Jonas Mačiulis – Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.

Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su Maironis. Jonas Maciulistam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.

Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“

Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.

Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).

J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.

1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.

Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:

eiliav. pavyzd.Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.

Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.

Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas.  Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.

Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.

Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.

Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.

Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.

Lietuva brangiMaironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.

Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka

Publijus Kornelijus Tacitas

Publijus Kornelijus Tacitas (55 m. – apie 120 m.) žinomas kaip romėnų istorikas, publicistas, diplomatas ir rašytojas. Apie jo gyvenimą duomenų nėra, žinoma tik tiek, kad gimė viename iš italikų miestų Umbrijoje, aristokratų šeimoje ir gavo gerą retorikos išsilavinimą. 88 – aisiais metais Tacitas ėjo kvestoriaus pareigas, 97 m. buvo Romos konsulas, o 111–112 m. – Azijos provincijos prokonsulas.

Kaip rašytojas Tacitas išgarsėjo mirus imperatoriui Titui Flavijui Domicijanui. Tada pasirodė jo pirmieji kūriniai: Kornelijus Tacitas„Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ (98 m.), „Germanija“ arba „Apie germanų kilmę ir išsidėstymą“ (98 m.), „Dialogas apie oratorius“ (102 m.).

Veikalas „Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą“ buvo parašytas mirus uošviui, garsiam romėnų karvedžiui Gnėjui Julijui Agrikolai. Tai pasakojimas vietoj laidotuvių kalbos. Šio veikalo pradžia ir pabaiga primena biografiją, kurioje rašoma, kaip Agrikola užkariavo Britaniją.

98 – aisiais metais pabaigia rašyti veikalą „Germaniją“. Tai mokslinis, geografinis ir etnografinis traktatas apie Vidurio Europą. Pirmojoje jo dalyje Tacitas aprašo valstybės visuomeninę struktūrą, senųjų germanų buitį, pasakoja apie jų kilmę. Antroji dalis skirta atskiroms germanų gentims. Čia nevengiama idealizavimo: pabrėžiama, kad germanų tauta pasižymėjo morale, fiziniu tvirtumu. Be to, paminimos silpnybės ir ydos.

II amžiaus pradžioje Tacitas parašė „Dialogą apie oratorius“. Tacitas svarsto, kodėl smuko retorikos menas. Jis mano, kad nuosmukį lėmė auklėjimo ir mokymo sistemos klaidos, tam įtakos turėjo ir pasikeitusi santvarka bei vidaus politika. Kalbėdamas apie retoriką, autorius panaudoja dialogą, retorinį kalbėjimą, per kuriuos perteikia formos bei eilėdaros privalumus. Dėl formos ir turinio šis kūrinys laikomas šedevru.

Kiti du svarbūs Gajaus Kornelijaus Tacito istoriografiniai darbai – tai „Istorijos“ ir „Analai“, skirti Romos imperijos istorijai aprašyti. Kūrinys „Istorijos“ buvo sudarytas iš 14 knygų, kuriose dėstomi 69 – 96 metų Romos istorijos įvykiai. Šių įvykių liudytoju buvo pats Tacitas. Iki dabar tėra išlikę pirmų keturių knygų ištraukos ir penktosios knygos pradžia.

„Analai“ laikomi brandžiausiu darbu. „Analus“ sudaro 16 knygų, iš kurių išlikusios 1 – 6 knygos, skirtos imperatoriui Tiberijui, ir 11  – 16 knygos, skirtos imperatoriams Klaudijui ir Neronui. „Analai“ pasakoja įvykius nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Julijų – Klaudijų dinastijos pabaigos. Tacitas aptaria įtemptą politinę situaciją, paliečia sąvokas „laisvė“ ir „moraliniai principai“. Autorius tarsi pripažįsta, kad principatas būtinas, o prie respublikos grįžti neįmanoma. Tacitas vaizduoja įžymias asmenybes, paaiškina, kad tokios asmenybės istorijos procese yra vienas iš svarbiausių reiškinių; teigia, kad prie tokių asmenybių priskirtini imperatoriai.

Tacito veikaluose nėra paprastų romėnų buities ir gyvenimo scenų, mažai kalbama apie Romos provincijas, jų ekonomiką. Autorius aprašė ne visus istorinius įvykius, daug ką savaip interpretavo ar praleido. Pirmenybę teikė ne chronologijai, o dramatinei kompozicijai. Istorijos įvykiai dažnai primena dramos veiksmą.

KALBA IR STILIUS. Tacito kalba ir stilius artimi Saliustijui. Tacitas žvelgia į pasaulį pesimistiškai ir tai lemia jo stilių bei kalbą. Jis dažnai vartoja archaizmus, poetinės kalbos priemones, kurios kalbėjimui suteikia iškilmingumo. Galima rasti ir ausį rėžiančių junginių, taip pat esama sunkiai suvokiamų sakinių bei sentencijų.

Tacito darbai padarė didžiulę įtaką vėlyvesnei Romos imperijos istoriografijai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus

Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

I a. pr. Kr. – tai romėnų literatūros aukso amžius. Ši epocha dar vadinama Cicerono epocha. Šiuo laikotarpiu vyko karai, o politiniu atžvilgiu tai buvo įtemptas metas, tačiau tai netrukdė suklestėti prozai. Pirmojoje amžiaus pusėje buvo sukurta žymių poezijos kūrinių (Katulas, Lukrecijus), suklestėjo proza (Ciceronas, Cezaris), formavosi literatūrinė kalba ir literatūros stilių samprata. Amžiaus antroji pusė buvo poezijos klestėjimo laikotarpis (Vergilijus, Horacijus, vėliau Ovidijus).

Markas Tulijus Ciceronas (apie 106 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. buvo nužudytas) – oratorius, politikas, filosofas. Ciceronas buvo kilęs iš raitelių luomo, garsios ir turtingos šeimos, užaugęs įgijo klasikinį išsilavinimą (retorikos, teisės ir filosofijos). Norėdamas patikrinti įgytas filosofijos žinias, 79 – 77 metais išvyko į Graikiją, o 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu ir pasižymėjo Katilinos sąmokslo atskleidimu (Katilina rezgė sąmokslą prieš valstybę). Visa tai 60 – aisiais metais atsigręžė prieš Ciceroną: prieš jį ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininMarkas Tulijus Ciceronaskai, o jis buvo apkaltintas nešvariu sąmokslo likvidavimu ir ištremtas. Tremtyje Ciceronas rašė laiškus, graikiškus dialogus, o po metų, kai jam buvo leista grįžti, jis parvyko į Romą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Įsivėlus į politinius ginčus, 43 m. pr. Kr. Ciceronui nukirsta galva.

Cicerono palikimas – tai 58 kalbos: 4 kalbos prieš Katiliną, 5 kalbos prieš Verį, 14 kalbų prieš Antonijų (filipikos), kalba už Cėlijų, kalba už Milona ir kitos. Daugelis Cicerono kalbų buvo pirmiau pasakytos, o tik vėliau užrašytos. Išliko ir 19 retorikos traktatų: trys dialogų veikalai apie oratorių  – „Apie oratorių“ (teigia, kad oratorius turi būti toks išsilavinęs, kad panašėtų į vaikščiojančią enciklopediją); traktatai politikos, filosofijos ir kitais klausimais: „Brutas“, „Oratorius“, „Stoikų paradoksai“, „Apie gėrio ir blogio ribas“, „Apie dievų prigimtį“, „Apie likimą“, „Akademikų mokymas“, „Apie valstybę“, „Tuskumo pašnekesiai“, „Apie senatvę“, „Apie teises“, „Apie pareigas“, „Apie draugystę“ ir kiti.

Kalbose pastebimas sekimas graikų oratoriais. Jų kalba lakoniška, būdingi trumpi sakiniai, daug dėmesio skiriama periodui (Isokrato išradimas). Cicerono periodui būdingas patosas, įtaiga, nes nemaža dėmesio skirta nuotaikos išreiškimui, itin didelis dėmesys sutelktas į pradžią ir pabaigą. Nevengiama ir plūstis, pabarti necenzūriniais žodžiais.

Prie viso to dar priskiriami apie 800 laiškų, parašytų tremtyje ir teikiančių žinių apie Romos pilietinę karų epochą. Laiškams kiek būdingas buitinis stilius, žaismingumas, juose gan žaviai išryškėja Cicerono ydos ir charakteris. Kaip filosofas, Ciceronas vertinamas kritiškai: jis nesilaikė nuoseklios sistemos. Laiškuose daug dėmesio yra skiriama etikai, moralei, politikai, filosofijai ir teisei. Ciceronas nagrinėja valstybės valdymo formas. Pasak jo, visos trys valdymo formos netobulos ir negeriausios, aukso viduriukas galėtų būti tik monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų sąveika.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Klasikinis graikų literatūros periodas

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)

Liutauras Degėsys. Liutauro Degėsio poezija sentimentali, nepaprastai grakšti eilėraščio forma, lengvas, melodingai plaukiantis žodis. Eilėraščiai perteikia nuotaiką ir atveria paslaptį „mažam nuliūdusiam žmogui“.

Autoriaus eilėraštis artimas romansui – jis ramus, eilutėse nėra vietos triukšmui. Santykis su gamta asociatyvus, o vaikai jo eilėraštyje išgyvena praeinamumo, laikinumo būsenas. Jo poezija – tai ilgesio, susimąstymo, vienatvės, liūdesio, melancholiškų nuotaikų rinkinys. Jausena perteikiama rudens, violetinių raganų, žiemos, vėjo, liūčių, voratinklių įvaizdžiais.

Degėsys kuria ir impresionistines daineles: „Dainelė apie uodo dantį“, „Dainelė apie šimtakojį“. Literatūrologė Neringa Mikalauskienė rašė: „Liutauro Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.“ Dainelės savo forma ir poetine išmone yra artimos Sigito Gedos eilėraščiams. Jose žaidžiama absurdiškomis situacijomis, o grožis siejamas su ilgesiu ir liūdesiu. Sapnas, svajonė – tai natūrali subjekto būsena.

Meditacinė jausena, susimąstymas, intelektualumo intonacijos būdingos Valdemarui Kukului. Priešingai Degutytei, jo meditacija kyla ne iš vaiko žaidimo, o iš paties poeto  žaidimo su vaiku.

Pirmą rinkinį autorius išleido 1988 metais „Tamsos didžiulis katinas“ ir tik 2000 –aisiais  metais pasirodė dar viena knyga vaikams „Vėjo birbynė“, kurią sudaro vos pusė knygos naujų eilėraščių.

Valdemaras Kukulas vaikams nesiūlo bet ko, jis laikosi nuomonės, kad eilėraščių adresatas būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis priešina šiuos du pasaulius: vaikas pažadina suaugusiajam prisiminimus, kurie negrįžtamai likę praeityje. Vaikas į pasaulį žvelgia tokiom tyrom akim, kad net siela iš liūdnumo apsiverkia, o suaugusiojo siela jau tapus nešvari.

Balta spalva autoriaus eilėse – tai vaikystės spalva, kuri asocijuojasi su džiugesiu ir giedra. Visa kas balta – žaižaruoja, šviečia, tviska. Balti vaikai – tai linksmi vaikai. Visi kiti spalvų epitetai yra jausenos priešybė. Bedvasis pasaulis būtinai bus pilkas pasaulis.

Kukulas mėgsta paprastumo ir puošnumo kontrastą. Taupus eilėraščio žodis paprastai slepia gilią prasmę. Pavyzdys gali būti eilėraštis „Rasa“ kiekvienoje eilutėje talpinantis po vieną žodį. Tai lyg lašai.

Rasa

Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Pasaulis kuriamas iš vienatvės ir ilgesio tačiau niekas nenori būti vienas. Vienatvė lyriniam subjektui leidžia pamatyti kitokį pasaulį – skaidrų, neperregimą, nepaprastą. Grožį būtina įžvelgti liūdesyje. Žaidimas vyksta netikėtomis situacijomis, tad dažnai perteikiamas ir spontaniškas vaiko mąstymas. Be visa ko, Valdemaras Kukulas „moko“ vaikus, kaip reikėtų sodriai keiktis.

Septintajame dešimtmetyje vaikų literatūroje augmenijos ir gyvūnijos personifikacijoms suteikiama žmogaus charakterio bruožų. Įvairėja ritmika, aliteracija, refrenai, įsivyrauja asociaciniai vaizdai, sakinys tampa aforistiškas, stilius – ekspresyvus. Vaikų poezija perima visos poezijos kūrybinę patirtį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Meninės raiškos priemonės (1)

Meninės raiškos priemonės – tai meninio teksto kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Pateikiu pagrindines raiškos priemones, kurios padės analizuojant bet kokį meninį tekstą:

Ironija – paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas;

kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu;

katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač per meną;

kolizija – priešingų interesų, siekimų, nuomonių, tikslų, jausmų susidūrimas;

konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova;

humoras – linksmas, nepiktas juokas;

kontempliacija – didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas; gilinimasis į vidinė pasaulį, savęs stebėjimas, apmąstymas;

ritmas – kiekvienas tolygus garsų pasikartojimas, kaitaliojimasis, kalbos bangavimas;

argumentas – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys;

autoironija – pasišaipymas iš savęs;

sentencija – trumpas, glaustas, tikslus pamokomasis posakis;

aforizmas – trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: “Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia”. – F. de Larošfuko.

motyvas – smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

leitmotyvas – literatūrinio turinio arba stiliaus elementas, pasikartojantis per visą kūrinį ir įgyjantis ypatingą reikšmę / smulkiausias kūrinyje vaizduojamo pasaulio elementas;

tema – pagrindinis motyvas ar motyvų grupė;

metonimija – sudėtingas sąvokos kitimas paprasta, konkrečia, dažniausiai vietoj visumos pasakoma dalis. Reikšmė perkeliama remiantis loginiais ryšiais, erdvės, laiko, priežasties ir pasekmės;

metafora – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė: tai, kas lyginama, dažnai neįvardijama, atspėjama iš konteksto, pvz.: “padangių ašaros”, “vilties gėlelė į saulę stiepės” – S. Nėris.

detalė – itin išryškintas koks nors daiktas grožiniame tekste;

sarkazmas – 1. piktas pašiepimas, aštri ironija; 2. kandi, pajuokiama pastaba, siekianti pažeminti, įžeisti;

parodija – svetimo stiliaus panaudojimas siekiant pasišaipyti, ką nors pajuokti;

simbolis – daiktinis, vaizdinis arba garsinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis kokią nors sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją;

dinamika – kurio nors reiškinio kitimas, plėtotė, judrumas, veiksmingumas; / kalbos garsų srauto intensyvumo kitimas;

statika – ramybės arba pusiausvyros būsena;

perspektyva – žiūrėjimo taškas, pozicija;

retrospektyva – žvilgsnis į praeitį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (2)