LYGINIMAS SU INOS PUKELYTĖS ROMANU „PRANCŪZIŠKAS ROMANAS”.
Natūraliai kyla klausimas, ar išnaudotos visos meilės romano galimybės, jei tiek daug įterpiama kriminalo, kurio metu meilės linija tarsi nustumiama į antrą planą ir iškyla tik epizodiškai. Taip pat labai įdomu, ar romanas, lyginant jį su Inos Pukelytės „Prancūzišku romanu“ tikrai yra erotinis, jei meilės scenų nėra daug, o be to, jos pateikiamos kur kas subtiliau: (plg.: Pukelytė rašo: „Netrukus ji pajuto ant pilvo vibruojančią varpą ir, nevalingai išskėtusi kojas, laukė suartėjimo. <…> manevruodama kojomis ji makštimi surado Žano Polio varpos galiuką ir apsvaigusi bandė jį į save įsiurbti.“ ; Vaitkevičiūtė: „Sučežėjo nutraukiami džinsai. Raumeningas pirštas užkabino siaurų kelnaičių juostelę ir privertė kilstelėti klubus. Ji pajuto, kaip Bartas liko be nieko. Nuogų kūnų susiliejimas apnuogino pasimėgavimų nervus, sukrėtė visą kūną tarsi adatos dūris, gavus arklišką malonumų injekcijos dozę.“ ). Peršasi mintis, jog meilės romanas, kaip ir kiti populiariosios literatūros žanrai, nėra visiškai uždaras ir, ko gero, toks ir negali būti – juk svarbiausia yra intriga, veiksmo gausa, pagaulus pasakojimas. Taigi, detektyvinė intriga, nors ir nebūdinga, bet galima, jei neužgožia meilės, o pati meilė ir jos kūniška išraiška šiuolaikiniame meilės romane (vulgari ar subtili) yra vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos pateikia moterys skaitytojos.
Nepaisant to, kad D. Vaitkevičiūtės meilės romane įpinama detektyvinė linija, „Pasimatymas su žudiku“ yra tipiškas, bet itin specifiškai lietuviškas tekstas, nereikalaujantis iš skaitytojo papildomo žinojimo: veiksmo vieta – visa Lietuva, laikas – XXI amžius (mūsų šiandiena: „Versace“ drabužiai, „Rolex“ laikrodžiai, Maxima bazė, „Adidas“ treningai ir t.t.), todėl skaitytojui visiškai suprantamas greitas gyvenimo ritmas, nereikia aiškinti, koks yra technologijų vaidmuo („Sony“ kamera, mobilusis telefonas, sekimo įranga, parduotuvių kameros, CD plokštelės ir t.t.). Romane negausu meilės trikampių, skaitytojas nevarginamas įvairiomis peripetijomis, bet išdavystės, daugybės aiškių jausmų ir emocijų netrūksta, tik formulė kaip ir „Prancūziškame romane“ „jie gyveno ilgai ir laimingai“ neišsipildo. Tai irgi galima priskirti lietuviškų romanų žanrui.
Prie populiariosios literatūros romaną artima veikėjų lektūra – tai pasakojimo klišės, pasireiškiančios dialoguose ir atitinkančios vaizduojamosios visuomenės sluoksnių leksiką, pavyzdžiui: „- Suspėjo išnešti mieles, suslikas.“, „-Suknista nuojauta sako, kad kažkas čia ne taip. Pavojinga situacija, o mūsų padėtis – šūdina, kitaip nepasakysi.“, „- Viskas, rišam tuos bazarus <…>“, „Tuoj įmesiu kompaktą, tada bus visiška lafa.“, „- Žinom, koks iš tavęs ekspertas! Pridusk!“. Nevengiama ir keismažodžių vartojimo ar gatvės žargono: „Pizdukas“, „Kapitaliai permyžo“, „Kask, Silveri, šūdo nemalęs.“, „jolki palki“, „Glucha, blyn!”, „karoče“ ir kiti. Sakiniai neilgi, dažnai primena buitinę kalbą, o tai itin būdinga populiariajai literatūrai. Be to, taip neapsunkinamas skaitymas.
Su skaitymo procesu susijęs ir siužetas. Intriga sudomina skaitytoją, veiksmo gausa įsuka į įvykių tėkmę, gvildenamos nesudėtingos problemos neverčia stabčioti ir susimąstyti, o nukrypimų nuo pasakojimo nebuvimas palengvina skaitymą, padeda įsiminti istoriją ir žadina norą sekti įvykius iki pabaigos.
Taigi toks meilės romanas, perskaitomas vienu prisėdimu, veikia kaip atpalaiduojamoji, terapinė literatūra. Knyga šiuo atveju tampa preke, o skaitytojas – vartotoju: greit perskaito, atsipalaiduoja, pailsi, dar greičiau pamiršta ir vėl ieško kito „malonumo“.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Pasimatymas su žudiku“ – tai dar vienas lietuvių