Žyma: žmogus

Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Poetus Algimantą Mackų ir Sigitą Parulskį vienija bendrosios poezijos temos – egzistencija, mirtis ir Dievas, tačiau skiria tų temų suvokimo keliai ir savitas jų interpretavimo modelis. Visas pasaulis atrodo visiškai kitaip, kai pasikeičia regėjimo taškas ir suvokimo prizmė. Egzistencija suskilusi ir kartais net neturinti pagrindo, į ką joje esantis žmogus galėtų atsiremti, kur atrasti tokių amžinųjų vertybių, kaip pats pasaulis. Tačiau, kaip aiškėja abiejų poetų poezijoje, pasaulis nėra nei aiškus, nei amžinas, visiškai nenuspėjamas, todėl keliantis nerimą ir verčiantis nepasitikėti ir netikėti. Jis žmogui svetimas ir sunkiai suvokiamas, nesama pastovių vertybių, net ir su amžina idėja Dievu yra prasilenkiama, arba jo apskritai nerandama nei pasaulyje, nei žmoguje, o kad išgyventum – tikėjimą reikia rasti pačiam.

Pasaulyje esantys daiktai yra nykstantys, kaip ir žmogus. A. Mackui tokioje suskilusioje egzistencijoje, kur net žmogaus būtis yra deformuota, mirtis iškyla kaip beprasmybė, kuri niekur neveda. Būtis beprasmiška, o mirtis dar beprasmiškesnė. Jos „išmušti“ daiktai iš nuolatinių padėčių sujaukia žmogaus vertybių sistemą ir apverčia aukštyn kojomis sudaiktėjusį pasaulį. Nuasmeninta, mechanizuota, beprasmė mirtis žmoguje atveria dvasinę tuštumą, kurios užpildyti nepajėgus net tikėjimas Dievą. Nors Algimantui Mackui Dievas yra „visų kelių ir šunkelių vedančių į Viltį, įsikūnijimas“, tačiau poeto žmogus su juo nesusitinka, prasilenkia, nueina kiekvienas savais keliais. Taip iš už tariamo ramumo išnyra įtūžis ir rūstumas ne tik prieš patį Dievą, bet ir visą pasaulį. Tokioje A. Mackaus skleidžiamoje poetinėje realybėje mirtis išsipildo kaip pranašystė: „Ir mirtis nebus nugalėta“.

Tuo tarpu S. Parulskis poezijoje deklaruoja kitokį mirties supratimą. Jo mirtis lygiai taip pat žmogaus niekur nenuveda, bet tik todėl, kad jos esama visur, net ir gyvųjų pasaulyje. Mirtis iškeliama ne tik kaip būtinybė, neišvengiamybė, bet ir kaip dabartis beprasmiame, merdinčiame pilkame pasaulyje. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai, mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus. Mirtis tokiame laikinoje egzistencijoje nėra nei riba, nei baigtis, todėl neverta jos saugotis, o kaip tik reikia ją pažinti ir natūraliai priimti. S. Parulskio kuriamas pasaulis priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės, nerandantis tikėjimo, todėl jam kančia yra ne tik gyventi, bet ir numirti. Dievas pasiekiamas tik per mirtį arba per tarpininkus, bet net ir tada žmonių kančioms lieka abejingas, dargi siunčiantis žmonijai smurtą.

Priešingai Parulskio suvokimui, Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos. Parulskis šiuo atveju Dievą laibiau rodo kaip idėją, kuria tikima, bet kuri tik ir lieka idėja, kai prireikia žmogui pagalbos iš aukščiau. Jis bejėgis atsiliepti į šauksmus žemėje, nes „nuskurdęs jo ūkis“, tad prieš žmogų stovinti tik tamsa, į kurią jis nuolatos atsitrenkia, kai jam reikalinga dvasinė pagalba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)

Dažname eilėraštyje ne tik per žemę, bet ir per daugelį asociacijų palaipsniui prieinama prie mirties. Gretinami vaizdiniai skiriasi, tačiau mažinant distanciją sueina lyg į vieną tašką, atsiremia į mirtį ir supanašėja: nuo šalto vandens simbolikos, juodos žemės, kieto akmens, griuvėsių, puvėsių, prieinama prie dar didesnį šiurpą ir įtampą keliančių vaizdinių – kruvino kūdikio, plyštančios mėsos, žaizdoto tėvo, šventos dvasios ir alkanos mirties įvaizdžių. Per tokias asociacijas išsigrynina mirties prasmė – ji tarsi ta, kuri paaiškina patį gyvenimą: „sunkumų kilnotojas Valdas / <…> nukrito po ratais“  ir mirė, nes mėgo važinėti krovininiais traukiniais. Paralelės nusidriekia tarp „sunkumų“ ir „krovininiais“ (susiję su sunkiu, kilnojimu). Pagal tokį pat principą esama ir daugiau pavyzdžių: „mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot“, net ir kai buvo laidojamas, ežeru plaukę gulbės (mirtis ir šiuo atveju apeliuoja į žmogaus gyvenimą ir veiklą). Visų mirtimis, kurios yra gyvenimo išdava, nors jos ir labai skirtingos, ryškinamas mirties visuotinumas – S. Parulskio poezijoje miršta ne tik pavieniai žmonės, artimieji ir net nepažįstamieji, miršta ir abstrakcijos – šiuo atveju Dievo sūnus, taip pat ir tie, kurie mirti negali: namai, šventyklos, knygos, maldos, sėklos ir vaisiai ir net užuojauta („Subjektyvi kronika“). Paradokso principu („mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas“) poezijoje sudėliojami pagrindiniai prasminiai akcentai. Nepaneigiama tiesa yra tai, kad būdamas negyvas, negyvesnis jau ir būti negali, tačiau Sigito Parulskio poezijoje negyvumą galima paaiškinti pačiu gyvenimu, kuriame „velniškai tuščia / dieviškai neramu“ („Stovėjo už nugaros“). Vaizduojamasis gyvenimas tėra beprasmis, tuščias laikas, kur visi daiktai beverčiai, o mirtis lyg atsvara – vienintelė prasminga visos būties forma:

potvynio kraujas mieste        laikas nieko nerasti
gamtoje ir gyslose ūžia        laikas nesigailėti praradus
pro šalį traukinys
pučia į tuštumą

(„Prarasto laiko parodija“)

Galima drąsiai teigti, kad S. Parulskio rodoma mirtis yra viena iš būties formų. Kaip teigia Arūnas Sverdiolas: „Žmogaus egzistencija – tai būtis – myriop. Kitaip tariant, mirtis yra vidinė paties gyvenimo galimybė, štai – būtis sąrangos dalis.“ Be to, ji dar ir veikianti eilėraščių dalyvė. Mirtis dažnai pakylėjama iki tokio lygmens, kada jai jau galima suteikti gyvybiškumo ženklų – ji ir „švari“ ir „alkana gyvybės sočios“. Taigi „Mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis; mirtis nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė.“  Kai mirtis tampa teisėta gyvenimo dalyve, gyvenimas virsta nykimo procesu: pasaulyje nerandama šventumo, atsvaros įsitikinimams ir prasmingai elgsenai. Gyvenimą be progreso mirimo procesu paverčia pats žmogus, nors jis tėra laikinė būtybė:

po karo mudu su tėvu
prisirinkome daugybę rankos
plaštakų:
kad vinių galvos nesmegtų
skiedrų stogas jau buvo sudegęs    kiaurai

o kalant šiferiu – nuolat banguojančia
medžiaga – reikia ką nors padėti

(„Tarpininkai“)

Su lig mirtimi niekas nesibaigia, ji pratęsiama begalybėje ir amžinybėje, kur nesama jokių ribų („amžinybė, tavo tikroji, tavo / antroji, paskutinioji / sutrikęs, pakrantėje, kurortiniame atviruke / nedrįstantis krustelėti, o veidas, o / mina!“), net laikas bejėgis jai priešintis. Tačiau žmogus atvirkščiai – visa kas baugina – yra įdomu ir traukia pažinti („aš mėgstu kapines – mirties baimė / skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne / bėgti tolyn“). Pažinti mirtį – tai prie jos prisiliesti, ją matyti arba dar geriau – ją išgyventi. Ji neišvengiama, kaip pats gyvenimas:

pilni laukai mirties, o sniegas baltas
nuo kapo žvakės gundanti akis tau mirksi
atėjus nakčiai gult nenori, rytui – keltis
ir niekaip negali priprast – tu mirsi <…>

ištiesti nori ranką? amžinybei?
Dar neskubėk. Kai reiks – ištiesi kojas <…>

(„Vėlinių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temo

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)

Parulskio kuriamas poezijos pasaulis pilnas įtampos, kylančios iš netikrumo, nepasitikėjimo, iš pasaulio tuštybės:

pasaulis savo tikrumu paliegęs
mirtis išblukins nuodėmių spalvas <…>

(„Epilogas“)

Jis toks vienodai pilkas ir absurdiškas, be spalvų ir be gyvybės, lyg ir netikras (mirtis čia kaip niekur kitur dera), vertas ironijos, pilnas mirties nuojautos ir pačios mirties, kuri ne tiek primena išsigelbėjimą, kiek amžiną kančią, nes mirtis niekur neveda, mirtimi niekas nesibaigia. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai („<…> nepaaiškinamas / pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama“), mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus („čia viskas miršta <…>“), todėl žmogaus santykis su pasauliu ironiškas. Jame lyriniam subjektui tarsi neegzistuoja pasitikėjimas esamais daiktais, nėra jokio tikrumo jausmo:

<…> smilkstančios žolės
melsva dvasia… tik išsivaduok
tai, ką liudija esant laikina ir
nuo abstraktybių, nuo kelionės
tikslo.

apgyventame plote, nugyventame tūryje
tai, ką tvirtinai virstant amžina
keliaudamas, atsargiai, už rankenos
vilkdamas, bijodamas, mesdamas, kad
kuo ilgiau nenutrūktų <…>

(„Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“)    ir („Lagamino mirtis“)

Tuštybe dvelkiančiame pasaulyje, kuriame nuolat šmėžuoja mirtis, lyrinis „aš“ neranda savo tikslo, nes viskas, kas jį supa, vien abstrakcijų lygmuo, tai plotas ir tūris, kuris lygiai taip pat laikinas, kaip ir pats žmogus.

Mirtis S. Parulskio poezijoje užvaldžiusi visą žmogaus egzistenciją: („pravėriau kapo duris / paklausei kuris / labiausiai iš jūsų pavargęs / atsiliepiau aš – kūno vergas…“), ne tik „medžiai <..> miršta pjaunami plaučių vėžio“, o „akmenis graužia sąžinė“ ir „ištinka smegenų sutrenkimai“.  Ji be galo įvairi ir visur skirtinga. Kartais neverta dramatizmo natūraliai ją priimant kaip eilinį atsitikimą, niekam nekeliantį emocijų („jis prie darbo stalo eilutės nebaigė… taip ir atšalo… “), kartais bauginanti savo neišvengiamybe, savo nykumu („per daug čia atvirukų / net antkapis – vėsus / <…> kur trauktis, juk baisu“). Pamažu ryškėja keistas mirties ir gyvenimo santykis – lyg mirtis per gyvenimą yra pasirenkama gyvenant, nes tik gyvenimas yra jos tikroji priežastis:

<…> išmokti
pasirinkti savo mirti
ir, pasitelkus intuiciją, suteikt
jai pačią tinkamiausią formą <…>

(„Ežeras: keturios iliuzijos II“)

Mirties semantika apima ne tik aplinką, bet ir visa, kas švenčiausia. Nuolat gretinamas kasdieniškumas ir sakralumas: „mirė namai ir šventyklos <…> / knygos ir maldos“. Tokiu gretinimu kaip tariama priešprieša iškeliama mirtis, kuri svarbi kaip gyvenimo kategorija, bet nužeminama viskas, kas seka po jos: „mirė – viskas svarbu / mirė – nieko nėra reikšmingo“. Priešpriešos santykiu S. Parulskio poezijoje kuriamas reikšminis klodas, kuris nėra vienalytis, tačiau visais atvejais apeliuoja į mirtį ir visa, kas su ja susiję.
Labai dažnai jaučiamas su mirtimi susijęs agrarinės kultūros podirvis („rovėm nurovėm burokų lauką“; „po juodą dirvoną šiaudus volioja vėjas“). Žemė čia yra prilyginama mirčiai ir per daugelį eilėraščių atkartojama kaip mirties simbolikos įkūnytoja, kurioje randasi mirtis, klesti ir nuolat apsireiškia:

žemė tarytum mirtis švari /

(„Žemė švari“)

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais /

(„Žemės darbai. Atsipirkimas“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Trečia, mirties ir mirimo prasmė poezijoje darosi pajaučiama Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikoje. Joje susipina egzistencinis nykumas (nes šiapusybė laikina ir beprasmė), Dievo siekiamybė, prarasto laiko ieškojimas („žmogiškosios egzistencijos stichija – laikas“ ). Čia nuvainikuojamos vertybės ir iškeliami geiduliai.

Egzistencinis nykumas atsiranda iš tuštybės, būties agonijos – pasaulis merdėjantis, priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės. Susipina į visumą esatis ir nebeesatis:

ką gali traukinys, kalėjimas, esė –
tu niekad nebuvai, todėl teesie
ir tavo pastatai, ir Dievo laukas
ir tie, kurie negrįžtamų sulaukia.

(„Kelionė traukiniu iš miesto. Su knyga“)

Tampa beprasmiška siekti susitikimo su mirtimi, nebelieka ir noro ją pažinti kaip kažką paslaptinga ir dar nepatirta, o be to, akivaizdus mirties paradoksalumas: „kad nėra tiesioginės jos patirties ar, tiksliau sakant, tai kraštutinė, ribinė patirtis, kartu mirtis yra patirties akiratis ir ją organizuojantis pradas.“

Pasitelkiant mirtį sugretinamas laikas gyventi ir laikas numirti, laikas, kuris palikęs neišdildomus mirties pėdsakus pačioje vaikystėje, žmogų lydi kiekvieną akimirką nuolat apie save primindamas: toks laikas, tokia ir visa egzistencija – „ne dabar – ir ne tik – ne vaikystė – ne mirties dar tėvynė / tik akimirksnį trukus akimirka – be Apvaizdos“. Pabrėžtinai S. Parulskio poezijoje ryškinamas merdėjimas, įforminimas akimirkoje, kuri žymi būtent tą laiko tarpą tarp esaties ir jau neesaties. Meistriškai konstruojama ir pati akimirka – tai nėra greitai praeinantis trumpas laiko tarpas, bet ir nėra tęsiama iki begalybės, tiesiog tai „laikas nieko nerasti / laikas nesigailėti praradus“, o tuo labiau „laikas švilpti, sutapti su oru / tapti savojo / prarasto laiko parodija“ („Prarasto laiko parodija“). „Sutapti su oru“ – pasirenkama neutrali pozicija, viduriukas tarp būti ir nebūti, mirti ir gyventi, sutapti ne tik su oru, bet apskritai, virsti tuštuma. S. Parulskio rinkinyje „Mirusiųjų“ vedamos paralelės ne tik tarp žmogaus, gyvenimo ir mirties, laiko ir kuriamos situacijos, bet ir tarp šiapus ir anapus, bei prasmės ir beprasmiškumo, kuris dažniausiai pereina į absurdą ir visišką tuštybę:

laikas poezijai skirtas, laikas kalbėti ne žodžiais
laikas pasverti lapus, laikas tylėti kapus
laikas girdėti vienatvę: ilgai, be patoso, bet godžiai
laikas, kol mirusieji šviesą ir tamsą užpūs

(„Tariamas sugrįžimas“)

Pasaulio nykumas, tuštybė ir egzistencijos beprasmiškumas – viskas čia paaiškinama, juk „laikas beraštis“, o ir pati žmonija merdėjanti. Nebelieka net ką dėl to kaltinti. Mirtis išties tampa visuotine, kai trūksta suvokimo, individualumo, kai vadovaujamasi instinktais, o ne racionaliu protu. Pasaulis, pasiduodamas gyvuliškų instinktų valdžion, prisišaukia mirtį:

skerdyklon baubdami ir žmonės, ir galvijai,
jų geidulingas kraujas girnas girdo.

(„Laikrodžio mitas tamsoj“)

Labai panašiai apie mirtį kalbama ir poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ – čia susipina viskas: kančia gyventi ir kančia numirti, pyktis pasaulio sudėtingumui, baimė prieš pasaulio tuštumą ir gyvenimo pilnatvės siekiamybė, ilgesys:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>
kas buvo praėjus jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Mirtis S. Parulskio poezijoje išnyra nepaaiškinamame pasaulyje ir tuo pat ji pati tampa nepaaiškinama. Čia žmogui tokia pačia kančia yra ir gyventi, ir numirti. Bet iškyla reikalas mirtį pažinti. Eilėraščio žmogus pažinimo atkakliai siekia, nori suprasti mirtį kaip tokią ir ją natūraliai priimti. Tačiau tuo pat metu jis, būdamas išdidus, dažnai į pasaulį žvelgiantis su ironija, nesitaikantis su jo sudėtingumu, susidūręs su mirtimi, atsimuša lyg į sieną, nes jaučia tuštumą ir net beprasmybę:

kai karvė atsives, savaitę dar palauksim
kad veršis paūgėtų, mėsa tvirtesnė butų
ir peilį po kaklu…
– tai bus gražių paveikslų!…
bet gailestis… užuojauta… juk gyvulys – jis gyvas – <…>

(„Žodžiai sidabras“)

Regis iš visai buitiškų, kasdieniškų situacijų ryškėja egzistencijos prasmė, kurios, tiesą sakant, nėra. Kam gyventi, jei anksčiau ar vėliau bus lemta mirti? Kam auginti, jei vis tiek reikės pjauti? Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, vis išnyra mirtis. Ji atgrasi, tačiau kartu traukianti į save savo paslaptimi, nežinomybe, ir randasi noras ją pažinti. Mirtis kartais iškyla ir kaip natūrali gyvenimo atranka, į ją žiūrima tarsi iš dviejų pozicijų: kaip į nepakartojamą vienetinį reginį ir kaip į įvykį, kuris reikalingas gailesčio, nes visgi tai nuosprendis dar negimusiam. Bet, regis, per daug nedramatizuojama, nors ir vaizdas iškyla per siaubo prizmę. Atsisakoma dramatizmo tik dėl to, kad mirtis yra tokia pat kasdienybė, kaip ir rytais kylanti saulė ar lyjantis lietus, tik skirtumas tas, kad jos dar niekas nepažino iki pabaigos. Dabartis – pilkas ir merdintis šiuolaikinis pasaulis, kurio viena iš kasdienybės detalių – mirtis ir jos nedera atskirti iš visos egzistencijos. Ji lyg nuolatinis atsikartojimo simbolis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)

„Taip kaip normaliam žmogui patinka gyventi, taip šiam poetui patinka mirti.“  Mirties tema persunkia abu poezijos rinkinius („Mirusiųjų“ ir „Mortui sepulti sint“) ir peršasi išvada, kad čia apie mirtį imama kalbėti kaip apie patį gyvenimą. Ir iš tiesų, pasak poeto S. Parulskio, jo kūryboje: „mirtis yra viena iš stiliaus, meninės formos, priemonė, tai, jeigu pasirenki, arba ji tave pasirenka dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, tai jau paskui, tam tikra prasme, nebegali išsivaduoti iš to.“  Gal dėl to, kad nebegalima išsivaduoti iš niūrumo, iš smurto, agresijos, S. Parulskio poezijoje tiek daug mirties. O be to, mirtis tokia artima žmogaus būčiai, kad, regis, ji ne tik aplink, o ir mumyse. „Kadangi esame pirmaujantys savižudžių skaičiumi, tai turbūt lietuviams mirtis dar nėra tokia susvetimėjus,“  – teigia poetas.

Eilėraščių rinkinyje „Mirusiųjų“ kaip niekur kitur tiek daug mirimų: „Mirė galvijų šėrikas Julius“, „mirė Daktariūnas“, „mirė Vytautas Norkūnas“, „mirė šlubis Liudvikas Trumpa“, „mirė Valerka“, „mirė pusbrolis Vidas“, „mirė draugo sūnus“, „mirė Dievo sūnus“, mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau / net neįtariau esant“. Atgaivinama praeitis, bet nebandoma kelti iš mirusiųjų – tai yra beprasmiška. Tiesiog labai paprastai, kasdieniškai konstatuojami faktai.

Pasitelkus bjaurumo ir kraupumo estetiką, kurios S. Parulskio kūryboje daugiau nei apstu, į mirtį žvelgiama iš teigiamos pusės: vieni miršta, o kiti ir mirtyje mato teigiamybę („prisirinkome daugybę rankos plaštakų / kad vinių galvos nesmegtų kiaurai“). Taip poetas sumenkindamas ir sugyvulindamas žmogų pakylėja mūsų savivoką iki aukštesnio lygmens: mirtis atsiveria kaip tam tikras: „<…> savotiškas fonas, kuriame išryškėja tikroji visų žmogaus veiksmų ir sumanymų prasmė.“  Ir tik: „jos atvirumo laisvė suteikia egzistencijai tikslą.”  Apie tokią egzistenciją V. Kubilius sako: „Kokia nesąmonė: „po karo mudu su tėvu / prisirinkome rankos / plaštakų ir panaudojome stogo remontui. <…>“, bet kita vertus, toks „poetinis vaizdas purto nusistovėjusius pasaulio supratimus, agresyviai prieštarauja tam, kas įprasta, natūralu. <…> mažyčiame eilėraščio plote kiekvienas žodžio judesys turi būti kertinis, kad skaitytojas išbustų ir nusistebėtų. <…> Paradoksas tampa kompozicijos karkasu.“

Visų pirma, mirtis, būdama vienintelė prasminga ir vyraujanti būties forma, nėra galutinė riba, o tam tikras etapas, kuris paruošia vietą „naujam“.

Antra, yra žaidžiama mirties sąvoka, įvaizdžiais ir pačia mirtimi. Atrodo paradoksalu, neįmanoma ar net visai beprasmiška (eil. „Gražiai prigėrusiam Mikui“) manipuliuoti angelo įvaizdžiu, o dar prisigėrusio, ir žaisti vienas kitą paneigiančiomis prasmėmis, kaip pavyzdžiui: „mažam miestely / aukštoj lietuvoj / gyvena angelas mikas“, „aukštam miestelį gyvena / nuskendęs angelas mikas“ ir „mažam ežere aukštai / stiklinėj gyvena angelas”. Sužaidžiama žodžiais, juos įvairiai dėliojant, angelo simboliu, taip pat sužaidžiama ir mirties įvaizdžiu. Pirmoji citata neutraliausia, o kitos dvi pabrėžia mirtį. Poeto pasirinktas veikėjas yra angelas, tai jau savaime nežemiška būtybė, atėjusi iš mirusiųjų pasaulio. Jis, be viso to, yra nuskendęs ir ne bet kur, o „mažam ežere“, vėliau ir „stiklinėj“, priklausomai nuo to, kokia amžinybė bus turima galvoje. Būtent čia galima teigti, kad per gyvenimą yra pasirenkama mirtis. Kaip teigia A. Sverdiolas knygoje „Steigtis ir sauga“: „Niekas negali perimti kito mirties. Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis galima mirti už kitą žmogų, bet tai nereiškia, kad jo mirtis apskritai perimama; galiausiai kiekvienas miršta savo paties mirtimi. <…> mirtis grąžina jį į vienatvę.“

Dažname eilėraštyje yra parenkami vėjo, lyg pjūklo, ašmenų, akmens, smėlio, duobės, šalčio, kaulų, vinių, geležies įvaizdžiai. Nors ir pripildžius pasaulį daiktų, nėra gyvybės, gyvo žmogaus, bet „sotu“ mirties, tarsi gyvenimas visą laiką vyktų mirties perspektyvoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos