Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams būtų įdomu. Ji užrašinėjo vaikų dialogus, iš kurių ryškėjo vaiko logika ir mąstymas. Pati taip pat kūrė didaktinius apsakymus ir vaizdelius.

Žemaitės aprašymas tikroviškas. Ji moko, kad didesni vaikai neskriaustų mažesnių, nes visų svarbiausia draugystė. Smerkia apgaulę, klastą. Jos divizas – būk jautrus ir padėk žmogui. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavaizduoja našlaičių gyvenimo sąlygas („Nelaimingi vaikai“).

Cikle „Apie vaikų mokslą“ visi rašytojos apsakymų vaikai nori mokytis („Kaip Jonelis raides pažino“). Jos apsakymai pasižymi visapusišku gyvenimo parodymu, ryškiu vaiko vidinio pasaulio atskleidimu. Į pasaulį žvelgiama vaiko žvilgsniu, įvedami vaiko kalbos niuansai.

Tuo metu rašo ir Jonas Biliūnas. Jo apsakymuose nėra didaktizmo. Patys gražiausi – moraliniai apsakymai. Esama ir dalies apsakymų, kuriuose ryškinami vaikystės prisiminimai. Jonas Biliūnas yra publikavęs ir mokslo populiarinimo vaizdelių. Svarbiausia, kad nėra sentimentalumo, nors ir esama daug švelnumo, gerumo, užuojautos.

Lazdynų Pelėda. Specialiai vaikams parašė didaktinių apsakymų rinktinę „Senelio Juozo pasakos“.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių Vaižgantas buvo labiau vaikų literatūros kritikas, bet vėliau parašė ir kelias knygas: „Mikutis gamtininkas“, „ Vaižganto gyvūnėliai iš jo raštų“, kuriose atskleidė vaiko išgyvenimus, sukūrė vaiko paveikslą iš jo poelgių ir minčių.

Tuo metu vaikams keletą apsakymų parašo ir Vincas Krėvė: „Antanuko rytas“, „Bobulės vargai“, „Galvažudys“. Taip pat sukuria legendų: „Perkūnas, Vaiva ir straublys“, Aitvaras“ ir kiti. Čia svarbiausia vaiko psichologijos tikrumas, detalių įspūdingumas. Vincas Krėvė poetiškai pavaizduoja vaikus ir senus žmones.

Šatrijos Ragana parašo apysakas „Vincas Stonis“, kur plačiai vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, o iš „Daktaro pasakojimų“ ryškus vaiko veržimasis į mokslą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika

Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)

Francė Hodgson Burnett (1849 – 1924). Išleido apie 50 knygų vaikams. Suaugusiųjų literatūroje išliko kaip trijų knygų autorė. Žymiausi kūriniai: „Mažasis lordas Fontlerojus“ (1886), „Mažoji princesė (1905), „Paslaptingas sodas“ (1911).

Pati rašytoja vaikystėje tapo našlaitė ir tai atsispindi jos kūryboje. Ji nebaigė aukštųjų mokslų, tačiau daug skaitė, pati rašė. Kūrybai būdingi socialiniai kontrastai. Rašytoja artimai bendravo su neturtingomis šeimomis, jai svarbūs buvo darbininkų idealai. Istorijas ji mėgo pasakoti jau vaikystėje. Vieną kartą, nusiuntė savo kūrybą į žurnalą ir viskas buvo išspausdinta. Kai jai buvo 18 metų – rašymas tapo pragyvenimo šaltinis. Santuoka nenusisekė: vyras buvo praktikas, ji – romantikė, tačiau abiejų džiaugsmui susilaukė  dviejų sūnų, kuriuos labai mylėjo.

„Mažasis lordas Fontlerojus“. Knygoje įtvirtino žavaus vaiko modelį. Toks modelis būdingas ne vienai XIX a. pab. – XX a. pr. Amerikiečių knygai. Tęsė dikensišką angliško vaiko tradiciją. Sedrikui – pagrindiniam herojui – artima mažoji Eva iš „Dėdės tomo trobelės“. Autorė nurodo tikslų herojaus amžių – septyneri metai ir iš karto aprašo išvaizdą. Toks vaikas – XIX a. mamyčių etalonas. Pagrindiniam herojui suteikia ne tik žavią išvaizdą, bet ir patrauklų vidinį grožį – jis meilus artimui, atviros sielos, demokratiškas. Burnett pabrėžtinai atskiria vaiko drąsą nuo įžūlumo. Herojus kelia vien tik aplinkinių susižavėjimą savo nuoširdumu, išmintimi. Įprasta ir tai, kad Burnett herojai auga tarp suaugusiųjų, atskirti nuo bendraamžių. Tai būdinga daugeliui to laiko knygų (pvz.: Poter „Poliana“).

Knygoje ryškus ir komizmas. Formuojamos ryškios visuomeninės politinės idėjos: Amerikos demokratija, liberalumas. Lemtingas siužeto posūkis – aštuntieji Sedriko metai. Jis turi vykti į Angliją pas senelį grafą, nes yra vienintelis paveldėtojas. Toks įvykis būdingas ir kitoms to meto knygoms. Herojus patenka į naują aplinką, naują erdvę, kur jo tyko išbandymai. Veiksmas trunka tik vienerius metus, bet per tą laiką Sedrikas labai daug nuveikia – savo gerumu jis pakeičia senelį grafą, kuris visą savo gyvenimą buvo piktas, savanaudis, nelaimingas žmogus, nors niekada jam nieko netrūko. Svarbiausia tampa seno ir mažo psichologinė sąveika. Senelis pamilsta Sedriką ir pasikeičia.

„Paslaptingas sodas“ – vaikų literatūros aukso amžiaus viršūnė – tai viena svarbiausių knygų literatūrologijai. Romane vaizduojama maža mergaitė Merė Lenoks, kuri netekus tėvų yra priglaudžiama dėdės Anglijoje. Čia savanaudė ir išlepinta Merė kartu su pusbroliu Kolinu ima po truputį keistis. Vaikai šioje knygoje – aristokratai. Tai vienišos, įžūlios, stiprios būtybės. Jie nepatrauklūs nei vidumi, nei išore. Tik atradus Merei apleistą sodą, kurio gamta vėliau tampa žmogaus jausmų skleidimosi metafora, pasikeičia vaikiška širdelė. Ima busti vidinis pasaulis, kartu su sodu vidumi užauga Merė, sustiprėja gyvenimui Kolinas.

Šis romanas siejamas su mergaičių literatūra. „Paslaptingas sodas“ – tai tiltas tarp kitų autorių kūrybos, t.y. tarp realistinės ir romantinės literatūros.

Burnett literatūroje liūdesio nelieka, jis išauga iki džiaugsmo. Svarbiausia šios rašytojos knygose yra paslaptis, kuri išlaikoma iki pat istorijų pabaigos.

Luisė Modė Motgomery – Kanados rašytoja (1874 – 1942). Ji jau nuo vaikystės sakė žinojusi, kuo būsianti. Vaikystėje užrašuose aptiko mintį apie sukeistus našlaičius ir tai padėjo atsirasti knygai „Anė iš žaliastogių“, „Anė iš Evonlio”. Luisė Modė Motgomery studijavo literatūrą, buvo mokytoja, parašė daugiau kaip 20 romanų, eilėraščių, laiškų, dienoraščių ir apsakymų. Be galo daug skaitė, fantazavo. Rašyti pradėjo vaikystėje.

„Anėje iš žaliastogių“ šlovinama pasaulio darna, ilgimasi gėrio ir grožio pasaulyje. Kūrinėlyje ryšku:
•    prigimtinis – Anė tauri ir kultūringa (tai slypi jos gilumoje);
•    išsilaisvinimas – gali drąsiai ginčytis su Šekspyru. Ji apsiskaičiusi, sugėrusi viską, ką jai davė gyvenimas.

Elenora Porter – „Poliana“. Poliana – tai vienuolikos metų mergaitė našlaitė, kuriai lėmė likimas persikelti gyventi pas vaikų nemėgstančią tetą. Prasideda kova tarp pareigos ir prigimtinio vaiko atvirumo, nuoširdumo, noro pagelbėti. Mergaitė priverčia tetą nustebti, pasielgti prieš savo valią, pakeisti susigalvotas namų taisykles, suabejoti jų teisingumu. Žaidimas – pagrindinis Polianos ginklas, saugantis ją nuo išorinio blogio, gyvenimiškų negandų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)

Vaikų literatūros prielaidos ėmė rastis dar XVII a., kai pradėjo formuotis „proto“ kultūra, kai įsigalėjo žmogaus auklėjimo idėjos. Svarbų vaidmenį šioje vietoje suvaidino Jonas Amosas Komenskis, kuris kėlė idėją, kad auklėjimas turi būti prieinamas visiems, t.y. ir vaikams, nes jie negali būti traktuojamai kaip antrarūšės būtybės. Komenskis nuolat siekė sujungti mokymą su auklėjimu, nes įžvelgė vaiko vidinio pasaulio svarbą.

1658 metais pasirodė Komenskio knyga „Juntamųjų daiktų pasaulis – paveikslėlis“. Ši knyga sinkretinio pobūdžio, joje pateikiamos greta ir raidės, ir piešiniai. Būtent tokiu būdu buvo siekta sužadinti vaiko norą piešti. Tai buvus vaiko daiktų enciklopedija,  bet ne grožinės literatūros knyga.

XVII amžius pasižymi pirmaisiais bandymais sukurti specifinius kūrinius vaikams. Ryškiausių užuomazgų galima rasti prancūzų rašytojų kūryboje (Žano De La Konteno (1621 – 1695), Penelono (1651 – 1715)).  Žanas De La Kontenas kūrė pasakėčias, kurioms siužetus ėmė iš graikų rašytojų Ezopo ir Pedro. Fenelonas parašė knygą „Apie mergaičių auklėjimą“, kurioje kėlė motinų išsilavinimo klausimą. Šis rašytojas laikomas pagrindiniu ir tikruoju vaikų literatūros pradininku, nors tai nėra visai tiesa.

XVII a. pab.  – XVIII a. pr. yra laikoma literatūros aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo Madam d‘Aulnoy (1650 – 1705), kuri nuo 1696 iki 1698 m. parašė aštuonias pasakų knygas: „Fėjų pasakos“ (išleista ir lietuvių kalba), „Madingosios fėjos“, „Žymiosios fėjos“ ir t.t. Fėjos kūriniuose visad gražios, jaunos ir elegantiškos.

Panašiu laiku sukurtos pasakos pasižymėjo panašumais: daug puošnių detalių, sentimentalumo, blogiems personažams atleidžiama, pabaigos laimingos, stilius lakoniškas, turtinga kalba, lengva ironija. Pasakų pasaulis – tai vaikų pasaulis, kuriame princesės ir riteriai – tai persirengę vaikai, todėl svarbiausias dalykas – žaidimas. Neretai pasakų pasaulis primena prancūzų dvaro atmosferą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika