Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose

Meninė tiesa žodine išraiška turi atitikti ne tik akivaizdoje turimą dalykų padėtį, bet ir kalbančiojo subjekto sumanymą. Tada tenka pažvelgti ne tik į objektyvią tvirtinimo reikšmę: svarbu, ar žodžiai iš tikro išreiškia tai, ką menininkas turėjo galvoje.

Kiekviename žodinės išraiškos kūrinyje galima rasti keletą momentų arba veiksnių, kurie apsprendžia jo estetinę vertę. Pirmiausia – dalykinė reikšmė, tai yra tai, ką kūrėjas vaizduoja arba ką jis nurodo simboliniu būdu. Antra – raiškumas, tai yra nuotaika arba jausminis nusistatymas, ir jutimiškumas, kuris parodo visumą tų jutiminių įspūdžių, iš kurių susidaro vaizdas. Jutiminis pavidalas yra ir dalykinės reikšmės, ir jausminės išraiškos pamatas. Jausminė išraiška neatskiriamai su tuo susieta. Kiek kūrinys yra estetiškai vertingas, tiek jis ir raiškus, tačiau dalykinė reikšmė nėra būtina kūrinio estetinės vertės sąlyga.

Kūrinys gali estetiškai veikti ir nepriklausomai nuo siužeto, nuo to ką jis reiškia. Pavyzdžiui, poezijoje siužetas apsprendžia jutiminę kūrinio kompoziciją ne tiek aiškiais bei apibrėžtais dalykiniais vaizdais arba tiksliai išreikštomis mintimis, kiek jį persunkiančia nuotaika, susiliejančia su žodžio ritmu, skambumu. Prozoje kiekvienas posakis yra tikslus, ir šia prasme teisingas, jei jis nedviprasmiškai išreiškia kaip tik tą mintį arba sumanymą, kurį kalbantysis turi galvoje. Meninį sumanymą galima suvokti tiesiog iš paties kūrinio. Jis turėtų rodyte rodyti, kur kūrėjo užsimojimas buvo kaip tik toks, o ne kitoks. Jei iš paties kūrinio to matyti negalima, jei menininko sumanymui suvokti tenka griebtis pašalinių priemonių arba nurodymų, pavyzdžiui antraščių, žodinių paaiškinimų, tai meno kūrinys arba neišreiškia to, ką turėtų reikšti, arba kūrėjo užsimojimą realizuoja netobulai, neįtikinamai, kitaip sakant, nemeniškai. Tokiu atveju kūrinys yra estetiškai neraiškus ir nusikalsta meninei teisybei arba įtikimumui. Jeigu kūrinyje įsikūnija ne tas sumanymas, kurį perša siužetas, arba kurį jam priskiria pats menininkas, dar nereiškia, kad tą kūrinį galima vertinti neigiamai. Tai tiktai parodo, kad menininko kūryba iš tikro remiasi ne tuo sumanymu, kurį jis pats laiko savo kūrybos varikliu arba kurio galima būtų iš jos laukti, sprendžiant iš parinkto siužeto reikšmės. Tai, kas įkūnyta kūrinyje, gali nesutapti su sąmoningu kūrėjo sumanymu. Šiaip ar taip: visiems meno kūriniams taikytini Gėtės žodžiai, t.y. kad meno kūrinio prasmę apsprendžia vien tai, ką jis iš tikro vaizduoja arba reiškia.

Pats kūrinys turi įtikinamai atskleisti, kas jame yra vertingo ir originalaus. Svarbus ne kūrėjas ir jo sumanymas, o paties kūrinio raiškumas ir išreikštos nuotaikos tikrumas. Kūrinys  turėtų būti savarankiškas estetinės realybės darinys, pasižymintis savitais vidiniais ryšiais ir dėsningumais ir nepriklausyti nuo visokių išorinių pažintinių, loginių reikalavimų. Meno kūrinys neturi priverstinai išreikšti tiesą ar tikrovės pažinimo formą, nes meno kūriniai nėra loginiai teiginiai ir todėl negali būti vertinami kaip klaidingi. Meno kūrinio turinys – meninės išmonės produktas, fikcija. Kaip meninės išmonės išdava meno kūriniai neturi teiginių apie tikrovę prasmės, nėra objektyvūs tikrovės reiškinių atvaizdai, atspindžiai, kopijos ar modeliai, negali prieštarauti vienas kitam kaip skirtingos mokslo teorijos, aprašančios tam tikrą tikrovės reiškinių sritį. Teisingumo ar klaidingumo žymė, meno kūriniui, kaip meninės išmonės, fantazijos dariniui, tiesiogiai negali būti priskiriama.

Meno kūriniai – tai menininko sukurtas įsivaizduotas pasaulis ar forma, ir kol juos suvokiame kaip meninės išmonės produktus, tol neteikiame jiems realios tikrovės modelio, kopijos ar vaizdo prasmės. Bet jeigu meno kūrinius suvokiame kaip teiginius apie realią tikrovę, tai neigiame juos kaip meninės išmonės, fantazijos darinius, nes tikrovės reprezentacija gali būti laikomi tik tokie atvaizdai, kurie atkuria realius tikrovės reiškinius. Jei į meno kūrinį žiūrime kaip į meno kūrinį – tiesos ar klaidingumo klausimas neturi prasmės.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Meno santyki su tiesa
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė

Jacques Derrida: išorė ir vidus

Remdamasis Vakarų tradicija, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nustatančia šnekos ir rašto santykį, Saussure‘as pripažįsta raštui vien siaurą ir išvestinę funkciją. Siaurą, nes raštas yra tik vienas iš daugelio būdų, kuriais įvykiai gali pasirodyti kalboje, o jos esmė, kaip, atrodo, liudija faktai, visada gali išlikti gryna, be jokio santykio su raštu. Jis aprašo tam tikro rašto tipo struktūrą – fonetinį raštą, kuriuo mes naudojamės. Šis fonetinio rašto faktas yra milžiniškas, jis valdo visą mūsų kultūrą ir visą mokslą. Vis dėlto jis neatitinka jokios absoliučios bei universalios esmės būtinybės.

Saussure‘as taip apibrėžia bendrosios kalbotyros projektą ir objektą: „Kalbotyros objektas apibrėžiamas ne per rašytinio ar sakytinio žodžio kombinaciją – sakytinis žodis pats sau vienas sudaro šį objektą“. Taigi žodis jau yra prasmės ir garso, sąvokos ir balso, signifikato ir signifikanto vienovė. Beje, ši terminologija iš pradžių buvo pasiūlyta tik šnekamosios kalbos, kalbotyros siaurąja prasme srityje.

Iš tiesų Saussure‘as rašto sistemas apriboja iki dviejų, abi jas apibrėždamas kaip sakytinę kalbą reprezentuojančias sistemas: arba jos sintetiniu bei visuotiniu būdu reprezentuoja žodžius, arba jos fonetiškai reprezentuoja žodžius sudarančius garsinius elementus. Raštą apibrėžus kaip „ženklų sistemą“, nėra nei „simbolinio“ rašto (sosiūriška prasme), nei atvaizduojančio rašto: rašto nėra tol, kol grafinis vaizdas išsaugo natūralaus atvaizdavimo ir panašumo ryšį su tuo, kas tuo būdu yra ne ženklinama, bet reprezentuojama, nupiešiama ir t.t.

Taigi raštas esą toks pat išoriškas, kaip ir įrankiai; negana to, tai netobulas įrankis ir pavojinga, kone pražūtinga technika. Raštas – tai juslinė medžiaga ir dirbtinė išorybė, kitaip sakant, šnekos „drabužis“. „Vienintelis tikras natūralus ryšys, – sako Saussure‘as, – tai garsinis ryšys“. Saussure‘o supratimu, pasiduoti „rašto žavesiui“ reiškia pasiduoti aistrai. Būtent aistrą Saussure‘as analizuoja bei kritikuoja kaip moralistas ir psichologas, priklausantis labai senai tradicijai. Aistra yra tironiška ir pavergianti. „Filologinė kritika pernelyg vergiškai prisiriša prie rašytinės kalbos ir užmiršta gyvąją kalbą“.

Kita vertus, siekiant suvokti „uzurpavimo“ ir „aistros“ kilmę, klasikinis ir gana paviršutiniškas, jei ne paprasčiausiai kvailas argumentas, kad užrašytas dalykas yra tvirtas, pastovus, reikalauja aprašymų, kurie kaip tik nebe priklauso psichologijos kompetencijai.

Kodėl gimtąją kalbą reikia išgelbėti nuo rašto veikimo?

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Referencijos sąvoka ir samprata

Įvairiuose teksto lingvistikos darbuose referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Kartais referencija net nėra atskiriama, o dažnai tapatinama su substitucija. Tokį požiūrį yra išsakęs Albertas Rosinas knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“. Toks požiūris atsiranda todėl, kad įvardžiai jis ir ji nėra priskiriami asmeniniams įvardžiams. O tokią nuomonę A. Rosinas argumentuoja tuo, kad skirtingai nuo aš ir tu, jis ir ji dažnai yra ne tik vardo pakaitalai, bet kartais gali pakeisti ir kitą kokią sąvoką, o tai jau yra abstraktu. Įvardžiai, kurie pakeičia ne tik vardą ir yra substitutai.

Panašiai referencija suprantama ir Z. Alaunienės knygoje „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“. Čia įvardžiai gretinami su sinonimais, kurie kaip ir įvardžiai pakeičia ankstesniame sakinyje buvusį žodį kitu. Bet pastebima, kad įvardžiai atlieka kitokį vaidmenį, nes tik nurodo ankstesnio sakinio sąvokos remą, kurios vietoje jie eina. „Įvardžiai nesukonkretina, nepapildo naujais požymiais pasakytos informacijos. Jie tiktai atlieka substituto (pavaduojančio žodžio) funkcijas.“ (Alaunienė, 1978, 17) Matome, kad ir Z. Alaunienė įvardžius linkusi skirti prie substitutų vien tuo pagrindu, kad jie, turėdami apibendrintą reikšmę, esti neaiškūs ir dažniausiai reikalauja reikšmės sukonkretinimo.

Kiek kitaip referencijos sąvoka suprantama V. Remeikytės straipsnyje „Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose“, skelbtame Kalbotyros LI (I) žurnale 2002 metais. Čia referencija griežtai skiriama nuo substitucijos akcentuojant skyrimą reikšmių atžvilgiu. Sakoma, kad tarp referenciškai susietų sakinių svarbios ne gramatinės formos, o reikšmės, nes tik jos atlieka siejimą, kurį galima vadinti referencija. Pažymima, kad „referencija reiškia santykį tarp lingvistinės formos (žodžio) ir koduojamo turinio (RDLL 1996 482).“ (Remeikytė, 2002, 152)

Taigi, remdamasi visais pateiktais kalbininkų referencijos termino suvokimais, referenciją esu linkusi suprasti kaip tam tikrą gramatinę sakinių siejimo priemonę, kuri sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais, nei substitucija. Pagal tokį suvokimą, substitucija yra sakinių siejimas ne konkrečios, o labiau apibendrintos reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados