Žyma: straipsnis

Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)

STRAIPSNIAI

Greta literatūros kūrinių dienraštyje pasirodydavo ir straipsnių kultūros klausimais: apie teatro premjeras („Žiogas ir skruzdės“ – apie tai eilėraštį surimavo Stella, „Kauno Didysis Teatras naujų darbų angoje“, „Vilniaus meno naujovės“, „Filma  „Paslaptingas Tibetas““), kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą („Miesčionis sukultūrėjo“, „Šiauliuose ruošiama didžiulė dainų šventė“, „Vilniaus teatras ruošiasi statyti „Sudriskusį apsiaustą““, „Dr. V. Kudirkos vardo bibliotekai – skaityklai 18 metų“, „Literatūrinis poezijos skaitymas“, „Daugiau kultūrinio judrumo“, „Rašytojų išniekinimas Sovietuose“), amatus („Mūrinė statyba pas senovės lietuvius“, „Plečiama linininkystė“, „Lietuvių liaudies molio dirbiniai“), menus („Slaptoji liaudies kūryba“, „Lietuvių grafika ir tapyba“, „Alytuj atidaryta „1000 paveikslų paroda““, „W. A. Mocarto kūrinių koncertas“, „Julės Rajauskienės fortepijono vakaras“), viena kita knygos recenzija („Vaižganto Gondingos žemės artojas“, „Nauja Vyt. Nemunėlio knyga: „Gintaro kregždutė“), rašytojų ir kultūros veikėjų mirties metinių minėjimai („Nupūskime dulkes nuo knygų“, „Kovotojas dėl lietuviškos knygos“, „Mirė muzikas Vincas Nacevičius“, „Pragiedrulių“ džiaugsmas“, „Gimtosios kalbos mylėtojas“, „Matomas ir nematomas Binkis“, „Ieškojau laimės kitiems“ – 10 metų be Vaižganto, „Dulkės ir žvaigždės (J. Baltrušaičio gyvenimo ir kūrybos kelias“), kalbos mokslo darbai („Moterų vardai lietuvių dainose“, „Daina bolševikiniais metais“, „Mūsų rašyba“) ir kt.

Šalia aktualių menui klausimų spausdinami visiškai, atrodytų, nereikšmingi visuomenines temas gvildenantys tekstai. Įdomesni iš jų: „Kaip bolševikai griovė Lietuvos archyvus“, „Pasaulis po vienu stogu“, „Geresnis ūkininkų paruošimas ateičiai“, „Išvarytas gilus baras“.

Straipsnius, susijusius su literatūra ir apskritai su kultūra, „Ateityje“ spausdino Kl. Vidaujis (neiššifruotas), J. Žlabys, St. Būdavas, P. Raustys, A. Griškėnas, A. Vilainis, dr. I. Matusas, M. Mozūraitis, Stp. Vykintas, K. Arėnas ir kiti. „Ateityje“ gana plačiai žvelgiama į pasaulį ir juo domimasi. Štai sausio mėnesį skelbiami straipsniai „Kalevi peoeg: estų atgimimo epas“, „1942 metais Goncourtų premiją laimėjo Marcas Bernardas“, „Italų literatūriniai leidiniai“, Latvių literatūrinė paroda“, „Kaip latviai paskyrė literatūrinę premiją“, „Latvių literatūrininkai apie Heinrichą Medeni‘ą“, „Germanų kardų šokis“, „Goethe ir generolai“. Kaip matyti vien iš antraščių, labiausiai domėtasi latviais, artimiausiais kaimynais, na ir italais bei germaniškomis šalimis, tačiau kiek mažiau. Mėginta sudaryti įspūdį, kad intensyviai domimasi ir okupantais: „Vokiečių plastika“ – įspūdžiai iš kelionės ir „Vokiečių tautinė giesmė – Nibelungai“.

Iš viso to, kas publikuojama laikraštyje, matyti, kad kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus, tik savaip ideologizuotas. Žmonės, nukentėję nuo pirmųjų okupantų, šiuo atveju sovietų, vokietmečiu, būdami nelaisvi, drabstė purvais pirmuosius, išliedami skaudžią patirtį, apmaudą, širdgėlą. Tampa visiškai paaiškinama, kodėl vokiečių okupacijos metais „Ateityje“ daugelis kūrinių yra su antisovietine potekste.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)

Šiame straipsnyje pamėginta išsamiau aptarti dienraštyje „Ateitis“ Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu spausdintą literatūrinę kūrybą ir visa, kas susiję su ano meto kultūros plėtote (kai kada dėl gausaus spaudinių kiekio apsiribota tik sausio mėnesio publikacijomis).

Vokiečių valdžiai uždarius Lietuvos aktyvistų fronto laikraštį „Į laisvę“, mažai žinomas, bet apsukrus ūkininkų spaudos žurnalistas Bronius Daunoras gavo leidimą leisti ir redaguoti dienraštį „Ateitis“. Laikraštį spausdino spaustuvė „Žaibas“. Šį dienraštį, kaip ir daugelį šiandieninių laikraščių, sudarė įvairūs publicistikos skyreliai. Lygia greta su visuomenės aktualijomis jame buvo spausdinama daugiau kaip dvidešimties autorių kūryba. Literatūrai jame buvo skirtas trečiasis puslapis (tiksliau, vadinamoji jo atkarpa). Nors atrodytų, kad tai nemažai, žinant, jog laikraštis nesiekė net dešimties puslapių, tačiau net ir trečiame puslapyje lygia greta su poezijos, prozos kūriniais buvo spausdinami ir įvairūs straipsniai apie visuomenės aktualijas ne kultūros klausimais.

Apžvelgus tik sausio mėnesio numerius pastebima, kad nuo mėnesio vidurio trečiajame puslapyje epizodiškai atsiranda antraštė „Raštas ir menas“. Čia jau išties yra tik kultūrai ir literatūrai skirti straipsniai, o šalia spausdinama ir literatūrinė kūryba, nukeliama į ketvirtą laikraščio puslapį.

POEZIJA

Kaip minėta, dienraštyje  „Ateitis“  1943 metais buvo spausdinama daugiau nei dvidešimties autorių (prozininkų, poetų,  visuomenės veikėjų ir kt.) poezija. Čia galima rasti Leonardo Žitkevičiaus, Vyto Kalantos,  J. Baltrušaičio, B. Buivydaitės, Aldonos Nasvytytės, Adomo Lasto, Danutės Aukselytės (dabar Danutės Aukselytės-Ruzgienės), Vytauto Vasario (Vytauto Endziulaičio), Alg. Elmanto (Jono Graičiūno), Leono Kuodžio, Pr. V. Būdvyčio, Leono Narbuto, E. Prielgauskaitės (Antaninos Prielgauskienės), Balio Gaidžiūno, Alės Sidabraitės, J. Aisčio, K. Akmenėlio (T. Tilvyčio), Fausto Kiršos, K. Binkio ir kitų eilėraščių. Kai kurie bendradarbiai pasirašinėjo slapyvardžiais. Daugelis jų šiandien jau išaiškinti. Tačiau  šiame darbe  į slapyvardžius bus atsižvelgta tik  tiek, kiek tai bus naudinga aptariant  atskirus  kūrinius,  o  daugiausia  dėmesio  skiriama  tekstams.

Kaip matyti iš tuo metu rašiusiųjų pavardžių, daugelis ir šiandieninėje mūsų literatūros istorijoje yra gerai žinomi autoriai  (J. Baltrušaitis,  B. Buivydaitė,  J. Aistis, F. Kirša,  K.  Binkis,  T.  Tilvytis). Tad jų kūrybą  pirmiausia  ir  bus  pabandyta  apžvelgti.

1943 metų pirmąjį pusmetį randame J. Baltrušaičio eilėraščius „Vilties stebuklai“  ir „Dulkės ir žvaigždės“. Į akis iš karto krinta saviti įvaizdžiai – tai viltis, klajoklis žemė, juoda duona, tik lietuviams būdingi atributai kanklės, klėtis, pirkia. Žinant, kad 1943 metai – tai dar vokietmetis, negalima būtų sakyti, jog labai akivaizdžiai eilėraščiais propaguojamas koks nors išsivadavimas iš okupantų ar protestas,  tačiau jau ryškėja viltis:

Bet išsipildys, kas žadėta,
Ir sužaibuos tiesa didžioji –
Todėl ne veltui tu vaitoji <…>  (apie Lietuvą).

Eilėraščiai „Pavasariška“, „Kaime“ perspausdinti iš K. Binkio kūrybinio palikimo. „Pavasariškoje“ prabylama lyg apie atgyjančią gamtą ir žmogų, tačiau tokie vaizdiniai atsiduria plačiame interpretacijų lauke. Abu eilėraščiai skanduoja savotišką pavasarį ir kartu: „linksmina liūdną artojų, / Ir žada jam šviesų rytojų / Ir viltį geresnių laikų.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.

Vienos tiesos, kas yra kritika – mokslas / menas / kūryba – nėra. Zalatorius teigia, kad kritika – tai savotiška kūryba. „O kūrybos nei suplanuosi, nei reglamentuosi. Kai kam kritikos šišas gali užeiti trejiems metams, paskui praeiti. Ir nieko čia nuostabaus, niekas dėl to neturėtų įsivaryti komplekso.“  Kritika ir mokslas, ir menas, ir kūryba, o kritikas „yra virpanti styga, įtempta tarp visuomenės ir literatūros. Jis privalo natūraliai (pabrėžiu – natūraliai, o ne specialiai) domėtis visom jį supančiom žmogaus ir meno problemom, jaudintis dėl jų, dalyvauti jų svarstyme ir sprendime. Tiesiogiai ar netiesiogiai – tai ne tiek svarbu. Svarbiausia – jausti dvasinės situacijos pulsą. Tik taip kritikas atrodys gyvas, tik taip supras vertybių kaitą ir hierarchiją, tik taip išlavins nuojautą, leidžiančią tiksliai iššifruoti autoriaus tekstą“.

Kritika – graikų kilmės žodis, reiškiantis visa, kas susiję su sprendimu ir vertinimu. Literatūros kritika – tai gyvenamojo meto literatūros kūrinių nagrinėjimas, sprendimais apie juos, aiškinimas, vertinimas, nuomonių išsakymas. Viktorija Daujotytė literatūros kritiką bendriausia prasme apibūdina kaip mąstymą apie literatūrą ir sako, kad „ir mąstydami apie dabarties tekstus negalime jų atskirti nuo ankstesnių, nuo kūrybos ir jos vertinimo tradicijos. Literatūros kritika išreiškia kritinį, vertinamąjį požiūrį į literatūrą, išskiria, išskiria ir apibendrina tendencijas, lygina, brėžia perspektyvas, kartu imasi ir klasifikacinių uždavinių.“  Dažniausi literatūros kritikos žanrai yra recenzija, anotacija, straipsnis, esė, etiudas, literatūrinis portretas, studija, apybraiža. Kritikos objektas – tai literatūra ir literatūros procesas. „Kritika ir literatūra yra glaudžiai susijusios, nors tiesiogiai viena nuo kitos nepriklausomos. Tradiciškai literatūros kritika suprantama kaip viena literatūros mokslo šakų – greta literatūros istorijos ir literatūros teorijos. Atskiriamos pagal siekimus, intencijas, mąstymo būdą, stilių.“

Kritika dažniausiai kreipia dėmesį į kūrinio prasminius atspalvius, originaliai interpretuoja kūrinio struktūrą, turinį, nusako vertę ir vietą literatūros kontekste. Nuomonė turi remtis bendraisiais literatūros dėsningumais, metodologija, aiškiais vertinimo kriterijais. Kritika veikia literatūrinę kūrybą, skatina tendencijas. Dažniausiai ji atlieka tarpininko vaidmenį. Svarbus dalykas yra tai, kad jai labai svarbi laiko perspektyva (jos akiratyje yra literatūros dabartis – tai gali būti dešimtmetis, daugiausia keli dešimtmečiai).

Literatūros kritika neegzistuoja pati savaime. Čia labai svarbi kritiko figūra. Jis atlieka tą tarpininko vaidmenį tarp rašytojo ir skaitytojo. Kritikas vertina literatūrą ir tuo pačiu vertinamam literatūros kūriniui priskiria atitinkamą vietą literatūros procese. Zalatoriaus nuomone „tikro kritiko uždavinys – garsiai pamąstyti apie literatūrą, įsivaizdavus greta savęs tuos, kurie literatūra domisi ir ją skaito. O gal ir tuos, kurie nesidomi; gal jie susidomės ir skaitys.“  Kritiko vertinimai vertingi tiek, kiek yra motyvuoti ir objektyvūs. Galima skirti keletą kritikos uždavinių, kuriuos vykdo / turėtų vykdyti kritikas:

•    formuoja skaitytojų / rašytojų skonį, taip pat vertina rašančiųjų darbą;

•    padeda skaitytojui suvokti kūrinį ir jį interpretuoti;

•    kritikas ir kritiko darbai turėtų kalbėti daugumos vardu;

•    kritika neturėtų kliautis autoritetais.

Literatūros kritikos „vertinimai yra susiję su literatūros kritikos funkcijomis. Jos gali būti suprantamos skirtingai, yra priklausomos nuo daugelio aplinkybių. Bendriausia prasme galima kalbėti apie komunikacinę (sustiprinamas ryšys tarp literatūros ir skaitytojų), selektyvinę (brėžiamos ribos tarp vertingų, mažiau vertingų, nevertingų tekstų), informacinę (skaitančioji visuomenė informuojama apie knygas, pokyčius, įvykius literatūroje) funkcijas. Prasminga mąstyti, kad kritika atlieka ir didaktinę funkciją – moko tekstų supratimo, gilina skaitymo įgūdžius. Svarbiausia kritikos funkcija – vertinimo, kūrinio vertės atskleidimo.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)