrontininkai“. „Trečiasis frontas“ sulaukė plataus visuomeninio dėmesio ir turėjo įtakos tolesnei pažangiosios lietuvių literatūros raidai.

Lietuvos universitetas (vėliau Kauno universitetas) nuo 1930 m. leido „Darbus ir dienas“. Tai buvo Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys. „Darbus ir dienas“ redagavo Vincas Krėvė – Mickevičius, Egidijus Aleksandravičius ir Leonas Gudaitis (redaguoja dar ir šiandien).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Literatūrinė srovė ar kryptis?

Aptariant literatūrinį procesą neretai iškyla kryties ir srovės terminų painiava. Ne visi autoriai ir literatūrologai, kalbėdami apie sroves, turi galvoje srovės charakteristiką ir atvirkščiai. Antra vertus, tie reiškiniai kaip romantizmas skirtingose kultūrose gali turėti skirtingą statusą. Ekspresionizmas vienoj tautoj gali būti srovė, kitoj gali būti kryptis. Literatūrinė srovė ir kryptis, kaip sąvokos, turi savo skiriamuosius bruožus. Literatūros srovė yra jau visiškai susiformavęs meno reiškinys literatūriniame procese, turintis išbaigtą raidą, išraiškos vertę ir tradiciškumą. Literatūros kryptis suprantama dvejopai: plačiąja prasme ji reiškia bendrąsias meno tendencijas be labai aiškių laiko ribų. Tos tendencijos gali pasireikšti ir visiškai kitu laikotarpiu, negu istoriškai formavosi kryptys. Pavyzdžiui Baroko kryptis mene neturi aiškių rėmų, bet datuojama maždaug nuo XVI iki XVIII a. pradžios, tačiau Baroko raiškos bruožai atskirais atvejais kūriniuose gali pasireikšti ir XIX a. pradžioje, kada Barokas jau pasibaigęs. Tais atvejais krypties sąvoka tarsi įgauna kultūrinės stilistikos bruožų.

Kitas krypties aspektas yra tas, kad kryptis gali reikšti dar nespėjusią išsigryninti meninę tendenciją. Tuo tarpu kryptis tampa siauresnė už srovės sąvoką. Pastaroji krypties sąvoka ypač aktuali lietuvių literatūrai, nes ne visi reiškiniai, kurie vakarų Europos mene išgyveno savo nuoseklią raidą, lietuvių kultūroje suspėjo tai padaryti. Taip atsitiko dėl XIX a. stabdžio – spaudos draudimo 40 – šimtmečio. XIX a. antra pusė vakarų Europos literatūroj buvo didysis modernių tendencijų šuolis ir per XIX a. tos literatūros suspėjo išgyventi daug tendencijų.

Tuo tarpu lietuvių literatūra nuo 1864 metų spaudos draudimo pradžios buvo gyvenimo priversta atlikti vienintelę funkciją – išlaikyti gyvą kalbą, todėl visos naujos srovės ar kryptys tuo metu buvo negirdėta prabanga. Tokias tendencijas geriausiai atitiko toks menas, literatūra, kuri palaikė tautos jausmus, savivoką. Toks fenomenas Lietuvoje buvo romantizmas. XIX a. antra pusė lietuvių literatūroje yra romantizmo laikas, kuris leido per 40 metų, kol truko spaudos draudimas, palaikyti meninio žodžio gyvybę. Teigiama tai, kad kalba neišnyko, bet neigiamas bruožas tas, kad be romantizmo negyvavo jokios kitos literatūros tendencijos (simbolizmas, avangardizmas…). Tačiau panaikinus spaudos draudimą, pasigirsta kritiškų balsų, kurie teigia, kad literatūra, menas yra pats sau vertybė, kad jis neprivalo atlikti jokių racionalių funkcijų (nei politinių, nei visuomeninių), ji yra skirta kurti grožiui. Todėl nenuostabu, kad XX a. pr. su ankstyvuoju modernizmu (galima minėti Čiurlionį, Čiurlionienę, Garbačiauską) į literatūrą ima plūsti vienu metu įvairios tendencijos. Jos vakarų Europoje XIX a. nuosekliai keitė viena kitą, o lietuvių literatūroje jos klostėsi vos ne iš karto (impresionizmas, avangardizmas, neoromantizmas, futurizmas, ekspresionizmas). Dėl tokio skubėjimo, kuris susidarė tartum norint pasivyti ir išgyventi tai, ką patyrė vakarų Europos kultūra, šios tendencijos lietuvių literatūroje nebuvo pakankamai išbaigtos. Todėl jos taip ir „pasiliko krypties termino sąvokoje“.

Kad galėtų gyvuoti literatūrinės srovės, turi būti:

• filosofinis pamatas (meno pasaulėžiūros sistema);
• estetinių nuostatų sistema, kurioje susiformuoja vertinimo kriterijai;
• tradiciškumas – santykis su meno patirtimi;
• turi būti pakankamai nusistovėjęs probleminis akiratis;
• srovėje nusistovėjusi poetikos sistema (pamėgti žanrai, vaizdavimo būdai).

Romantizmas kaip sąvoka turi tartum dvejopą prasmę: 1.  Sinonimiška su krypties, stiliaus, tendencijos sąvokomis, jis tarsi praauga savo laikmetį. 2. Romantizmas kaip srovė (išbaigtas meno reiškinys, turintis savo pradžią, raidą, pabaigą, įsiliejantis į tolesnę literatūrą ir t.t.). Romantizmo pamatas – idealizmas (dvasiniai dalykai yra nemirštantys).
Tradiciškumas reikalauja natūralios pradžios. Ji atrodo maždaug taip:

Romantizmas orientuotas į tai, kad puoselėtų tautos savimonę. Nuo 1920 – 30 tęsiasi romantizmas, bet jis jau ima ir trūkinėti, atsiranda modernizmo kryptis. Taigi, nuo 1930 – 1940  susipina romantizmas ir modernizmas. Tai buvo pats brandžiausias saviraiškos periodas.

Visa ši raida rodo, kad romantizmas iš tiesų buvo srovė. Be romantizmo, srovės terminą turi ir simbolizmas.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Meno kūrinys literatūros procese
Romantizmas vaikų literatūroje

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija