PASTRAIPA – teksto struktūros elementas. Pastraipos dalys, jų tipai, pastraipų kūrimo principai.

Vienas pirmųjų pastraipos terminą pavartojo Jonas Jablonskis. Jis teigia, kad pastraipa tai yra ne tik grafinė teksto išraiška, bet ir turinio vienovė, t.y., kad pastraipa turi reikšti vieną aiškią mintį.

Pastraipa– rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, – yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje.

Kiekviena pastraipa yra išdėstoma logiškai: t.y., gali būti pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ar kt.

Jei į pastraipą žvelgtumėm iš teksto pozicijų, tada galima kalbėti apie pastraipos kompozicines dalis:

a)    pradžią
b)    dėstymą / dėstomąją dalį
c)    pabaigą

Samprotavimo teksto pastraipą, priešingai nei visas kitas, sudaro tezė, įrodymas / argumentavimas, išvada / apibendrinimas.

Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais. Todėl teigiama, kad pastraipą sudaro:

a)    teminis / pagrindinis sakinys
b)    aiškinamieji sakiniai
c)    apibendrinamasis sakinys

pastraipos stuktura

PASTRAIPOS PRADŽIA – pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį. Dažnai pastraipos pradžia tik įveda, paruošia skaitytoją suvokti pagrindinę mintį.

PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys. Jis būna labiausiai apibendrintas.

PASTRAIPOS PABAIGA: jos paskirtis apibendrinti tai, kas buvo pasakyta dėstyme.

PASTARAIPŲ TIPAI:

Pagal tai, kelios struktūrinės dalys sudaro pastraipą, yra skiriamos:

a)    uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausiais požymis – trinariškumas. Tokios pastraipos yra savarankiškos, išėmus iš teksto, jas galima laikyti mikrotekstu.

b)    atviros struktūros pastraipos: skiriamasis požymis – galimybė pastraipą papildyti naujais dėmenimis.

Pastraipos yra skiriamos ir pagal apimtį:

a)    didžiosios, kurias sudaro daugiau nei 1 sakinys; joms būdinga trinarė kompozicija.

b)    mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys. Gali būti 3 tipų: įvadinės pastraipos (pasakoma, apie ką bus kalbama), dialogo replikų atstojamosios pastraipos (tekste paprastai įterpiamos į dialogą), jungiamosios pastraipos (nesavarankiškos, atliekančios tekste tarnybinę paskirtį; pagrindinė tema jomis neišreiškiama, o tik susiejami atskiri teksto vienetai).

PASTRAIPOS KŪRIMO PRINCIPAI.

Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką. Teminis – labiausiai apibendrinantis sakinys pastraipoje turi būti tik vienas ir toks, kad jį būtų galima pagrįsti konkrečiais dalykais; taigi ne per platus ir ne per siauras.

PVZ.:

(I) – Kadangi pavėlavau į mokyklą, buvau nuvestas pas direktorių ir nubaustas.
(+) – Negalėčiau pasigirti, kad visi mano įpročiai geri.
(O) – Ir kokių tik žmogus neturi įpročių.

(Pirmasis per siauras, nes jau viskas paaiškinta; trečiasis – per platus, nes jame nenurodoma kalbėjimo kryptis; antrasis toks, koks ir turėtų būti.)

Pastraipa turėtų būti pakankamai ilga, kad įrodytų teiginį – savo teminį sakinį, bet ir pakankamai trumpa, kad būtų įdomi.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

PASTRAIPA – lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje. Detalus planas.
Svarbiausi prozos teksto elementai