Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)

XX a. pradeda vystytis visos vaikų literatūros rūšys ir žanrai. Pastebėtina gilesnė veikėjų vidinio pasaulio analizė. Vaikų literatūra tampa meniškesnė, artimesnė vaikų prigimčiai. Iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų, tik tiek, kad pačios knygos buvo mažesnės. Reikšminis įvykis – 1917 metais pradėtas leisti šviečiamosios krypties vaikų knygynėlis. Šioje serijoje buvo išleista 18 nedidelės apimties (30-40 psl.) knygelių. Jose buvo aiškinama gamtos, kultūros, evoliucijos klausimai, supažindinama su kitų tautų gyvenimu. Daug tekstų parašė J. T. Vaižgantas, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius Giedraitis. Pasirodė ir vaikams skirti laikraštėliai: „Žiburėlis“, „Angelas sargas“ 1922 m.,  „Žvaigždutė“ (1923 m.), „Saulutė“ (1925 m.).

1928 – aisiais atnaujintas pirmasis vaikų  laikraštėlis „Šaltinėlis“.

Savo veikla tuo metu išsiskyrė Pranas Mašiotas. Jo nuopelnas  – graudžios vaikų literatūros sukūrimas. Pranas Mašiotas labai dažnu atveju dar vadinamas vaikų literatūros tėvu.

Pranas Mašiotas gimė (1863 – 1940) Pūstelninkuose, Šakių valsčiuje. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą, vėliau įstojo ir baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete, kur lankė Fortūnatovo lietuvių kalbos paskaitas. Savarankiškai studijavo K. Būgos darbus, nes manė, kad liaudies švietėjas turi mokėti gimtąją kalbą.

Išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių. Kai kurie buvo perleisti net 14 kartų. Darbininkams parašė pradžiamokslį, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

XIX a. pabaigoje pradėjo bendradarbiauti slaptai platinamame lietuvių laikraštyje „Aušra“ ir „Varpas“. 1904 metais „Varpe“ paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“.

Pranas Mašiotas šventadieniais dėstė lietuvių kalbą, vėliau vertė pasakėles ir netrukus pats ėmė kurti. Nuo 1915 metų šalia pasakų mažiesiems ima rastis istoriniai pasakojimai.

Lietuvių tautos švietimas, kultūrinio lygio kėlimas, dvasinis ir materialinis progresas buvo pagrindinės to meto straipsnių temos, tad nekeista, kad „Varpe“ buvo paskelbta apie 50 straipsnių. Tačiau grožinė literatūra buvo viena iš pagrindinių tautos kultūrinimo aplinkybių.

Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą Pranas Mašiotas dirbo ministerijoje, dalyvavo kuriant lietuvių mokyklų koncepciją. Jis nenorėjo, kad vaikai tuščiai gaištų laiką prie menkavertės knygos, nes už viską svarbiau gėris ir išmintis. Mašiotas kūrinius adresavo žinių stokojančiam kaimo vaikui. Jo tekstai nėra pasenę net dabar. Adresato jutimas, kalbos grožis, taisyklingumas lemia Mašioto kūrinių vertę. Jo kūryboje galima skirti kelis tarpsnius: a) mokslo populiarieji straipsniai; b) pasakėlės mažiesiems; c) realistiniai apsakymai; d) vertimai; e) apsakymai bei apysakos paaugliams.

Pasakose įtaigiai kalba apie valstiečius supančių gyvūnų, paukščių elgseną, įpročius. Vaizduojamasis pasaulis – kaimo vaiko pasaulis. Dažnas veikėjas – žvirblis, po to šuo, dar vėliau – gaidys, žąsys ir t.t. Kai kurios pasakos gal dėl to yra labai artimos liaudies pasakoms apie gyvulius. Per siužetą siekia perteikti mokslines žinias. Svarbi pažintinė funkcija. Tarp realistinių kūrinių yra ir tokių, kur ypač kreipiamas dėmesys į vidaus pasaulį (sąžinė, drąsa: „Morkos“, „Vanago širdis“).

Mašiotas priklauso prie tų rašytojų, kurie siekia paveikti skaitytoją teigiamais personažais, gerais pavyzdžiais. Mašiotas taip pat labai mėgo ir dialoginę situaciją: suaugusio ir vaiko pokalbį.

Jis parašęs ir 2 apysakas paaugliams „Pajūriais pamariais“, „Pažadėta ir tesėta“. Vaizduojama kelionė Nemunu iš Suvalkijos į Klaipėdą, pateikiama žinių apie Panemunės pilis, šventes, apie skenduolių gelbėjimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)

Dar kitokį paaiškinimą matom V. Krėvės „Legendose“ – čia liaudies daina lyg užlieja kūrinį ir kaip pagrindinis vaizdų šaltinis, ir kaip pasakojimo intonacija. Daina necituojama, tačiau personažai apibūdinami pastoviais dainų epitetais, jie kalbasi dainų formulėmis, elgiasi pagal dainų ritualą. Kokia viso to prasmė? Poetinė intonacija, susidariusi iš dainiškos poetikos, atitraukia pasakojimą nuo proziškumo sferos: t. y., nuo analitinio stebėjimo, nuo individualizuotų dialogų. Dainos poetika komponuoja romantiškos nuotaikos, tautinio pasaulėvaizdžio meninį pasaulį, kuris XX a. literatūrologijoje pavadinamas poetinės prozos vardu. Tokią prozos atmainą plėtojo K. Borutos „Baltaragio malūnas“, I. Šeiniaus kūriniai, Vaižganto „Pragiedruliai“, B. Radzevičiaus apsakymai „Link debesijos“.

Epikos lyriškumo šaltinis dar yra gamta ir jos vaizdavimas. Lietuvių poezija iš liaudies dainos yra perėmusi žmogaus ir gamtos paralelizmą. Ir ankstyvieji žymūs lietuvių lyrikos kūriniai (A. Baranausko „Anykščių šilelis“) išplėtojo tai iki viską apimančios struktūros. Tokį paralelizmą patirtis siūlyte siūlė XIX – XX a. sandūroje ir prozai. Prozos herojus – kaimo žmogus gyveno gamtos prieglobstyje, todėl pirmieji lietuvių prozininkai gamtos vaizdams skyrė tolygų dėmesį kaip ir moralinėms problemoms. Gamtos tradicija lietuvių prozoje yra visiškai kitokia, nei vakarų literatūroje (prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelėse peizažas suglaudžiamas iki informatyvaus lakoniškumo: gamta apibūdina tiek, kiek bus reikalinga pasakojamos istorijos prasmei). Lietuvių apsakymuose peizažas yra ne tik veiksmo rėmai ar išgyvenimų atspindžiai, bet ir grožio ar išminties šaltinis, o tai yra agrarinio krašto žmonių mentaliteto bruožas, savotiškos tautosakos tradicijų tąsa ir dėsningas poezijos poveikis prozai.

Tad ką davė poetika lietuvių prozai? Poezija perdavė lietuvių apsakymui ne tik prozos vaizdą, išvedantį jos herojus iš buitinio lygmens į filosofinį, bet ir suformavo naują savistabos metodą. Šis naujas požiūrio taškas įteisino prozoje autoriaus kalbėjimą apie save, įtvirtino kūrinio centre dvasios niuansus. Ilgą laiką proza plėtojosi reikšdama žmogaus santykį su socialinėmis aplinkybėmis, tačiau buvo neaišku, koks žmogaus santykis su pačiu savimi. Proza dėsningai pareiškė savo teises į emocinę žmogaus prigimtį ir XX a. pradžios literatūroje jausmų turtingumas tampa savęs vertinimo matu: kaip apsakymuose, taip ir eilėraščiuose apsigyveno jautrios emocinės prigimties herojai. Tokiu būdu XX a. pradžioje ima formuotis keistas literatūros rūšių hibridas – eilėraščiai proza bei kitas hibridas – epinės miniatiūros, parašytos verlibru. Taigi, tokiuose kūriniuose šiek tiek yra paimta iš poezijos ir šiek tiek iš prozos. Patys autoriai tokius kūrinius vadino įvairiai: K. Binkis – proza eilėmis, V. Krėvė – pasakomis, I. Šeinius – sonatomis. Tokiems kūriniams negalioja nei epikos, nei lyrikos reikalavimai, svarbiausia formos ypatybė – melodingumas. Eilėraščiai proza pagal to meto supratimą – „gryna sielos daina“, kuriai nereikalingi išorės aprašymai ar fabulos įvykiai. Autoriaus tikslas – ne aplinką stebėti, o įsiklausyti į save, ne informuoti skaitytoją, o užburti jį vidinio pasaulio spalvomis.

Hibridinių formų rezultatai nebuvo įspūdingi, patvarūs, nors šia kryptimi pasuko talentingi rašytojai: V. Krėvė, I. Šeinius, Š. Ragana, tačiau ši tradicija lietuvių literatūroje nesuformavo pastovaus žanro, kuris prancūzų literatūroje gyvuoja iki šių dienų. Lietuvių literatūroje šios mišrios formos išnyko po antrojo pasaulinio karo, nors, antra vertus, šios tendencijos paliko pėdsakų lietuvių epikoje ir tuos pėdsakus daug rašytojų stengiasi išlaikyt: Vaičiulaitis, Mikulėnaitė ir kiti.

Apskritai prozos ir poezijos santykis žmonių meninėje patirtyje nuolat keitėsi. Visa, kas parašyta ne eilėmis, atrodė  vulgaru ir nemeniška XVIII amžiuje Europoje, bet XIX a. skaitytojui pasidarė neįdomu, kas parašyta eilėmis. XIX a. romanas pagauna skaitytoją į savo spąstus. Nuo XIX a. jis ir tampa dominuojančiu žanru Europos literatūrose, čia jis stengiasi viešpatauti vienas pats be paramos. Lietuvoje įsivyravo tos pačios tendencijos – atėjo laikas prozai, kuri užgožė kitus žanrus. Nuo liaudies dainų dėmesys krypsta į liaudies sakytinių pasakojimų formas. Literatūros moksle imta svarstyti, kad žmogus gyvena tarp daiktų ir jie turi būti aiškiai matomi, todėl detalių gausa, konkretumas pamažu tampa epinio objektyvumo sąlyga. Modernioji epika įgyja dar kitų savybių, kurios griauna objektyvaus atspindėjimo principus. Taigi, viena iš esminių epikos tendencijų yra ta, kad ribos tarp epinio ir poetizuoto kalbėjimo nusitrina ir viename tekste yra įmanomi abiejų rūšių stilistiniai klodai (pvz.: Mieželaičio „Čia Lietuva“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“). Tokia galimybė atsiranda dėl kelių priežasčių:

a) Moderniojoje epikoje pasakojimo laikas neturi vientisumo. Jis suskaidytas į fragmentus. Gryniausia fragmentacijos išraiška – sąmonės srauto romanas (tiktų minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“). Tokiuose kūriniuose susilieja vidinė kalba (šiaip jau būdinga lyrikai) ir objektyvizuotas kalbėjimas (prigimtinis epikos bruožas).

b) Tai susiję su postmodernios literatūros bruožais. Čia pagrindinė savybė yra ta, kad tekste tartum žaidžiama kitais tekstais, daromos sumaningos aliuzijos į kitus kūrinius, žanrus, literatūros rūšis. Taigi, intertekstualumas (kitų tekstų panaudojimas) natūraliai panaikina ribas tarp literatūros rūšių. Beje, postmodernūs kūriniai į savo lauką įtraukia ne tik grožinės literatūros reiškinius, bet ir mitologines ar filosofines aliuzijas. Tokių pavyzdžių esama ir lietuvių literatūroje (vėl galima minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“, kurioje esama Šopenhauerio filosofinių idėjų).

c) Epinis kūrinys, jo prasmė yra suvokiami ne tiesiogiai, o tarsi sluoksniuotai (atskirais klodais), ir, kad skaitytojas įveiktų kūrinį, privalomas tam tikras intelektualinis pasirengimas, taip pat ir žinios apie epinę ir lyrinę raišką. Sluoksnių kūrinyje gali būti daug (pvz.: kaip kad Džoiso romane „Ulisas“ – veiksmas suvokiamas tik išmanant psichologiją, epiką, nemažai žinant apie simbolizmą ir t.t.).

d) Kalba apie pasakotojo poziciją. Modernaus romano pasakotojas netenka pagrindinio bruožo, kuris buvo savitas epikos ištakose, t.y., visa žinančio ir visur esančio žmogaus statuso.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų