Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)

Leonardas Gutauskas (tęsinys)

Poezijoje reikšmingas Perkūno įvaizdis. Poeto eilėse jis svarbus savo žengimo į žemę prasme. Perkūnas sakmėse vaizduotas dailus, augalotas, barzdotas vyras su žaibų ar liepsnų vainiku ant galvos. Šis Perkūno ženklas minimas knygoje „Dangaus kalvis – Perkūnas“.

Dar vienas įvaizdis – vėjas. Jis sutinkamas eilėraštyje „Vėjo pokštai“ ir kituose. Vėjas tautosakoje buvo laikomas viską žinantis, viską galintis ir pažįstantis dangaus ir žemės kelius. L. Gutausko poezijoje vėjas  – tai vaikas, krečiantis pokštus, kartais linksmas, kartais pikčiurna, o retkarčiais ir išdykėlis. Pasaulio harmonija suardoma, kai įsiveržia tamsios, visa suardančios pasaulio jėgos. Svarbiausias poezijoje – kosmologinis pasaulio modelis (eil. „Laikrodžio gaidys“). Filosofinė pasaulio samprata teigia, jog visata neturinti nei pradžios, nei pabaigos, yra tik laikas ir amžinas judėjimas. Taigi, turint galvoje, kad L. Gutausko poezija yra skirta vaikui, ji vis gi yra sudėtinga.

Sigitas Geda. Sigitas Geda taip pat atkartoja tautos motyvus.

Užmigę žirgeliai

Balti vyšnių sodeliai,
Po tom vyšniom žirgeliai,
Daug žirgelių, daug šyvųjų
Miega visą vasarėlę.

Nei sninga, nei lyja,
Žirgeliai, žirgeliai…
Po žalius laukelius
Dvi boružės vaikšto.

Geltoniausios gėlės –
Bijūnai siūbuoja,
Devynetas saulių
Varinėja dangų.

Žydri ežerėliai
Ir akmenėliai –
Gana jums miegoti,
Šyvieji žirgeliai.

Ateikit, broleliai,
Prikelkit žirgelius
Ir gėleles,
Ir akmenėlius.

„Užmigę žirgeliai“ – pirmasis kūrinys, įvardytas kaip netradicinis. Jis vienas pirmųjų vaiko pasaulį sulygina su suaugusiųjų pasauliu. Iš tautosakos Geda perėmė liaudies dainų priedainius, taip pat pasakų bei sakmių poetinius ypatumus. Sigito Gedos poezija remiasi mitiniais pasaulio kūrimo dėsniais. Jo eilėraštyje atsiveria pasaulis, sukurtas iš pirminio chaoso. Gyvybė jame randama dar tik vandenyje, dar nėra žmogaus, o poetas – lyg Dievas kuria šį pasaulį. Jo poezijoje galima viskas, viskas apverčiama aukštyn kojom, net ir alogizmai poezijoje virsta metaforomis.

Gedos poezijos pasaulis labai šviesus, lipdomas iš būtų ir nebūtų dalykų. Gyvybės atsiradimą simbolizuoja augantis medis. Pasaulio medžio įvaizdis simbolizuoja žmonijos pradžią. Jo poezija išauga iš archajinių Advento, Kalėdų dainų ir žaidimų. Nors ir chaotiškam pasauliui būdinga harmonija. Labai svarbus lyrinis subjektas – berniukas – baltasis niekas, kuris gali būti nematomas ir gali būti viskuo. Jam paklūsta dangaus ir žemės gaivalai. Berniukas – tai mitinis herojus. Jis yra amžinas, negalintis pranykti, jis yra viską tvarkantysis kosmoso veikėjas. Kitas lyrinis subjektas – peliukas Mikas, kuris kovojo su realistiniais dalykais. Dar minėtina ir baltoji varnelė, kuri turi magiškų galių, į vaiko pasaulį neša stebuklą, padeda pasveikti. Ji simbolizuoja išsiilgtą gerumą.

Poezijoje žaidžiama žodžiais, garsais, spalvomis. Nuostata – vyraujanti lyrinio subjekto būsena. Sigitas Geda įtvirtino eilėraštį, kurio pagrindas  – paradokso poetika.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)

Liutauras Degėsys. Liutauro Degėsio poezija sentimentali, nepaprastai grakšti eilėraščio forma, lengvas, melodingai plaukiantis žodis. Eilėraščiai perteikia nuotaiką ir atveria paslaptį „mažam nuliūdusiam žmogui“.

Autoriaus eilėraštis artimas romansui – jis ramus, eilutėse nėra vietos triukšmui. Santykis su gamta asociatyvus, o vaikai jo eilėraštyje išgyvena praeinamumo, laikinumo būsenas. Jo poezija – tai ilgesio, susimąstymo, vienatvės, liūdesio, melancholiškų nuotaikų rinkinys. Jausena perteikiama rudens, violetinių raganų, žiemos, vėjo, liūčių, voratinklių įvaizdžiais.

Degėsys kuria ir impresionistines daineles: „Dainelė apie uodo dantį“, „Dainelė apie šimtakojį“. Literatūrologė Neringa Mikalauskienė rašė: „Liutauro Degėsio eilėraščių stiprybė – žaismingumas, dinamizmas, keblios komiškos situacijos, į kurias patenka veikėjai, – žinok, pavyzdžiui, kad gudrus, ką Šimtakojis sveikindamasis paduotų – ranką ar koją ir… švelni romantika, kai baltai žydint alyvoms pro šalį lėtai praplasnoja Vabalas piktai styrančiais ūsais – dar vienas lietuviškojo nonsenso pavyzdys.“ Dainelės savo forma ir poetine išmone yra artimos Sigito Gedos eilėraščiams. Jose žaidžiama absurdiškomis situacijomis, o grožis siejamas su ilgesiu ir liūdesiu. Sapnas, svajonė – tai natūrali subjekto būsena.

Meditacinė jausena, susimąstymas, intelektualumo intonacijos būdingos Valdemarui Kukului. Priešingai Degutytei, jo meditacija kyla ne iš vaiko žaidimo, o iš paties poeto  žaidimo su vaiku.

Pirmą rinkinį autorius išleido 1988 metais „Tamsos didžiulis katinas“ ir tik 2000 –aisiais  metais pasirodė dar viena knyga vaikams „Vėjo birbynė“, kurią sudaro vos pusė knygos naujų eilėraščių.

Valdemaras Kukulas vaikams nesiūlo bet ko, jis laikosi nuomonės, kad eilėraščių adresatas būtų ir vaikas, ir suaugęs žmogus. Jis priešina šiuos du pasaulius: vaikas pažadina suaugusiajam prisiminimus, kurie negrįžtamai likę praeityje. Vaikas į pasaulį žvelgia tokiom tyrom akim, kad net siela iš liūdnumo apsiverkia, o suaugusiojo siela jau tapus nešvari.

Balta spalva autoriaus eilėse – tai vaikystės spalva, kuri asocijuojasi su džiugesiu ir giedra. Visa kas balta – žaižaruoja, šviečia, tviska. Balti vaikai – tai linksmi vaikai. Visi kiti spalvų epitetai yra jausenos priešybė. Bedvasis pasaulis būtinai bus pilkas pasaulis.

Kukulas mėgsta paprastumo ir puošnumo kontrastą. Taupus eilėraščio žodis paprastai slepia gilią prasmę. Pavyzdys gali būti eilėraštis „Rasa“ kiekvienoje eilutėje talpinantis po vieną žodį. Tai lyg lašai.

Rasa

Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Pasaulis kuriamas iš vienatvės ir ilgesio tačiau niekas nenori būti vienas. Vienatvė lyriniam subjektui leidžia pamatyti kitokį pasaulį – skaidrų, neperregimą, nepaprastą. Grožį būtina įžvelgti liūdesyje. Žaidimas vyksta netikėtomis situacijomis, tad dažnai perteikiamas ir spontaniškas vaiko mąstymas. Be visa ko, Valdemaras Kukulas „moko“ vaikus, kaip reikėtų sodriai keiktis.

Septintajame dešimtmetyje vaikų literatūroje augmenijos ir gyvūnijos personifikacijoms suteikiama žmogaus charakterio bruožų. Įvairėja ritmika, aliteracija, refrenai, įsivyrauja asociaciniai vaizdai, sakinys tampa aforistiškas, stilius – ekspresyvus. Vaikų poezija perima visos poezijos kūrybinę patirtį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)

Tuo laikotarpiu kuria Janina Degutytė. Ji išleido nemažai eilėraščių rinkinių vaikams. Autorė sako: „Eilėraščio pradžia man – mintis, jausmas, vaizdas, visada sukelta emocija.Gal todėl jos eilėraščių pavadinimuose dominuoja žodis saulė. Nepaisant to, nuolatinė lyrinio subjekto būsena – vienatvė. J. Degutytės eilėraščiams tinka tokios psichologinės lyrikos formulės kaip eilėraštis – išpažintis, eilėraštis – būsena.

Patyrinėkim eilėraštį „Laiškas“.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Vaikas nori, būti laiškanešiu ir nešti visiems laiškus, kurie jų nelaukia. Tačiau skausmas ir džiaugsmas visada šalia. Jį išgyvena ne tik vaikai, bet ir gamta. Svarbi laiško – drugelio metafora – laikina, bet tai kartu ir amžinųjų vertybių paralelė.

Degutytės lyrikos subjektui gamtos paveikslai nėra tik dekoracija. Gamta neužgožia vaiko prigimties, jis susilieja su ja. Gamta yra vaiko būtis.

Eilėraštyje „Slėpynės“ vyksta visiškas susitapatinimas su gamta. Paslaptis – štai esminė lyrinio subjekto būsena: „Mano laivas“ – paslaptis – mano kelias“. Lyrinio subjekto fantazija beribė. Vaikas baltu laivu gali nuplaukti į stebuklų šalį, kuri labai artima E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ lėlių karalystei.
Degutytės eilėraštis gali priminti ir sūpuoklių žaidimą:

SŪPUOKLĖS

Supuosi, supuosi…
Sūpuoklės siūbuoja,
Lyg sparnas užburtas
Plasnoja, plasnoja.
Net užima kvapą,
Net vėjas pakyla,
Net supasi saulė
Virš mėlyno šilo.
Supuosi, supuosi, –
Apsvaigo galvutė…
Vai, supas ir supas
Padangėj saulutė…

Tas žaidimas įkūnija romantinės svajonės troškimą, veržimąsi į stebuklų šalį, kur neegzistuoja pilka kasdienybė. Vaiko žaidimo situacija perauga į poetinį žaidimą, kuris perteikiamas ir suaktyvinamas pasikartojančiais žodžiais, ritmine monotonija, užliūliuojančia adresatą ir atitinkančia supimo judesius. Bet pamažu vaizdas perauga į būseną, kas ir būdinga Degutytės poezijai.

Autorė dažname eilėraštyje pakylėtam pasauliui atskleisti renkasi žydros spalvos, rožių, smėlio pilies, balto laivo įvaizdžius. Lyrinis subjektas išsaugo viltį, tikėjimą, absoliutaus gyvenimo simbolį. Jos poezijoje daiktai, žaislai matuojami ne pagal materialią vertę, o pagal tai, kiek spėji prie jų priprasti. Degutytės poezijoje nėra susvetimėjimo. Vaikų pasaulis saugus. Į meditacinį eilėraštį neretai yra perkeliama pasakų stilistika.

Plaštakė

Man mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano rytą,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
Kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
Tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.

Eilėraštyje „Plaštakė“ lyrinis subjektas vejasi plaštakę, kurią neša saulės spinduliai. Vaikas žada pagauti plaštakę ne todėl, kad nori ją suspausti, bet todėl, kad kas nors pagautų ir jį – vaiką.

Grėsmės nuojauta poezijoje egzistuoja už eilėraščio ribų. Eilėraštyje „Vilkas ir voveraitė“ vilkas vejasi voveraitę, tačiau ją globoja ir saugo gamta. Miško pasaulis vieningas. Į meditacinį eilėraštį perkeliamas vaiko žaidimas su lėle. Tokiame eilėraštyje visada ryškus dienos ir nakties vaizdas. Su saule siejama šiluma, žydėjimas, gėris, mamos globa, o tamsos maža. Autorė kontrastus slopina. Vakaras – ramybės būsena, kai pavargęs nuo žaidimo vaikas ilsisi.

Psichologai teigia, kad vaikas pasaulį suvokia vizualiai, tad tai ir yra Degutytės eilėraščio pamatas. Eilėraštis tam tikra prasme – tai vaiko piešinys, susidedantis iš ryškių objektų, bet jie jungiasi į visumą. Pavyzdžiui, lyrinis subjektas eilėraštyje „Piešinys“ piešia namą, paukštį, saulę, vėją… Ir piešinyje telpa visas pasaulis. Degutytė dar į šį tekstą įterpia „Ir be galo ilgą kelią“.

Degutytės poezija išauga iš eilėraščio konkretybės, išsiveržia iš jos, pereina į minties nuojautą skaitytojo sąmonėje. Autorė skatina vaikus jausti ir susimąstyti.

Tokį kalbėjimą vaikų literatūroje pratęsia Liutauras Degėsys.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Be Prano Mašioto tuo laikotarpiu ne ką mažiau svarbus ir Antanas Giedrius Giedraitis. Jis ne tik rašytojas, bet ir pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. Jo veikloj svarbūs trys etapai, kuriuos sąlygojo atbudusi tautos sąmonė, nepriklausomos valstybės gyvavimas ir Lietuvos vadavimasis iš okupacijos.

Bet svarbiausias objektas iš mūsų požiūrio taško yra A. G. Giedraičio kūryba vaikams – pasakos. Jų esama ir perkurtų, ir originalių, ir stilizuotų. Antanas Giedrius Giedraitis debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (1917 m.). Nuo to laiko Lietuvoje ir išeivijoje išleido penkiolika knygų.

Pagal literatūros pasakų ryšį su tautosakinėmis galima skirti tokias A. G. Giedraičio pasakas:

• Rašytojo redaguotos ir perkurtos liaudies pasakos;
• Stilizuotos, besiremiančios folkloro siužetais pasakos;
• Originalios.

Pirmajai grupei priklausytų tokie rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922 m.), „Pasakos (1930 m.). „Sutemų šukos“, „Užburti keliai“, „Aišvydo pasakos“ yra ir stilizuotos, ir originalios. Pagal pasakų poetikos ypatumus pirmiausia išsiskiria alegorinės pasakos („Saulutė“, „Žvakės galiukas“, „Igniukas“, „Amžius“) – jose tautosaka prislopinta, vyrauja netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, įprasminantis apibendrintą mintį. Šiam tipui artimos romantinės lyrinės pasakos. Romantinės lyrinės pasakos paremtos detaliau paryškintu veikėjų jausmų ir išgyvenimų poetizavimu. Kūrinio fabula neapibrėžta („Pienių žiedai“, „Laimingas karalaitis“, Leputis“, „Rožė“ ir kt.). Buitinėse animalistinėse pasakose romantinis pradas labiau apribotas, daugiau dėmesio skiriama tikroviškam bet personifikuotam gamtos vaizdavimui („Gaidžio giesmė“, „Obelis ir ąžuolas“, „Ką pasakė vyža“ ir kt., taip pat pasaka – apysaka „Murklys“.).

A. G. Giedraičio kūryba paremta neoromantine pasaulėjauta – tik vienas žingsnis nuo realybės iki pasakos. Kūriniai dvelkia fantastiškumu ir paslaptingumu.

Nuo 1930 metų vaikų literatūroje nuo didaktizmo, moralizmo ir informacijos sukama į psichologiškumą – vaizduojamai vaiko siekiai, veržimasis į laisvę ir nuotykių pasaulį. Ištobulinama silabotoninė literatūros forma.

Tuo metu ima rašyti Vytė Nemunėlis. Vaikų literatūroje šiuo slapyvardžiu kuria Bernardas Braždžionis.

Bernardas Braždžionis vaikų literatūrai itin svarbus vienu dalyku, kad 1942 m. – 1943 m. „Žiburėlio“ žurnale išspausdino vaikų literatūros teorijos apybraižą „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje analizavo Vytės Nemunėlio poeziją.

Bernardas Braždžionis debiutavo kiek anksčiau, dar 1931 – aisiais rinkinėliu „Mažųjų pasaulis“. Nuo tada pasirodė eilėraščių rinkiniai ir Lietuvoje, ir išeivijoje: „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Pūrienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Po tėvynės dangumi“. 1995 m. išleido rinktinę „Tėvų nameliai brangūs“, poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“.  Taigi, apie 20 knygų vaikams.

Knygose vaiko pasaulis atsiveria per tris plotmes: folklorinę, moralinę ir religinę. Labai svarbus autoriaus kūryboje folkloras. Gausu intarpų ir liaudies dainų, žaidimų, gyvūnijos apdainavimų. Eilėraščių forma primena dainą, kurios pagrindinės temos yra dievas, gamtos pasaulis, žaidimai, mokslas, darbas, meilė tėvynei.

Eilėraščiuose yra ir skirtybių: skirtingi yra berniukų ir mergaičių žaidimai. Berniukai aktyvesni: jie skrenda, joja, patys daro žaislus. Mergaičių žaidimai susiję su buitimi – jos yra mamos pagalbininkės. Vaikai žaislus pasigamina iš ilgesio, nes tik taip galima pasiekti tėvynę (Egzodo periodu). Tuo metu išauga eilėraštis su nonsenso elementais.

Negalima pamiršti ir Leonardo Žitkevičiaus – Lietuvos poeto, žurnalisto, redaktoriaus. Leonardas Žitkevičius 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, nuo 1939 metų studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete, o vėliau kurį laiką mokytojavo, rašė eilėraščius vaikams ir spausdino „Vyturyje“. Žinomas knygelėmis „Čyru vyru pavasaris“ (poezija vaikams, 1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Šilkai ir vilkai“ (satyriniai eilėraščiai, 1950 m.) ir kitomis knygelėmis.

L. Žitkevičiaus poezijoje daug veiksmo, dinamiškų situacijų, džiugesio, juoko. Autorius kreipia vaiko dėmesį į žaidimą, garsų sąskambius, eilėraščio formą. Taip pat gausu garsažodžių. Eilėraščiuose autorius žaidžia absurdiškomis situacijomis, vienas pirmųjų pavaizduoja alogizmus.

Egzodo laikotarpiu Žitkevičaus iškyla kaip minties poetas, o ne tik linksmintojas. Būtent tuose eilėraščiuose svarbus tėvynės meilės motyvas, gal dėl to ir patys posmai graudesni, lyriškesni.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika