Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Dangaus ir žemės sūnūs“. Šiuo romanu – drama „Krėvė praturtino lietuvių literatūrą subtiliu rytietišku stiliumi, kuriam būdingos lakoniškos sentencijos, hiperboliškas laipsniavimas, Biblijos sintaksė, pamokomų palyginimų intarpai, filosofinis disputas.“ (AušrDangaus ir žemės sūnūsa Martišiūtė-Linartienė) Pagrindinės kūrinio temos – gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės ir nusivylimo, dievoieškos.

Kūrinyje vaizduojami įvykiai – žydų karaliaus Erodo valdoma Judėja, kuri yra Romos priespaudoje. Ją valdo Tiberijus. Vaizduojama ir krikščionybės kilmė. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai žemiškasis tikėjimo variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį.

Kūrinį sudaro trys linijos: Erodo, Jėzaus ir žydų tautos istorija. Evangelijose aprašomi įvykiai dramatizuojami, – Ješuos, Erodo, Jehudos iš Kerioto, Barnabo –  nors daug dalykų interpretuojama savaip.

Veikia daug Naujojo Testamento personažų. Įvykiai vystomi sinchroniškai. Daug aforizmų ir sentencijų.

V. Krėvės kūryba, šakota ir įvairi, netelpa jokiuose literatūrinės krypties rėmuose, nors atskirus jo kūrinius galima sieti su romantizmu, ypač su neoromantizmu, realizmu ir net simbolizmu. Kūrybos lietuviškumas, tautinis stilius, dėl kurio tiek daug ginčytasi amžiaus pradžioje, rašytojui neužstojo pasaulio problemų. Jis buvo patriotas, kėlė pasiaukojimo, tarnavimo tėvynei ir jos laisvei idėją. Bet kaip menininkui, jam buvo patraukli individo laisvės, ištikimybės pačiam sau problema. Kuo drąsesnis kūrėjas, tuo sudėtingesnės ir prieštaringesnės jo keliamos problemos, tuo sunkiau jas matuoti vienu masteliu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“

Tarininis pažyminys

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Durys rėmėsi Vakarų Europos ir rusų sintaksės darbais, nutoldamas nuo Jablonskio sintaksės.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Taigi, jis laikytas atskira sakinio dalimi.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys – priedėlis. Tarininis pažyminys priskiriamas pažyminiui.

Veleckienė išsamiai aprašė raišką, bet daug dalykų nusižiūrėjo iš rusų sintaksės darbų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino – tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V. Ambrazas, kuris yra visos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos redaktorius.

Vidurinėje mokykloje sakinių su tarininiu pažyminiu vengiama, tačiau Dobrovolskio vadovėlyje esama kelių pavyzdžių:

„Brolis grįžo linksmas.“

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys – tai savita pažyminio rūšis. Tai pažyminys, turintis dvigubą sintaksinį ryšį:

• Su tariniu;
• Su veiksniu arba su papildiniu.

Pav.: Brolis grįžo.

Tarininis pažyminys, patekęs į tarinio traukos sferą:

BrolisSemantika: Tarininis pažyminys reiškia būseną, susijusią su pagrindiniu veiksmu arba pagrindine būsena, ir ta būsena egzistuoja pagrindinės būsenos metu.

Raiška: įprasta pažyminius skirstyti į derinamuosius ir nederinamuosius, kur pastarieji dar skirstomi į skiriamuosius, koreliuojamuosius ir valdomuosius.

Koreliuojamasis pažyminys – tai priedėlis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Gali būti valdomasis ir šliejamasis.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Ryšys pagal reiškimo būdą neaptariamas:

Linksmas – vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Koks grįžo?), išreikštas būdvardžiu.

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Tarininis pažyminys tarsi priedėlis gali būti reiškiamas ir koreliuojamąja forma:

„Nesitikėjom, kad sugrįši priešas.“
„Aš Mantą pažinojau dar studentą.“

Tarininis pažyminys gali būti reiškiamas prielinksninėmis konstrukcijomis:

„Kaip tu, tėveli, gyvensi be sveikatos?“

Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Tokiu atveju jis gali turėti savo pažyminį:

„Tėvas šaltą dieną išėjo su vienu megztiniu.“ (kokiu?)
Kaziuką surado papurusiais plaukais.“

Gali būti reiškiamas lyginamąja konstrukcija:

„Vilius Karalius į miestą važiuoja kaip šeimininkas.“
„Visa apylinkė tėvą gerbė kaip gabų meistrą.“
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys

Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:1963 m. tarinysVientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1976 m. klasifikacija1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

1988 metu tarinysTariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III.    Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

Ėmė ir nuraškė obuolį.“
Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV.    Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Specialiai neaptarsiu prijungiamųjų sakinių dėmenų santykių, nes prijungiamųjų sakinių dėmenų santykiai yra nurodomi nusakant šalutinio sakinio dėmens rūšį.

Pvz.: „Jei paseksi negirdėtą pasaką, duosiu ugnies.“ Įvardytumėm kaip sąlygos santykius, tačiau paprastai sakom, kad sakinyje prie pagrindinio dėmens prijungtas sąlygos šalutinis sakinys.

Bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu sujungtų dėmenų santykiai (išskyrus skiriamąjį) yra nelengvai suvokiami, nes neturi specialių jungimo priemonių, arba tos priemonės pasirodo tik fragmentiškai. Būna atvejų, kai vienas santykis dominuoja.

Lietuvių sintaksėje bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu susietų dėmenų santykiai yra labai mažai teaptarti, be to tik lietuvių kalbos gramatikos III tome jie yra aprašyti, bet ne sistemiškai, o išblaškytai. Toje gramatikoje nevartojamas ir sakinio terminas, sakoma „dėmenų ryšio reikšmė“.

Iš viso yra 13 santykių ir jie yra grupuojami:

1. Nepareinamieji santykiai – tai tokie, kur dėmenys tiesiog sudėti, vienas kito turinio nelemia, nesąlygoja.

a. Vienalaikiškumo santykis yra tada, kada dėmenyse žymimi veiksmai vyksta kartu. („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“)
b. Veiksmų sekos santykis – kai vienas veiksmas pradeda vykti tada, kai pirmasis nutrūksta („Atsidarė durys, į klasę įėjo mokytojas ir pradėjo pamoką.“).

2. Pareinamieji santykiai:

a. Priežastingumo santykių grupė:

• priežasties santykis (grynoji priežastis) – junginiuose koreliuoja su veikiančiąja priežastimi („Nepalijo nė lašo – augalai nuleido lapus.“)
PASTABA. Priežasties santykiais susiję dėmenys lengvai gali būti apsukami, sukeičiami vietomis („Augalai nuleido lapus – nepalijo nė lašo.“);

• sąlygos santykis („Sulos šuo kieme ir pakerta motinai kojas.“ / „Paseksi negirdėtą pasaką, gausi ugnies.“);

• nuolaidos santykis („Paklausė draugų, (ir) prarado visus pinigus.“).

PASTABA. Suvokti priežasties santykius galima pasinaudojant pridėjimu (su jungtukais ir, bet…). Tas pridėjimo būdas tik padeda apčiuopti sakinį ir santykį patikrinti, tačiau taip elgdamiesi pakeičiame sakinio tipą.

• padarinio santykis – čia susiję paremiamojo parėmimo sujungiamieji dėmenys („Ponas dvare buvo retas svečias, tai ir kelių niekas netaisė.“).

b. Priešpriešos santykių grupė:

• priešprieša siaurąja prasme („Motina šaukia vaikus pietų, vaikai neklauso.“);

• išskirties santykis. Griežta dėmenų tvarka: I dėmuo – visuma, II dėmuo – kas išskiriama. („Visi žvėrys išėjo kelio tiesti, tik vienas kurmis pasiliko.“);

• neatitikimo santykis – esmę sudaro tai, kad paskesnis dėmuo (dėmenų grupė) yra tokio turinio, kuris visiškai neatitinka to, kas pasakyta pirmame dėmenyje („Atėjo sėjos metas, tačiau laukuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus.“ / „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“).

c. Apibendrinimo ir išvados santykių grupė:

• apibendrinimas – kada pirmas dėmuo susijęs su dėmenų grupe („Privažiavimo kelias išklampotas, klombos neapsodintos, takai nesutvarkyti – visur netvarka, apsileidimas.“)

PASTABA. Šitą sakinį apsukus gausime aiškinamąjį sakinį. Aiškinamasis santykis dar yra vadinamas paremiamuoju santykiu.

• Išvados santykis („Kaimynų katinas nurūksta – nieko nėra namie.“)
Išvada nuo apibendrinimo skiriasi tik tuo, kad yra paremta loginiu išvedimu, daromas tam tikras sprendimas.

Išvadą ir apibendrinimą galima atskirti ir formaliai. Apibendrinimas yra tarsi dėmenų turinių aritmetinė suma. Iš vienos pusės susiję keli dėmenys, iš kitos – daugiau. Santykį galima atskirti pridėjimo būdu. Į sakinį įtraukiami atitinkamos reikšmės įterpiniai (žodžiu, tikru žodžiu, vienu žodžiu, žodžiu sakant, o išvadą tikrinam įterpdami žodelį „vadinasi“.)

d. Pažymimųjų santykių grupė:

• pažymimasis santykis. Šio santykio sakinio sandara savita, nes pirmasis dėmuo yra sakinio dalis, išreikšta daiktavardžiu, o paskesniame dėmenyje tos sakinio dalies turinys yra apibūdinamas (charakterizuojamas) („Ragana turėjo vieną dukterį ir ta buvo su viena akim.“). Santykį galima apčiuopti pridėjimo būdu, galima pakeisti šalutiniu dėmeniu („Ragana turėjo vieną dukterį, kuri buvo su viena akim.“).

• Skiriamasis santykis būna tik sujungiamuosiuose sakiniuose; yra susijęs su gramatiniu tipu – skiriamojo sujungimo (ar, arba, ar…ar, arba…arba – sujungti tokiais jungtukais): „Arba tu, pliki, traukis, arba tu, kvaily, liaukis.“

• Priduriamasis santykis – dėmenys sujungti bejungtukiu arba sujungiamuoju ryšiu. Santykio atveju paskutinis dėmuo yra priduriamas, jam būdingas struktūros paprastumas, jis yra tarsi iš kitos sferos, pasakomas netikėtai („Vidurį sodo žydėjo radastų krūmas, po juo lindėjo sraigė.“)

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys