Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas“ ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Faustas Kirša

Faustas Kirša – lietuvių poetas, publicistas, gimęs 1891 metais vasario 13 dieną Senadvaryje (tuometinė Rusijos imperija). Jis mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose, Berlyne studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą, filosofiją, estetiką ir architektūrą, Vilniuje baigė pedagogikos kursus ir dvejus metus mokytojavo. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo gerai žinomas žurnalistas. Jis redagavo žurnalą „Menas“, leidinius „Dainava“, „Baras“, „Pradai ir žygiai“, dirbo žurnalo „Naujoji Romuva“ ir  almanacho „Varpai“ redakcijose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui emigravo į Ameriką. Užsienyje taip pat aktyviai reiškėsi visuomeninėje bei literatūrinėje veikloje: vadovavo lietuvių kolonijai Luebecke, Bostone dirbo su skautais; gausiai bendradarbiavo spaudoje.

Į literatūrinį darbą Faustas Kirša įsijungė 1912 metais, kai „Ateityje“ paskelbiamos jo kūrybos eilės. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Verpetai“ (1918 m.), po kurių sekė rinkiniai „Aidų aidučiai“ (1921 m.), „Suverstos vagos“ (1927 m.), poema „Rimgaudo žygis“ (1929 m.), satyros „Pelenai“, „Giesmės“ (1934 m.) ir kt.

Visą Fausto Kiršos kūrybinį kelią galima skirstyti dviem etapais:
1. Pirmasis – tai trys poezijos rinkiniai: poezija asmeniška, dominuoja lyriškos nuotaikos (čia priklauso ir pats didžiausias poezijos ciklas „Aidų Aidužiai“ – virš 100 eilėraščių), meditaciškai kalbama apie meilę. Cikle poetas bando atviriau atsigręžti į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį:

Jūs visos su manim, naktinės mintys,
Suskridote ir džiaugtis, ir kankintis
Išvargusia širdim tylaus klajūno.
Štai plunksna, rašalas ir leksikonas,
Ir smegenys nubudo embrionas, –
Pridėkit jam sparnus, aš duosiu kūną! (iš poezijos ciklo „Aidų Aidužiai“, eil. „Poetai“)

2. Tai kūryba, kurioje dominuoja filosofinė mintis ir refleksija. Šiam kūrybos laikui priklauso satyrinė poema „Pelenai“, persmelkta ironija ir sarkazmu.

F. Kirša kūrė per daug abstrakčią poeziją. Jo poveikis naujosios lietuvių poezijos raidoje buvo minimalus, nepalyginamai menkesnis už jo bendraamžių V. M.- Putino ir Balio Sruogos.
__________________________

Simbilizmo kelias į Lietuvą

Simbolizmas – (iš gr. žodžio symbolon – ženklas, simbolis) tai literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a pabaigoje (apie 1880 – 1895 m.). Simbolizmo pradininkais laikomi XIX a. vidurio prancūzų poetai: Šarlis Bodleras, Polis Verlenas ir Stefanas Malarmė (Mallarmė).

Š. Bodleras 1857 m. išleido eilėraščių rinkinį „Piktybės gėlės“, kuris susilaukė kritikos dėl moralės normų pažeidimo, o pačiam autoriui iškelta byla. Bodlerui iš rinkinio teko pašalinti šešis eilėraščius. 1861 m. vėl pasirodė paredaguota „Piktybių gėlių“ knyga, kuri turėjo įtakos XX a. pradžios Europos literatūrai. Ši knyga tapo prototipu avangardinėms kryptims; joje suformuotas naujas menininko vaizdas.

Pasak Bodlero, „kiekvienas žmogus vieną akimirką esti du siekiai – vienas į dievą, kitas į šėtoną.“ Tai dviplaniškumas – būdingiausias Bodlero kūrybos bruožas, įsikūnijantis simboliuose ir metaforose. Žmogus ir padangių paukštis, ir žeme šliaužiantis šlubis:

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;
<…>
Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes! (CV. Žaidimas
)

Simbolistai tiki, kad menas gali sukildinti žemišką pasaulį. Jie labai natūraliai aprašė mirtį. Simbolistų kūryboje iš kaimo ir gamtos persikeliama į miestą – Bodleras šiuo požiūriu yra didelis miesto poetas. Poetų simbolistų karta naikino civilizaciją, nors kaip tik ir buvo jos vaikai.

Simbolistai poezijoje itin akcentavo garsinę eilėraščio instrumentuotę, jiems buvo svarbi ne tik prasmė, bet ir skambesys. Jie tikėjo, kad muzika idealiai išreiškia simbolį. Šį garsinį principą kūryboje naudojo daugelis Europos simbolistų, o Lietuvoje tik Balys Sruoga. Jis daug dėmesio skyrė aliteracijai, simboliui ir muzikai.

Simbolizmas dar gan dažnai suvokiamas kaip antroji romantizmo banga, t.y. krizė, ir tuo pačiu kaip modernus ženklas. Apie jį esama daug teorijų (viena iš jų – literatūrinis palyginimas: romantizmas – „metonimija“, simbolizmas – „metafora“).

Literatūrinių krypčių istorija yra nuolatinė kova, revoliucija apmirštančioms formoms. Iš pozityvizmo atėjo realizmas, po jo – simbolizmas, dar toliau impresionizmas (įspūdis).

Labiausiai simbolizmas pasireiškė Prancūzijoje ir Rusijoje, tik pastaroje jis užsibuvo ilgiau. Abiejuose šalyse simbolizmo estetikos dalykai buvo tie patys, skyrėsi tik poetinės priemonės.

Simbolizmas į Lietuvą atėjo pavėluotai, kai kituose kraštuose jau ėjo į pabaigą. Lietuvių literatūroje simbolizmo srovė susiformavo tik XX a. antro dešimtmečio pabaigoje. „Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys – alegorizmas, abstraktusis intelektualizmas (Faustas Kirša), laisvas emocinių asociacijų srautas (Balys Sruoga), vidinis dramatizmas (Vincas Mykolaitis-Putinas), aforistiškumas (Jurgis Baltrušaitis)“, taigi, tradiciškai lietuvių literatūroje simbolistais laikomi B. Sruoga, V. M. Putinas, Faustas Kirša ir dvikalbis poetas J. Baltrušaitis.

Lietuviškajam simbolizmui didžiausią įtaką padarė rusų simbolistai. Kai Lietuvoje prasidėjo simbolizmas, Rusijoje jis kaip tik pasiekė savo viršūnę. Ten tuo metu kaip tik ir studijavo visi mūsų simbolistai: Baltrušaitis po studijų taip ir negrįžo, tačiau jis buvo vyriausias lietuvių poetų simbolistų atstovas ir turėjo nemaža įtakos jaunųjų poetų formavimuisi. Jis – lyg idėjinis vadas.

Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą, padėjo kurtis improvizaciniam poezijos stiliui.

Simbolizmo pasaulis yra dualus, dualistinis, turintis du planus, tai kaip realybė ir idealas, tai matoma ir nematoma. Prisilietimas prie aukštesnės tikrovės ir visatos mįslių – tai simbolizmo darbas. Didelis vaidmuo skiriamas kalbai, žodžiui, simboliui. Žodis visada daugiaprasmis, juo bandoma išreikšti tai, kas yra nematoma.

Literatūrinė kalba nuo mokslinės ir skiriasi žodžio daugiaprasmiškumu. Jei mokslinėje kalboje tai būtų nesusikalbėjimo šaltinis, tai literatūrinėje kalboje – nuotaika ir įspūdis.

Simbolis – projekcija į daiktuose vyraujančias prasmes. Pasaulis nusakomas per idėją, simbolį, kuris niekada negali būti iššifruotas iki galo. Tuo simbolis skiriasi nuo alegorijos. Simbolizmas šlovino žodžio gylį, tamsą, spontaniškumą. Simbolis – tai žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, tai išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką.

Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač – pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. Simbolizmo priešprieša – abstraktus racionalumas.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmano filosofija ir intuityvizmas. Schopenhaueris gvildeno meninės kūrybos problematiką, kur protas nurodė tik paviršinį pasaulį, o intuicija leido žvelgti giliau. Jo pasekėju laikomas Nyčė, perėmęs iš mokytojo valios kategoriją.

A. Šopenhaueris įtakos turėjo ir prancūzų filosofui Anri Bergsonui, kuris, išklausęs pastarojo teorijų apie „intuiciją“ ir polėkį, smarkiai paveikė XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi. Svarbiausia Šopenhauerio filosofijos kategorija „valia“ dėl Nyčės idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Tiesa, dėl Šopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu.

Rusų simbolistus veikė vokiškoji filosofijos tradicija, A. Šopenhauerio ir Nyčės idėjos, todėl jų eilėraštis ne toks drastiškas, kaip prancūzų: miestas jame nėra vien purvas, daug ryškesnis istorinis pradas. Rusų simbolistai daikte ir šešėlyje pirmiausia ieškojo absoliuto atspindžių.

Lietuvoje situacija buvo visai kitokia. Kadangi simbolizmas atėjo po romantizmo, tai perėmė žmogaus ir tautinio išsivadavimo šlovinimą, tik, žinoma, kitu pavidalu, nes individas ir visuomenė simbolizmui – nesutaikomi dalykai.

Išorinę simbolisto kaukę buvo susikūręs B. Sruoga: nešiojo ilgus plaukus, paleriną, po kaklu buvo pasikabinęs gintaro karolius. Lietuvoje simbolizmas buvo pavėluotas ir susijęs su individualybėmis. Sruoga simbolisto etiketės kratėsi, jis save laikė neoromantiku, nors, žinoma, toks nebuvo (jo supratimu, simbolizmas yra romantizmo variantas).

Simbolizmas Lietuvoje yra susijęs su XX a. pradžioje susiformavusia antipozytivistine banga, kurią sudarė ir simbolizmas, ir impresionizmas, ir neoromantizmo pradmenys. Iš kitos pusės, simbolizmas Lietuvoje buvo nedrąsus maištas prieš Maironio tradiciją – imtas keisti idėjinis eilėraščio centras. Maironio atveju – visuomeniniai, etniniai idealai, o simbolizmo atveju šios kategorijos pakeistos į asmenybės gyvenimą.

Tradicinis eilėraščio vaizdas ėmė kisti. Vidinė būsena išstūmė objektyvų vaizdą, formavosi naujas intymus eilėraštis, kuris pakeitė ir stilistikos figūras.

Simbolizmo pradžia Lietuvoje sietina su naujais, moderniais žurnalais „Vaivorykštė“ ir „Pirmasis baras“, kuriuose buvo akcentuojama kūrinio estetinė vertė, meno nepriklausomumas nuo visuomenės gyvenimo. Jis Lietuvoje reiškėsi nuo 1915 -16 metų iki 1927 metų, kitaip tariant, iki tol, kol išėjo V. M. Putino eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbolizmas – vienuoliktos klasės literatūros pamoka
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?