Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje, kol buvo įšventintas kunigu.

Motiejus ValančiusKunigišką veiklą Motiejus Valančius pradėjo kapelionaudamas Baltarusijos mokykloje. Tarp 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, apie 1842 m. – Vilniaus dvasinėje akademijoje profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1845 metų grįžo į Žemaitiją ir darbavosi kaip Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

1850 – 1875 m. Motiejus Valančius įšventintas Žemaičių vyskupu. Nuo tada jam priklausė etninė visos Lietuvos dalis (Vilniaus ir Seinų vyskupystės). Jis turėjo didelę įtaką tarp lietuvių valstiečių, o rezidencija buvo Varniuose (tai buvo kultūrinis centras). Jau tapęs rektoriumi Valančius ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją, kurios tikslas buvęs atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Be to, Valančius rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą bei jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas. Nepaisant to, kad jį palaikė ir kiti dvasininkai, su Valančiumi buvo norėta susidoroti (Murovjovas), tačiau bijota sukelti sukilimą.

1864 m. valdžia Valančių perkėlė į Kauną, nes juo buvo nepasitikima, norėta jo veiklą kontroliuoti. Vyskupo bute slapta buvo atlikta krata (bijota viešumo ir žmonių nepasitenkinimo).

Motiejus Valančius lietuvybę suvokė kaip tikėjimą, žodį ir raštą. Jis pasižymėjo kaip literatas ir dvasininkas, tad pamokslus skaitė lietuvių kalba, reikalavo steigti mokyklas, o uždraudus spaudą, reikalavo steigti slaptas mokyklas. Rašė daug „gromatų“ (pamokslų). 1854 – 1864 m. įkūrė blaivybės sąjūdį, kurios skelbėjas pats ir buvo. Tai dorinis, religinis sąjūdis. Valančius reikalavo prieš Dievą pasirinkti blaivybę, tad daugelis katalikų įstojo į blaivybės bendrijas. Taip sumažėjo degtinės prekyba ir valdžiai sumažėjusios pajamos nepatiko. Ši problema tuo metu atrodė labai rimta, kad net Rusijoje buvo sušauktas posėdis. Valstiečiai pasijuto masiška jėga ir tai juos paruošė ateities judėjimams dėl tautinės autonomijos.

Perkėlus Valančių į Kauną, policija jį ėmė labiau sekti, net buvo baudžiamas gubernatoriaus administracijos. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyvus Motiejaus Valančiaus kūrybinės veiklos tarpsnis.

Buvo suplanuota išleisti laikraštį, bet prašymas liko valdžios nepasirašytas. Tada Vyskupas parašė „Žemaičių vyskupystę“, pirmą knygą po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ji buvo išspausdinta. Joje Valančius pažymėjo įvairius faktus, surašė bažnyčios istoriją, dvasininkų biografijas, jų skaičių ir įvairias bažnytines pajamas. Tai buvo objektyvus aprašas. Šia knyga M. Valančius pasižymėjo kaip istorikas.

Kaip švietėjas ir tautos ugdytojas Valančius garsus įsteigtomis mokyklomis. Jis ne tik jas steigė, bet ir prižiūrėjo, kontroliavo, registravo mokančius skaityti. Vėliau tą patį darė slaptai įsteigtame tinkle (uždraudus spaudą). Jis mokė žemaičius ne tik skaityti knygas, bet ir melstis. Tuo metu jo parapijoje mokančių rašyti ir skaityti buvo labai didelis procentas.

Valančius turėjo savo strategiją: pirmiausia siekė išlaikyti dorą ir žodį, o veikiant slapta, pergudrauti, neiti į atvirą konfliktą. Dėl to rašė religinę, politinę publicistiką.

Dar vienas žanras, kuris priskirtinas prie Valančiaus kūrybinio palikimo, – hagiografinė proza arba šventųjų gyvenimo aprašymai.

Taip pat parašė „Patarles žemaičių“. Reikšmingiausia Valančiaus sritis, kurioje laikomas pradininku, – didaktinė proza. Prūsijoje išspausdino „Vaikų knygelę“, „Pasakojimus Palangos JuzėAntano tretininko“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“. Didaktinė prozos adresatas – valstietis, jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba, bet geografija yra labai plati, t.y. visa Lietuva. Dėmesį sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis. Stilistiškai Valančiaus kūryba artima Donelaičiui: ekspresyvus veiksmažodis, paprasta kalba. Apsakymuose jam svarbus konkretumas, sąsajos su tikromis vietomis ir dalykiškumas.

Valančius – realistinės prozos pirmtakas. Jis literatūros procese įrašomas tarp Donelaičio ir Žemaitės, tarp švietėjiškos literatūros ir realizmo. Iš švietimo pusės – blaivus racionalumas, neabejojimas gėrio, proto pergale, aiški riba tarp dviejų priešpriešų, pasireiškiantis didaktiškumas. Valančius yra ryškiausias didaktinės prozos kūrėjas.

Su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Tik XIX a. pabaigoje pradeda ryškėti meninės prozos atėjimas (Žemaitė, Š. Ragana). Vyraujančiomis srovėmis galima įvardyti realizmą ir natūralizmą. Europoje tuo metu jau reiškėsi simbolizmas. Daugiau kalbama apie bendruomenės žmogų, būdingas normatyviškumas (normų laikymasis). Didaktas žino ne tik, kas turi būti, bet ir kaip turi būti pateikta. Ryškios veikėjų opozicijos – kas geras, kas blogas.

Vyraujanti prozos teksto struktūra: įžanga → įvykiai → moralas → išvada.

Išpažįstama pagarba senam protui, svarbus kelionės motyvas. Apsakymas tampa kažkas tarpinio tarp pamokslo ir pasakos. Didaktinės prozos pagrindu susiformavo vaikų literatūra. Šią prozą linkstama skirstyti į: ankstyvąją didaktinę prozą; brandžiąją didaktiką ir pereinamąją, iš kurios pereinama į realistinę prozą, o vėliau į romantinę literatūrą (XIX a. pab.).

„Palangos Juzėje“ sukaupta daug tautosakinės ir etnografinės medžiagos. Tai buities ir papročių studija. Aprašymuose yra tik išorės detalės.

Motiejus Valančius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Jonas Biliūnas

Mokymasis visą gyvenimą

1962 metais Unesco generalinės asamblėjos 12 sesija rekomendavo suaugusiųjų švietimą traktuoti ne kaip priedą prie švietimo sistemos, bet kaip vientisą visos nacionalinės švietimo sistemos dalį. Tai ir buvo nuolatinio švietimo idėjos pradžia. Išsiplėtojo andragogika – tai mokslas apie suaugusiųjų žmonių švietimą.

Netrukus prieita prie išvados, kad norint sukurti nuoseklią visuminę švietimo sistemą, būtina traktuoti švietimą ir jo pakopas kaip vientisą struktūrą.

rato modelisPaaiškinimas:
I. Moksleivių motyvuotumas mokytis;
II. Mokytojų asmenybės savybės;
III. Mokymosi vyksmo psichologinės sąlygos.

1. Mokymosi poreikio atsiradimas ir plėtojimas.
2. Nuolatinio mokymosi motyvai.
3. Suaugusiųjų nuolatinio mokymosi motyvai.
4. Mokytojo vaidmens prasmingo mokymosi situacijoje suvokimas ir priėmimas.
5. Mokytojo įvaizdis nuolatinio mokymosi sistemoje.
6. Mokytojo nuostatų į mokinį ir ekspektacijų (nuostatų) vaidmuo.
7. Mokymosi metodai.
8. Lygiavertės mokymosi sąlygos.
9. Nuolatinio mokymosi poreikių ugdymas.

SOCIALINĖS PRIELAIDOS, ĮTAKOJANČIOS MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ BŪTINYBĘ

Labai didelę įtaką mokymuisi visą gyvenimą turi globalizacija. Ji ir jos įtaka mokymosi būtinybei – tai politinis, ekonominis ir socialinis procesas, kurio dalis – mokymasis. Globalizacija – integrali visuomenės būtinybė, sąlyga konkuruoti, prisitaikyti ir taip išlikti. Ji šiuo atveju suprantama kaip atvirumo sinonimas. Tai „globali kultūra“, „globalus žmogus“, nors iš dalie tai yra nacionalumo atmetimas. Atviras žmogus – atvira visuomenė.

Antra iš socialinių prielaidų – tai mokslo žinių ir informacinių technologijų plėtra.

Trečia – vaikų ir jaunimo ugdymo spragos. Tai viso pasaulio problema. Lietuvoje tokių vaikų yra gan daug, tačiau nelankančių mokyklos skaičius nėra tiksliai žinomas, nes nėra statistikos.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymasis ir pažinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokytojo asmenybė

Švietimo sistemos kaita

Vos prasidėjus atgimimui, pagrindine to laikotarpio idėja tapo mokyklos reformavimo būtinybė. Taigi, buvo įkurta švietimo tarnyba ir švietimo reformos skyrius. Tuo metu J. Rajackas buvo vienas iš tų, kuris darė įtaką švietimo raidai – per trumpą laiką buvo atlikti konceptualūs darbai:

a.    parengta ir atspausdinta bendrojo lavinimo mokyklų koncepcija („Tarybinis mokytojas“ 1988 – 12 – 08.);

b.    mokyklų tipų koncepcijų projektai:

  • Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija;
  • Lietuvos vaikų iki mokyklinio ugdymo koncepcija;
  • Lenkų bendro lavinimo mokyklų Lietuvoje pertvarkymo pagrindinės kryptys;
  • Lietuvos Specialiojo mokymo koncepcija;
  • Profesinė mokykla;
  • Mokytojų rengimo Lietuvoje mokymo koncepcija (VPU);

c.   ugdymo turinio koncepcijos:

  • Dorovinio ugdymo;
  • Estetinio ir meninio;
  • Istorijos dėstymo;
  • Ekologinio švietimo;
  • Sveikatos apsaugos ir sveikatos pagrindų kurso ir kt. koncepcijos (publikuota „Tautinė mokykla“ II d. 1990 m.);

d.    koncepcijos pataisytos, papildytos visų mokymo dalykų, išimta pasenusi, ideologizuota medžiaga. Į bendro lavinimo mokyklas grąžinta tikyba, filosofijos pradmenys, išplėstas bei atnaujintas lietuvių literatūros ir istorijos kursas, taip pat atnaujinti dailės, muzikos ir visi kiti humanitariniai dalykai. Rusų kalba prarado prioritetinį lygį.

  • Parengtos naujos pradžios mokyklų programos;
  • iki mokyklinio ugdymo programa;
  • lietuvių kalbos ir literatūros programa;

1994 metais Pedagogikos institute parengtos bendrosios lavinimo mokyklų bendrosios programos, 1997 m. leidinys tapo programa, o 2003 m. bendrosios programos buvo perredaguotos ir perleistos dar kartą.

  • Rašomi ir leidžiami nauji vadovėliai;
  • buvo reorganizuotos visos švietimo struktūros ir spauda;
  • parengti dokumentai, suteikiantys juridinį pagrindą vykdyti reformą. (LR Konstitucijos 40 – 41 straipsnis reglamentuoja švietimo sistemą). Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas priimtas 1991 birželio 25 dieną.

Lietuvos Respublikos KonstitucijaBuvo priimti Lietuvos vidurinių mokyklų nuostatai, vadovėlių rengimo ir leidimo  nuostatai, gimnazijų vardo teikimo nuostatai Lietuvos švietimo koncepcija 1992 m. Vėliau jas keitė kitos nuostatos. 2003 – 2012 m. įteisinta nauja mokyklos struktūra:

2003 – 2012 m.  –> 4+6+2 = 12 metų – tai pirma, antra ir trečia pakopos.
Anksčiau buvo –> 4+5+3 = 12 metų – tai irgi atitiko pirmą, antrą ir trečią pakopas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad mokslas privalomas iki 16 metų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)

Pirmieji lietuvių vaikų literatūros šaltiniai – katekizme ir elementoriuose. Tam tikrų užuominų į vaikus randama jau ir Mažvydo „Katekizme“. Knygoje įdėtas pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Čia pateikta trumpa abėcėlė ir skaitymo pratimai. Galima sakyti, kad nuo šio elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija. Ši knyga duoda pradžią ir vaikų literatūros nagrinėjimui, nes joje išryškėja viduramžių pažiūros į vaiką ir jo protą. Kad „Katekizmas“ skirtas vaikams, nurodo žodžiai: „duokit skaityti vaikams“.

Tam tikrų užuominų randama (1595 m.) M. Daukšos ir M. Petkevičiaus (1598 m.) katekizmuose.

Atskiri vaikų prozos elementai rutuliojasi jau specialiai vaikams skirtuose katekizmuose ir elementoriuose (1653 m. bei 1680 m.). Šiuose kūriniuose grožinės literatūros elementų nedaug, vyrauja pamokymai, liepiama klausyti tėvų, o rykštė laikoma vienintele auklėjimo priemone.

Svarbus 1763 m. išleistas elementorius „Mokslas skaitymą rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“. Čia pirmą kartą išskiriamos trys skaitytojų grupės: maži, mažiausi ir didieji. Šiame elementoriuje surašyta abėcėlė, skaičiai, malda, pamokymai bei eilėraštis vaikams. Tekstai pateikiami ir lietuvių, ir lenkų kalba. Pažymėtina tai, kad išspausdintas iš lenkų kalbos išverstas metodinis auklėjimo veikalas „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“:

Rykštė dvasia šventa vaikelius mušt rodij.
Rykštė tačiau sveikatos neužvodij.
Rykštė pavaro razumą ing galvą,
Moko poterių ir piktos kalbos gina.
Rykštė tėvams paslušnus daro,
Ožį išvaro, o lotynų moko.
Rykštė nors muša – neslaužys kaulų,
Vaikelius nuturi nuog visokios zlasties.
Rykštė, kad vaikelį motina plaka,
Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.
Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos,
Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.
Rykštė visokios cnatos yra mokytoja,
Rykštė ir iš piktų vaikų gerais daro.
Motina kada rykštės ant vaiko gailės,
Virvę ant kaklo jam tada gatavoja.
Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,
Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.
Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,
Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.
Ant mažo gera yra rykštė beržinė,
O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė,
Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duod,
Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaud.

XVIII a. Lietuvos ekonomika, politika ir kultūra buvo labai nusmukusios, kraštą naikino karai, badas, maras. Katalikybė nugalėjo protestantizmą, daugelis mokyklų perėjo į Jėzuitų rankas, o šie nelabai rūpinosi lietuvių kalbos mokymu. Liaudies švietimas jiems terūpėjo tiek, kiek galėjo padėti platinti katalikybę. Lietuvių kalba laikyta prasčiokų kalba, tad oficiali kalba buvo lotynų arba lenkų.

Taigi, grįžtant prie eilėraščio, minėtina, kad autorius nėra žinomas, manoma, kad pats eilėraštis tėra atpasakotas ar verstas pažodžiui. Eilėraštis sudėtas iš 24 eilučių, nėra sklandus, nedarnaus rimo, eiliavimas atrodo dirbtinis ir primena prozą. Atsižvelgiant į viduramžių pedagogikos reikalavimus, jame atsispindi ano meto mokymo ir auklėjimo privalumai, t.y., šlovinama rykštė. Bendrąja prasme į šį eilėraštį reikėtų žvelgti kaip į pirmąjį didaktinį, pasaulietinio turinio eilėraštį.

Įvairesni vaikų literatūros šaltiniai susiformavo XIX a. pirmoje pusėje. Svarbūs K. Nezabitausko, K. Aleksandravičiaus, S. Daukanto elementoriai. Šie autoriai bandė atsižvelgti į vaikų mokymo savitumą, konkretumą, vaikų skaitymo knygas jie bandė atskirti nuo religinio turinio raštų. Pasirodo pasakėčių leidiniai.

S. Daukantas 1846 m. išleidžia „Pasakas Fedro“, 1851 m. Antanas Tatarė išleidžia pasakėčių knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“. Pasakėčių autoriai suvokė, kad gali sudominti vaikus trumpais įvykiais, kurie primena pasaką. Pasakėčios buvo verstos, perkurtos, originalios, tačiau prigijo skaitinių knygose, nes turinys nesudėtingas, kalba liaudiška, personažai gyvi, pamokymai išreikšti per situacijas ir dialogus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)