Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius“.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose  svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Naujoji atikinė komedija. Menandras

Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helėnizmo laikotarpiu turėjo naujoji antikinė komedija. Jau viduriniojoje komedijoje buvo ženkliai pastebimas buitiškumas, o naujoji atikinė komedija pasiekia buitiškumo viršūnę: išnyksta politikos temos, įsivyrauja melancholija, nebėra komiškumo, visai susilpsta choro vaidmuo, o siužetai ima kartotis – pamestas ir surastas vaikas arba prievarta, meilės intriga. Suvienodėję siužetai reikalauja ir vienodų veikėjų – taip susiformuoja veikėjų tipų kaukės.

Pagrindiniais tipais tampa: mergina – nedrąsi ir neryžtinga, jaunuolis – kilmingas, kvailokas ir nesavarankiškas, vergas – apsukrus, šelmis ir apgavikas, hetera – godi pinigų, taip pat nusenęs ir viskuo nepatenkintas tėvas.

Svarbiausiais naujosios antikinės komedijos atstovais laikomi atėnietis Menandras, Difilas ir Filemonas.

Menandro (343–291 m. pr. m. e.) veikalų išliko daugiausiai: jis yra parašęs apie šimtą komedijų, su kuriomis dalyvavo įvairiuose komedijų konkursuose (bet nesėkmingai). Jo komedijos mums tapo žinomos Egipte radus papiruso ritinių su įvairiomis kūrinių dalimis.

MenandrasMenandras – miestietiškų komedijų kūrėjas, kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo, nes tuo metu laikai buvo neramūs, tad komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Pjesėse paprastai dominuoja atėniečių kasdienybė – buitis, sukrėsta atsitikimo – atsitiktinumo, santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni komedijų tipažai: gudrus vergas arba karys pagyrūnas.

Menandras puikiai išmanė žmogaus psichologiją ir tai panaudojo savo veikaluose. Komedijose jis elgiasi humaniškai – nesumenkina veikėjų, nesmerkia ir iš jų nesijuokia. Galima sakyti, kad kaip tik humanizmo idėja ir yra Menandrui svarbiausia. Kartais jo komedijose vyrauja ne komiškasis, o melodraminis pradas. Jam būdingas perėjimas nuo primityvaus linksmumo prie subtilaus pajuokavimo. Siužetai šmaikštūs ir išradingi. Komedijoje „Nukirptoji“ vyrauja moralinė problematika, o išlikusioje Menandro komedijoje „Bambeklis“ dažnas yra meilės motyvas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Klasikinis graikų literatūros periodas

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.

BIOGRAFIJA. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Prūsijos karalystėje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Manoma, kad jo tėvai buvo vietiniai lietuviai, bet parvykę iš Škotijos (abejonių kėlė pavardė, prielaidos daromos ją patyrinėjus; raštus pasirašinėjo lotyniškai „Donelitijus“). Tėvai buvo neturtingi, bet turėjo daug vaikų – be Kristijono augo dar 5 sūnūs ir 2 dukterys. Anksti mirė tėvas, gyvenimas, buvęs nelengvas, tuo metu tapo dar sunkesnis. Visi berniukai išėjo amatininkauti (K. Donelaitis dirbo pianinus, fortepijonus). Vienas iš jo brolių buvo auksakalys.

Apie 1731 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos lotynišką katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Joje mokėsi kalbos, matematikos, literatūros. Giedodavo laidotuvėse, dainuodavo gatvėse, taip šiek tiek užsidirbdavo pinigų gyvenimui. Manoma, kad Donelaitį į literatūrinę kūrybą patraukė jam literatūrą dėstęs poetas.

1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą teologijos fakultetą, kurį 1740 metais baigė. Studijuodamas mokė literatūros kitus ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Baigęs universitetą atvyko į Stalupėnus dirbti mokyklos muzikos mokytoju, vadovauti chorui. Po ketverių metų, atsiradus vietai Tolminkiemyje, K. Donelaitis išlaikė egzaminus ir tapo klebonas. Dar po metų K. Donelaitis vedė teisėjo dukterį, bet vaikų jiedu neturėjo. Nors parapija, kurioje jis dirbo nebuvo turtinga, tačiau su jo pagalba buvo pastatydinta mokykla, klebonų našlių namai, perstatyta klebonija, bažnyčia. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 dieną. Jo žmona išgyveno dar penkiolika metų.

Po mirties Donelaičio portreto nebuvo išlikę. Tačiau vėliau buvo atkastas jo kapas ir pagal likusią kaukolę atkurtas veidas.

KŪRYBA. Rankraščiais ir nuorašais išlikusią Kristijono Donelaičio grožinę kūrybą sudaro pasakėčios, ankstyvieji poemos fragmentai, poema „Metai“ ir eilėraščiai vokiečių kalba. Pasakėčias Donelaitis ėmė rašyti dar Karaliačiaus universitete. Išliko šešios pasakėčios: „Lapės ir gandro česis“ „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.; L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Trys pasakėčios yra perkurtos iš Ezopo pasakėčių, kitos trys – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Jo pasakėčioms būdingas emocingumas ir ilgi moralai.

Kristijonas Donelaitis. MetaiPo Donelaičio Ezopo pasakėčios tapo labai populiarios. Be jų K. Donelaitis sukūrė ir eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, trejetą eilėraščių vokiečių kalba. Be grožinės kūrybos yra išlikę K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, įrašai gimimo metrikų knygose, įvairūs administraciniai raštai. Tačiau pats reikšmingiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“.

GENEZĖ. Nėra tiksliai žinoma, kada poema „Metai“ buvo pradėta ar baigta rašyti. Yra išlikusios tik dvi dalys. Manoma, kad „Metai“ buvo skaitomi per pamokslus. Kitų teigimu, kad gal rašymas buvo Donelaičio užsiėmimas tarp kasdienių rūpesčių. Dar spėjama, kad šią poemą jau rašė būdamas brandaus amžiaus, nes jame nėra meilės motyvų. Kai kurie šaltiniai spėja, kad „Metai“ parašyti veikiausiai 1765-1775 m. Tiksli data taip ir nėra žinoma.

Kyla klausimas, kodėl „Metai“ net ir po mirties nebuvo išleisti, o atskiros dalys buvo nurašinėjamos, rankraščiai taip ir liko išsibarstę.

Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus profesoriumi 1786 m. pabandė surinkti rankraščius ir 1817 m. išspausdino poemą „Metai“, kurią 1818 m. paskelbė. Tai buvo redaguotas tekstas, išmesti „nemalonūs“ žodžiai, bet pridėtas vertimas į vokiečių kalbą. Įvade Donelaitis rodomas kaip įžymiausias XVIII a. poetas. Ir tai buvo ne ditirambas, o kuo gryniausia panegirika.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)