Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas“ ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama

Skaitant Vydūno dramas, realistinis būdas tam visai netinka. Jose akcentuojamas rituališkumas. Vydūno dramos – filosofinės, idėjų arba simbolistinės neoromantinės dramos. Esama simbolizmo apraiškų (perteikiamos amžinos idėjos, ritualai, pavyzdžiui, gelbėjimo ritualas).

Skiriamos trys ritualo virsmo stadijos:
•    herojaus atsiskyrimas nuo buvusios egzistencijos;
•    riba, slenkstis, kurį reikia peržengti (riba tarp seno ir naujo);
•    naujos egzistencijos atstatymas, grįžimas prie seno.

Dramose veikia šviesios ir tamsios jėgos, vyksta jų kova. Autorius vertinamas kaip slėpiningų galių regėtojas.

Vydūnas vienas pirmųjų įvertino Čiurlionio tapybą. Juodu su Čiurlioniu pirmieji pradėjo ieškoti menų sintezės. Čiurlionis – tapyba ir muzika, Vydūnas – muzika ir vaizdas. Dramose sieja žodį ir spalvą, šviesos efektus, muziką ir choreografiją. Galima rasti ir spalvų simbolizmo („Vakaro giesmėje“).

Dominuoja vizijų ir alegorijų poetika. Ryški buitiškoji plotmė (ir dramose ir komedijose). Dramose (tragedijose) scena susijusi su veikėjo išgyvenimais ir gyvenimo etapais, stengiamasi neregimą pasaulį paversti regimu – atskleisti ne formas, o idėjas.

Scenos pervadintos reginiais. Iš 40 Vydūno kūrinių tik ketvirtadalis yra komedijos, bet būtent nuo jų autorius pradėjo savo kūrybos kelią. Dramas Vydūnas vadino misterijomis.

Garsiosios draminės trilogijos: „Probočių šešėliai“ (iškeliama mintis apie būtinybę saugoti protėvių dvasines vertybes), „Amžina ugnis“ (siužetas pagrįstas XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos istorijų įvykių simboliniu fantastiniu traktavimu), misterijos „Mūsų laimėjimas“, „Sigutė“, „Ragana“, Jūrų sparnai“ – pastaroji kritikų buvo sutikta kaip itin nepaskaitoma drama.

„Amžina ugnis“ yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų, išleistų 1913 m., tačiau parašyta dar 1902 m. ir vaidinta Tilžėje. Ši drama atskleidžia romantiškąjį Vydūno pasaulį, kuriame skleidžiasi pagrindinės jo idėjos, vaizdinė medžiaga ir atmosfera. Joje susipina tautos ir individo koncepcijų sintezė bei meninis jų įkūnijimas.

Filosofinį visos savo kūrybos pagrindą Vydūnas nusakė šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į ją dedamas.“ Toji idėja suskamba ir „Liepsnų Ryto Giesmėj“, kai Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!
Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!
Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!
Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,
Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos.“ <…> Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų.„Įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą.“

Vydūnas dramas kūrė iškilmingoms šventėms Rytprūsiuose vaidinti. Kūrė aiškiai įcentruotą dramos centrą, kur visada yra svarbiausias semantikos elementas – ugnis, aukuras, kalnas, medis, kapas. Tai ir atliekamų apeigų objektas ir mitinis pasaulio centras, ryšys su dievais, jungtis su dangumi ir žeme.

Esama sąsajų su mitologija – nuo centro nutolti pavojinga. Pavojus visada ateina iš išorės.

Virsmo centre yra siekimas, kad herojus atgimtų iš naujo, virstų geresnis. Dramos paremtos mitine logika – herojus visada pašauktas atstatyti pasaulio tvarką. Pagrindinio veikėjo pozicijoje labai dažnai atsiduria moteris. Herojaus žūtis visada yra auka (ir kartu tai ženklas), kuri atstato pasaulio tvarką.

Į dramą Vydūnas įvedė chorą (paimta iš antikos), kuris dramos veiksme nedalyvauja, tik vertina. Herojai ieško paslapties atskleidimo būdų.

Išplėtota regesių poetika, vystomos idėjos. Vydūnas teigė, kad žmogus tik iš vidaus teaugąs, todėl jam rūpėjo ne fotografinis tikslumas ar psichologizmas, o tobulėjimas vidumi. Vydūno herojai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmogaus. Pasiekę aukščiausią tašką jie žūva kaip šventenybės.

Visuose kūriniuose jam rūpi lietuviškasis likimas, einąs iš žilos praeities ir nusitęsiąs į būsimąsias kartas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba

Vilhelmas Storostas – filosofas, rašytojas, dramaturgas, publicistas ir kultūros veikėjas (slapyvardis Vydūnas) – gimė Jonaičiuose, Šilutės rajone 1868 metais. Augo gausioje šeimoje, mokėsi Pilkalnyje. Vydūno tėvas Anskis Storostas buvo pradžios mokyklos mokytojas, tad Vilhelmas irgi skatintas gerai ir atsakingai mokytis. Būdamas penkerių jau skaitė Šventąjį Raštą. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, mokėsi filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslų, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų, o 1888 – 1892 m. Kintuose jau pats mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros.

MokytojaudVydūnasamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892 – 1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas, o 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Būdamas 44 metų Vydūnas išėjo į pensiją ir ėmėsi kūrybinių darbų.

Nuo mažumės V. Storostas buvo paveldėjęs džiovą, bet ją įveikė asketišku gyvenimo būdu. Būdamas septyniolikos tapo vegetaras, užsiėmė joga, bėgiojo, grojo arfa, o 80 – ties vis dar važinėjo dviračiu, čiuožė pačiūžomis ir bėgiojo.

Nuo pat mažų dienų norėjo būti rašytoju. Tuo metu jau šį tą rašė ir vertė į Lietuvių kalbą, bet pirmieji kūriniai neišliko.

Vydūnas siekė gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Vydūnas originalus filosofas. Pirmuosiuose savo darbuose rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau ėmėsi analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą. Iš pradžių gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas, vėliau įsijungė į naują judėjimą – teosofiją. Jis bandė suderinti Rytų ir Vakarų kultūrinę patirtį. Jo filosofija yra panteistinė; savita žmogaus tobulėjimo filosofija paremta šventuoju raštu, vedomis, egiptiečių knygomis, graikų filosofiniais raštais. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas.

Gyvenimas, pasak Vydūno, – tai kelionė tobuluman. Gyvenimas – judėjimas, o žmogus – aukščiausia gamtos pakopa, nes jis vienintelis apdovanotas sąmone, kurios laipsnis ir dydis žmonėse nevienodas (vieni arčiau fizinės materijos, kiti – artėja į dievišką absoliutą). Tauta turi padėti žmogui tobulėti, o žmogus turi save įprasminti tautoje. Pasak Vydūno, žmonės nėra silpni, nes turi kūrybos galią. Filosofija yra gyvenimo būdo, teosofijos (Dievo) išmintis. Vydūno filosofija optimistinė. Jis dar vadinamas tautos mokytoju, nes savo gyvenamuoju laiku tautiškumui suteikė filosofinius pagrindus.

Laisvė Vydūnui turėjo būti iš vidaus. Jis yra išskyręs septynis žmogaus tobulumo laipsnius / pakopas, kur septintoji pakopa – nesąmoningas žmogus.

Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų ir istoriografinių darbų. Pagrindiniai filosofijos veikalai yra „Visatos sąranga“ (1907 m.), „Mirtis ir kas toliau“ (1907m.), ,,Slaptinga žmogaus didybė“ (1907 m.), ,,Mūsų uždavinys“ (apie tautos misiją pasaulyje), „Visatos sąranga“, ,,Likimo kilmė“(1908 m.), ,,Žmonijos kelias“, „Apsišvietimas“ (1909 m.), sveikatos supratimo veikalas ,,Gimdymo slėpiniai“(1909 m.), ,,Tautos gyvata“ (1920 m.) ir ,,Sąmonė“ (1936 m.). Rašė apie kultūrą ir etiką. Į lietuvių kalbą yra vertęs J. V. Gėtę, I. Kantą, F. Nyčę, R. Tagorę, filosofinę indų poemą 1947 metais „Bhagavad Gīta“.

Kaip mąstytojas susiformavo XIX – XX a. sandūroje. Rytų kultūroje jis rado atsvarą, aiškumą aptiko archajiniuose raštuose. Kaip filosofas buvo labai išprusęs. Labai gerai pažino Vakarų mąstymą. Vakaruose atrado Rytų išmintį. Jis siekė aiškaus pasaulėvaizdžio, tad atsigręžė į tai, kas buvo laiko patvirtinta. Vertė iš kinų kalbos Lao Dzė, taip pat iš sanskrito. Buvo atidus lietuvių mitologijai ir tautosakai, kurioje rado ryšį su Rytų mitologija. Jo kūryboje pastebėtina įtaka ir iš Vakarų. Į Rytus pastebimas posūkis tada, kai patyrė vokiečių įtaką (studijų metais). Tada įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Draugija savo dainomis turėjus lietuvių kilmę ir garbę garsinti.

1898 metais Giedotojų draugija ir keletas kitų lietuvių suvaidino dramą „Pasiilgimas“.  Ši drama – pirmas žinomas Vydūno kūrinys. Nuo 1899 – 1900 metų dar parašė kelias komedijas „Numanė“ (1911 m.), „Jonukas“, „Piktoji gudrybė“, dramą „Probočių šešėliai“(1908 m.), „Birutininkai“ (1910 m.), „Smarkusis Kruša“ (1913 m.) ir kitas, kurios statytos ir suvaidintos Tilžės giedotojų draugijoje. 1902 metais pradėjo rašyti dramatinę trilogiją „Amžina Ugnis“. Beveik visas savo dramas pats statė scenai, garsėjo kaip oratorius. Įdomu tai, kad dramas rengė atviroje erdvėje. Tuo metu kūriniai nebuvo išspausdinti.

Po to, kai įkūrė Vokietijos Teosofų draugiją, 1904 metais išleista pirmoji Vydūno knyga – Lietuvos istorijos apmatai „Senutė“, taip pat traktatai.

Nuo 1905 metų leido laikraštį „Šaltinis“, kuriame dėstė filosofinius dalykus ir Teosofų mokymą. Būtent „Šaltinyje“ išspausdinti Vydūno filosofiniai veikalai, kurie vėliau perleisti atskiromis knygelėmis. Laikraštyje Vilhelmas Storostas pasirašinėjo pavarde, slapyvardžiu Manas, R. Manas, arba sutrumpinimais: L. A., R. r., Mn., R. m. Vydūnu pasirašinėjo tik nuo 1907 metų. Nuo 1911 iki 1914 m. leido „Jaunimą“,  „Naujovę“ (1915 m.), „Darbymetį“ (1912–1925 m.), kuriuos ištisai pats ir prirašydavo.

Vydūnas mirė Detmold’e, Vokietijoje, 1953 metų vasario 20 dieną.

Vydūno kūriniai susiję su jo filosofija ir gyvenimu kalba apie 3 žmogaus tobulėjimo pakopas:
•    žmogus sau (laisvas);
•    žmogus tautoje (realizuoja save tautoje);
•    žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Jo manymu, realistai tenkinasi išoriniais pavidalais, bet tai pagal Vydūną nėra tikra (išorę mato ir kvailiai). Idėjos – vyriausieji gyvenimo veiksniai. Realizmas jam – tai ne išorinių pavidalų atspindėjimas, o visuomenės paslapties išreiškimas (visa esmė, kuri yra anapus idėjos).

Apžvelgus Vydūno socialinę koncepciją, galima pasakyti, kad joje, kaip ir visoje šio mąstytojo filosofijoje, į pirmą vietą iškyla kilnios intencijos žadinti žmogaus ir tautos žmoniškumą, raginti siekimą to, kas žmones ir tautas vienija, kas leidžia pasijausti esant viena brolija, neatidėliojant spręsti socialinius savo epochos uždavinius. O tasai sprendimas turįs būti toks, kad laimingai gyventų visi žmonės. Tokius uždavinius Vydūnas kėlė lietuvių tautai, tvirtinusiai savo nepriklausomybę. Tie uždaviniai ir mąstytojo siūlyti jų sprendimo būdai šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbūs kaip anuometinei.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka
Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Ugdymo proceso daugiamatiškumas

Ugdymas – tai vientisas procesas ir kartu daugiamatis, vadinasi, gana sudėtingas. Ugdymas yra subjektyvus ir objektyvus procesas, todėl jį galime vadinti pedagoginiu susitikimu ir bendravimu, taip pat veikimu, įtaka, sąveika be vyksmo, kūryba, saviraiška, prasmės ieškojimu ir prisitaikymu.

Vertybių internalizavimas – tai gyvenimas pagal vertybes, jų taikymas, o ne tik jų žinojimas.

UGDYMO KRYPTYS

Skiriama keletas ugdymo krypčių pagal tai, kas jį lemia.

1. Individualus ugdymas. Šio ugdymo ištakos glūdi laisvo ir harmoningo  ugdymo pirmtakų idėjose  (Dž. Loko, Ž. Ž. Ruso, J. Pestalocio, L. Tolstojaus darbuose). Jų darbų esmė – pažinti vaiko prigimtį ir sudaryti sąlygas jai laisvai, harmoningai, natūraliai vystytis. Prigimtis tampa mokymo ir auklėjimo pamatu. Pestalocis teigė, kad prigimtis yra uola, ant kurios auklėjimas stato savo pamatą, t.y. formuoja žmogų. Žmogaus prigimtį stengėsi atskleisti ir pedagogikos pradininkas Komenskis. Pasak jo, kiekvieną žmogų reikia ugdyti individualiai.

2. Socialinis ugdymas. Kyla klausimas, ar ugdymui įtakos turi socialinė aplinka? Kaip? Ugdymo procesą įvairiapusiškai veikia socialinė aplinka. Ji lemia ir ugdytojo poveikį ugdytiniui. Visa tai nagrinėja socialinė pedagogika, kurios pagrindinės idėjos yra:

• žmogus yra žmogumi tik tarp žmonių;
• žmogus tampa žmogumi tik per bendravimą;
• nėra žmogaus, kuris nebūtų socialiai sąlygotas.

Socialinės pedagogikos objektas – tai žmogaus ir aplinkos sąveika. Socialinė pedagogika ieško būdų, kaip žmogui pažinti save ir aplinką, kaip orientuotis ir joje pritapti, kaip pačiam reguliuoti savo santykius su visuomene ir aplinka.Šiai pedagogikos rūšiai pradžią davė Pestalocio darbai.

Tarpukario Lietuvos pedagogas Šalkauskis akcentavo demografinio ugdymo principus. Jo darbus pratęsė Maceina (plėtė tautinio ugdymo idėjas). Naudingų minčių apie socialinį ugdymą galima ieškoti Vabalo – Gudaičio, Jovaišos, J. Vaitkevičiaus darbuose.  J. Vaitkevičius teisėtai laikomas socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje. Jis ugdymą vertina ir aptaria socialiniu požiūriu, t.y., aiškinasi, kaip visuotinės sociumas gali veikti ir veikia visą ugdytinio veiklą ir santykius.

3. Kultūrinis ugdymas. Ugdant privalu atsižvelgti ir įvertinti mūsų kultūros paveldą. „Žmogus negali būti žmogumi, neįsisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurios pagrindu jis įgyja savo pažiūras, estetinį skonį ir pasaulėžiūrinę perspektyvą.“ Natūralu, kad kiekviena karta stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti jaunesnėms kartoms. Pagal tai susiformavo nauja pedagogikos šaka – liaudies pedagogika, kuri nagrinėja kultūrinių vertybių įtaką ugdymo procesui.

Svarbios ir reikšmingos Vydūno, S. Šalkauskio, J. Maceinos pažiūros į kultūrą ir kultūrinį ugdymą. Ryškiausiu kultūrinės pedagogikos atstovu laikomas Vydūnas todėl, kad jis, remdamasis Rytų ir Vakarų tradicijomis, sukūrė vientisą ir savitą kultūros koncepciją, kurioje skiria tris pagrindines kultūros sferas:

• mokslą;
• meną;
• dorą.

Kiekvienoje šitoje sferoje savitai atsispindi žmogaus asmenybė, jos dvasia bei siela.
Kultūrinis ugdymas šiandien vyksta per literatūrą, istoriją, geografiją, sociologiją ir kitus mokslus. Meninis lavinimas mokykloje jaučiamas per dailę ir muziką.

4. Dvasinis ugdymas. Jo paskirtis – siekis sudaryti dvasinio ugdymo sampratą. Labai svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos pedagogikos klasikus. Apie ugdymo įtaką dvasinei raidai daug yra kalbėjęs Šalkauskis. Jis akcentavo, kaip svarbu išugdyti žmoguje dievo galias, kuriomis būtų siekiama aukštesnių gyvenimo tikslų: tiesos, gėrio, grožio. Kultūriniam ugdymui įtaką daro religinis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsijautimas. Mokslininkas akcentavo, kad religinis ugdymas ne tik suranda atramą kultūriniame ugdyme, bet jį ir užbaigia, suteikia jam naujos prasmės bei vertės ir jį papildo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų