Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba