Žyma: viduramžiai

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Pirmieji į pasakas ėmė gręžtis romantikai. Pradininkais yra laikomi Broliai Grimai – Jakobas (1785 – 1863) ir Vilhelmas (1786 – 1859). Jiems pasaka turėjo būti pranašiškas kūrinys, todėl jie daug domėjosi mitologija, viduramžiais, germanistika. Broliai užrašinėjo liaudies pasakas ir siekė jas paversti nacionaline vertybe. Šis jų siekinys davė pradžią sisteminiam pasakų, sakmių ir dainų rinkimui.  Jie pirmieji į liaudies pasaką žvelgė kaip į poetinę kūrybą.

Broliai Grimai surinko ir išleido tris tomus pasakų „Vaikų ir namų pasakos“ (1812 m., 1815 m., 1822 m.). Iš viso šiuose trijuose tomuose sudėta virš dviejų šimtų tekstų.

Grimams rūpėjo kritiškai ir tiksliai ištyrinėti šaltinius, tad pagrindiniai principai, kurių laikėsi, buvo ištikimybė ir tiesa. Jie patys pasakų pratarmėje rašė: „Nuo savęs mes nieko nepridėjome, nieko nepasakėme.“.

Daug pasakų jie sužinojo iš vokiečių miestelėnų, daug paėmė iš viduramžių novelių ir poemų bei XVII – XVIII a. literatūrinių kūrinių. Broliai Grimai tekstus stilistiškai apdorojo, tarsi performavo tekstus pagal savo pačių įsivaizduotą liaudies poezijos idealą. Savo pavadinimų jie nenaudojo, pavadinimai liko liaudiškieji.

Brolių Grimų veikla turėjo poveikį bendresne prasme, nes lėmė daugelio šalių pasakų suklestėjimą, pvz.: Peteris Kristeris Asbjornsenas – norvegų rašytojas – užrašinėjo padavimus bei pasakas, kurios išjuokia tinginystę ir gobšumą; Georgas Stefensas – švedų folkloristas – pasakas užrašinėjo be jokių pakeitimų, išskyrus tai, kad pakoregavo išorinę pasakos formą; Svenas Gruintvigas – danų pasakų rinkėjas – manė, kad reikia išsaugoti visa, kas įmanoma. Pagrindinis danų pasakų motyvas – gėrio ir blogio kovos.

Rusų folkloristinė pasaka irgi buvo gana ryškiai plėtojama. Vasilijus Žukovskis kaip ir Broliai Grimai rinko pasakas, jas šiek tiek koregavo: plėtojo peizažus, tekstuose keitė kai kurias detales. Aleksandras Puškinas vaikams pasakų specialiai nerašė, bet visos jo pasakos turi atitikmenis folklore ir yra skaitomos vaikų. Jose ryškinami liaudies herojaus bruožai, o pasakojimas visada yra eiliuota forma. Piotras Jeršovas  išgarsėjo pasaka „Arkliukas kupriukas“ (1834 m.), kuri yra gan artima Puškino manierai. Ši pasaka buvo specialiai rašyta vaikams. P. Jeršovas rėmėsi melų pasakų siužetais, juos derino ir jungė. Herojaus paveikslas patrauklus, o pasaka išlaiko vaikiškus bruožus. Sergėjus Aksakovas garsus pasaka „Raudonoji gėlelė“, kuri yra jo autobiografinės knygos dalis. Autorius kūrė individualizuotus charakterius, pasakoje daug psichologizmo – taigi ši pasaka jau skyrėsi nuo folklorinės pasakos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Ryškiausiu to meto pasakų autoriumi yra laikomas Šarlis Pero (1628 – 1703) – literatūrinės pasakos pradininkas. 1697 metais pasirodė pasakų knyga „Motušės žąsies pasakos“ (rinkinį sudarė 8 pasakos proza: „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt., taip pat kelios eiliuotos pasakos kaip „Asilo oda“, „Juokingi norai“.).

Šarlis Pero nuolat ginčijosi su klasicizmo šalininkais ir siūlė į literatūrą įvesti naują artimą tautai medžiagą. Siužetus paskelbė prieš antikiniams siužetams. Savo pasakų pratarmėse nuolat pabrėžė, kad jo pasakų šaltinis yra protėvių kūryba – folkloras. Ir iš tiesų pasakoms būdingos pradžios formos „Kartą gyveno“ ir kt.  Tokios pradžios neturi tik vienintelė pasaka „Batuotas katinas“. Jo pasakoms būdingos ir laimingos pabaigos, išimtis „Raudonkepuraitė“.

Šarlio Pero pasakose veikia liaudies pasakų personažų: nykštukai, žmogėdros, pamotės, našlaitės, princesės ir kt. Herojai įkūnija  būdingus liaudies pasakų herojų bruožus: darbštumą, išradingumą, dorą, drąsą.

Šarliui Pero pavyko pasakose išlaikyti prancūzų pasakų ironiją, humoro jausmą, pasakų kompoziciją. Jo herojai patiria išbandymus, yra apsukrūs, išradingi. Antiherojus paprastai sutinkamas miške. Ir dar keli svarbūs dalykai:

• „Pelenės“ prancūziška versija tapo visuotiniu siužetu;
• Š. Pero pasakose savitai interpretavo dievų vardus ir įvairias vietoves (pvz.: pasaka „Asilo oda“);
• Pasakose yra ir viduramžių romanų įtakos: riterių romanams būdingos fėjų, lemiančių naujagimių gimimą, motyvas (pasaka „Miegančioji gražuolė“);
• Esama ir XVII a. realijų: buitis, aplinka – tai ir lemia pasakų savitumą;

Galima sakyti, kad XVII – XVIII a. literatūra yra didaktinė, bet kai kurie kūriniai peržengia literatūros ribą.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika