stimulas | Lietuvių kalba ir literatūra

Mokymo proceso grandys

Norint, kad žinios būtų kokybiškai perimtos, turi būti nuosekliai laikomasi kelių mokymosi etapų.

Pirmasis etapas yra parengimas. Parengimas trunka ne ilgiau kaip 3-4 minutės. Jo tikslas – pažadinti mokinių motyvaciją, sukoncentruoti jų dėmesį, parengti mokymosi stimulus. Svarbu taip mokinius nuteikti darbui, kad jie susidomėtų būsima veikla. Galima supažindinti juos su nauja pamokos tema, tikslais, medžiagos perteikimo būdu; galima leisti peržvelgti vadovėlio medžiagą (kai su nauja medžiaga mokiniai bus supažindinami pokalbio metu); galima mokiniams akcentuoti, kodėl svarbi ši tema, kur jie gyvenime panaudos žinias, kokiose veiklose ar dalykuose.

Mokytojas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, galvoja ir parenka atitinkamus metodus, juos derina prie dalyko ir prie temos, taip pat prie mokinių amžiaus. Parengimo etape galima pakartoti, kas jau yra žinoma.

Antrasis etapas – suvokimas. Tai pats trumpiausias mokymo proceso etapas, trunkantis vos keliolika sekundžių. Tuo momentu, kai kažkas pasakoma, parodoma, suvokiamas objekto visumos vaizdas (kai mokinio jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai).

Dar vėliau ateina supratimas. Kai kurie didaktai suvokimo neatskiria nuo supratimo. Supratimas – tai mokymo procesas ir rezultatas, tai ilgiausia grandis, trunkanti iki 20 minučių. Mokytojas perteikia naują medžiagą, mokiniai savarankiškai dirba. Mokytojas taiko įvairius metodus, derina kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą.

Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tai, ką mokinys skaitė, prisimena 10 %, ką išgirdo – 20 %, k1 stebėjo – 30 %, ką matė ir kartu girdėjo – 50 %, ką kalbėjo ir svarstė – net 70 %, o tai, ką pats kalbėjo ir dar praktiškai atliko – apie 90 %.

Priešpaskutinis mokymo proceso etapas – įtvirtinimas. Tai žinių tobulinimas, mokėjimų ir įgūdžių sudarymas. Jis įvyksta, kai mokinys supranta medžiagą. Įtvirtinimo etape gali būti naudojami įvairūs darbo būdai:

kartojama;
skiriamos užduotys, pratimai. Užduotys gali būti individualios, kolektyvinės ir grupinės. Kartojimas turi būti sąmoningas, o kartoti reikia visada laikantis tos pačios sekos, kuria žinios ir buvo pateiktos. Kartoti reikia tik akcentuojant pačius svarbiausius dalykus. Šiame etape susiformuoja įgūdžiai. Optimalus kartojimo laikas apie 10 minučių.

Paskutinis etapas yra mokymosi rezultatų taikymas – tai žinių taikymas praktikoje. Žinių tikrinimas galimas tik pamokos pabaigoje (apie 10 minučių). Taip pat galima pakartoti tai, ką mokiniai mokėsi per pamoką, gali būti, kad ne visi viską suprato.

Taigi, aptarus mokymo proceso grandis, pamoką galima įsivaizduoti kaip obuolį:

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymosi veiksniai
Mokymo metodai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Dialogų struktūriniai ciklai

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jie kuriami skirtingų pašnekovų Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, o ciklas – tai baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka. Kalbėjimo žingsniai gali sutapti su pasakymu, bet kartais gali apimti ir kelis pasakymus.

Kalbininkai skiria keletą tradicinių dialogo ciklų:

DVINARIAI: St –> Re

1. Tiek stimulas, tiek reakcija yra žodiniai:

– Gal kavos? – paklausiau.

– Galim, – Julius ištarė mechaniškai…

2. Stimulas verbalinis, reakcija kūno kalbos:

– /…/ Kava atvėso. Gal pakaitinsiu?

– Mikas papurtė trumpai kirptą didelę galvą.

3. Stimulas reikalauja atsakymo, reakcija visiškai neadekvati, lyg naujo ciklo stimulas.

– Kodėl net du kartus pakartojai: nenužudžiau, nenužudžiau. <…> Kodėl? Kodėl, Mikai?

– Snaudulys suėmė, aš kur nors nuvirsiu.

TRINARIAI: St –> Re –> K (komentaras); Įv (įvadas) –> St –> Re

1. St –>Re –> reakcijos komentaras

– Per šventes jis tau gali nieko neatnešti (senis šaltis).

– Ir nereikia.

– Gerai, bet žinok!

2. St –> Re –> stimulo komentaras

– Kai su Benita kalbėsitės, perduokit linkėjimus nuo Mortos.

– Ačiū.

– Sakykit, mes visos jai pavydim, tegul rašo.

3. Įv –> St –> Re

– Ne visi rašytojai ir tada meluodavo.

– Tau teko ką nors tokio skaityti?

– Nemanyk, brolau, kad lageris mus visai atskirdavo nuo pasaulio.

KETURNARIAI: St1 –> (St 2 –>Re2) –>Re 1

– Pavažiuojam, Andriau.

– Šiandien?

– Nėr ko atidėliot.

– Kad taip nori.

——————

– Tavo buvusi tarpstotė?

Jis patempė kaklo gyslas, kad paaiškinčiau.

– Stotelė tarp dviejų zonų.

– Nu Andrėj, – nugiedojo.

PENKIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –> Re1 –> K

– ... tai man duot tavo telefoną ar neduot?

– Ar policija manęs ieškos? Juokų šnekos, kam aš jiems.

– Taip tai taip, sako, laikraščiai kažką rašo <…>

– Jeigu prireiks, susiras.

– To aš ir norėjau klaust.

ŠEŠIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –>(St3 –> Re3) –> Re1

– Ar atsimenat, dėde, jo vardą?

– Kieno vardą? Kieno? <…>

– Stepono sūnaus, vyriausiojo. <…>

– O kam to reikia?

– Man. Noriu žinot.

– Nežinau.

Ciklas turi turėti vieną prasmę. Jei atsiranda bent mažytis semantinis atspalvis – ir iš karto tai bus jau kitas ciklas.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogo analizė

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi glaudžiai susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jos paprastai yra kuriamos skirtingų pašnekovų (adresanto ir adresato). Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, kuris yra baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka (kalbėjimo žingsnis gali būti išreikštas ir neverbaline kalba).

L. Vilkienė ištyrusi V. Bubnio romaną „Svečias“, rado ir aprašė tokius pagrindinius struktūrinių ciklų modelius (St – stimulas, Re – reakcija, K – komentaras, Įv – įvadas):
dvinariai:   St → Re;
trinariai:   St → Re → K; Įv → St → Re;
keturnariai:   St1 → (St2 → Re2) → Re1 ;
penkianariai:   St1 → (St2 → Re2) → Re1 → K;
šešianariai:   St1 → (St2 → Re2) → (St3 → Re3) → Re1;
vienanariai:   St → Re = 0.

Tačiau kartais dialogai būna ir netaisyklingų struktūrų. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti toks P. Cvirkos novelės ištraukoje „Ežeras“ rastas dialogas:
– Klausyk, Petrai, žinau lynų nerštą.
– Nu?
– Ir visai netoli nuo čia. Sėklių įlankoje jie visi plaukia. Nusergėjau aš. Gerai… Mes dviese kaip tiktai apsidirbsim.

Čia lyg ir susidarytų keturnaris ciklas, nes yra St1, St2, Re1, tačiau Re2 nesulaukiama, ji lygi nuliui (St1 → St2 → Re1 → Re2 = 0). Galima teigti, jog tai netaisyklingos formos trinaris ciklas.

Visiškai netradicinės struktūros dialogas yra sudarytas iš St1 ir St2, kur Re1 = Re2 = 0. Tai labai panašu į keturnarį ciklą, tačiau reakcijų nebuvimas leidžia šį dialogą skirti prie netaisyklingos struktūros dvinarių ciklų:

– Tu nepyksti? Tu tikrai nepyksti?
– O tu?.. <…>

Pasirinktoje P. Cvirkos novelės „Ežeras“ ištraukoje esama nemažai ir standartinių ciklų modelių, kuriuos straipsnyje „Formalioji dialogo vienetų klasifikacija“ aprašė L. Vilkienė. Visiškai taisyklingos formos dvinarių ciklų ( St → Re) čia esama daugiausiai (6 dvinariai ciklai iš 10-ties esamų ištraukoje). Šiuos dvinarius ciklus dar galima skirstyti į dvi grupes – vienuose reakcija žodinė (tokių iš 6 dvinarių ciklų rasti 5) ir tik viename reakcija išreikšta neverbaline kalba – t.y., į žodinę repliką atsakoma veiksmu.

Modelis, (St → Re = 0), kai į verbalinį stimulą nėra jokios reakcijos ištraukoje taip pat
nėra retas:

– Pasibučiuokim, Jonai…
Lietus nulijo, ir žaibai labai silpnai apšvietė ežero stiklą. / arba:

– Lyg nelaimę mums atnešė… ko mums reikėjo pyktis, rūstintis… Dėl ko – o dėl mergos…
Lietus tilo.

Šiais atvejais galima tik spėti, kad dialogo adresatas nesureaguoja į stimulą tik todėl, kad gal nenori reaguoti, arba stimulas nepakankamai stiprus, kad iššauktų reakciją. Dar viena priežastis, kodėl gali susidaryti tokie ciklai, galėtų būti ir kalbėjimo situacija bei dialogo tema (per daug sudėtinga, arba šiuo atveju – skaudūs prisiminimai).

Keturnariai, penkianariai ir šešianariai ciklai yra retesni, jų struktūra sudėtingesnė, todėl rečiau randami. Tą rodo ir pasirinkta ištrauka, kurioje jų nebuvo. Vienanarių, dvinarių ir trinarių ciklų pasiskirstymas matyti skritulinėje diagramoje:

ggg1

Nors L. Vilkienė suklasifikavus nustatė, kad esama šešių dialogų ciklų modelių, tačiau analizė rodo, kad jų esama kur kas daugiau, tiksliau tariant, galima išskirti įvairių tipiškų ciklų modelių variantų. Tokį dialogų įvairumą lemia kalbos situacija, tema, jos aktualumas, bei adresanto ir adresato kalbos intencija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogas ir monologas
Dialogų struktūriniai ciklai