Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

NEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE

Neigiamą semantiką ugnis įgyja, kai poezijoje prabylama apie viltį, kančią, nykimą, naikinimą, kai prieinama prie pačios mirties.

V. Mačernio kūryboje esama atvejų, kai ugnis dega liepsnoja ne šiaip sau, bet liepsnai suteikiamas tam tikrą būvis, kai jai priskiriamos „ribos“, pvz.: laužas – toliau ji negali sklisti, kaip iki tam tikros ribos, arba žiburys (turint omeny – deglas) – taip pat dega tik viršus, bet ugnis nesiplečia į ilgį bei plotį, tiksliau, nesklinda. Kai ugnis eilėraščiuose tampa įforminama lauže, įgauna pačią didžiausią neigiamą semantiką – mirties. Laužo ugnis naikinanti iki pabaigos ir dažniausiai naikinanti blogį:

Sąžine švaria sudeginsi eretikus ant laužo…

Kiek kitokią reikšmę ugnis įgyja, kai kalbama apie žiburius. Žiburių degimas (uždegimas) – vilties simbolis. Viltį būtų galima sieti su teigiamybe, tačiau V. Mačernio kūrybos žmogus jos atsisako, palieka ir nueina – nors jis prieštaringas, klystantis ir besikeliantis iš paklydimų, tačiau ne kovotojas, ramus ir susitaikęs su mirtimi:

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Lyriniam subjektui būdingos vienišumo nuotaikos, dažnai nagrinėjama „vieno ir vienišo“ žmogaus bei pasaulio santykio problema, kurią padeda išreikšti per ugnį, liepsnojimą, degimą ateinančios reikšmės.

Išskirtinę reikšmę ugnis įgauna eilėraštyje „Skaistybės ištyrimas“. Čia liepsnai suteikiama raudonos spalvos semantika. Tik šiuo išskirtiniu atveju, kai liepsnojimas atsiduria kontekste, bet neišreiškiamas per jokią metaforą, ugnies liepsnojimas sietinas su raudimu iš gėdos (o tai jau neigiama liepsnojimo konotacija):

Jei kuri pakėlusi prie lūpų taurę,
Ją palenkus ir pažvelgusi vidun staiga
Suliepsnodavo, išvydus piešinį netaurų,
Lyg sausa pušis ant kalno, žaibo įskelta…

Raudimą iš gėdos galima interpretuoti ne tik kaip neigiamybę, bet ir kaip teigiamą ugnies reikšmę. Konkrečiai šiame eilėraštyje V. Mačernis kalba apie moteris, kurios yra skaisčios ir gyvenimo nepaliestos, todėl ir rausta, išvydusios „piešinį netaurų“.

Labai retais atvejais poezijoje galime išvysti kūniškąją meilę – aistrą, tačiau tai nėra pagrindinė poeto tema. Meilė, kaip ir moteris, vaizduojama labai tyra ir graži, o aistra, kuri rodoma per ugnies semantiką, t.y. „kūnų liepsną“, turi neigiamą konotaciją, tėra tik graži apgaulė, laimės laikinumas: „kūnų liepsna“, nors ir nušviečia tamsią naktį, tačiau veda sudegimo link, t.y. laužo liepsnon, kurios, kaip jau buvo minėta, naikina viską negrįžtamai, pasmerkia mirčiai:

Kūnų liepsna nušviečia tamsią naktį –
Iš tolo rodos, kad tenai mūs laimės žiburys,
Iš laimės troškuliu apsvaigę, skrendam kaip plaštakės,
Kol laužo liepsnos godžios mus prarys

Be to, pabrėžiamas ir šios liepsnos neišvengiamumas, mirties džiaugsmas, nes ji taip „jau sudegino kartų kartas“. Įdomiausia tai, kad „ugnis kaip tokia“ čia įgauna dar ir kaip tam tikro įrankio reikšmę, nes „Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto / ir dūmais verčia ji žmonių minias“.

Mirtis, išnykimas – lyg savaime suprantamas dalykas. V. Mačernio poezijoje visa, kas žudo ar naikina kūną, sielai teikia malonumo, todėl neretai taip paprastai ir be pompastikos rodoma ne tik žmogaus, bet ir daiktų bei realijų mirtis, nykimas iki galutinio taško – mirties:

Užlieja ilgesys begęstančias akis
—————————————-
Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės
Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Visa, kas liepsnoja ir degina, kelia kančia. Nors ir kartais lyrinis „aš“ mėgaujasi savo kančia („Mirtis baisioji / Atrodė jai tada kažkas nepaprastai gražaus, / Nes skausmas laužė ją per pus; visa ugny liepsnojo “), tačiau dažnas kentėjimas, karščiavimas yra per stiprus, kad juo būtų mėgaujamasi („<…> visa ugny liepsnojo – / O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaškytis, siaust.“).

Ugnies sukeltas deginimas drasko širdį, kelia skausmą, atveria žaizdas. Neįmanoma nepastebėti, kad tokios ugnimi išreikštos kančios lyriniam subjektui yra per stiprios – verčia kūną karščiuoti, žmogus ima kliedėti ir blaškytis, kol galiausiai priartėjama prie kūniškosios mirties kaip sielos malonumo išraiškos.

IŠVADOS

1. Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali būti teigiamos, neigiamos ir labai retai neutralios konotacijos (dažniausiai tai metaforos, kurios parodo spalvas ar laiko pasikeitimus).

2. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės. Labai dažnai susiejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui. Tam pačiam šalčiui sumažinti ugnis įvardijama kaip meilė ar aistra.

3. Neigiamą semantiką ugnis įgyja, kai poezijoje prabylama apie viltį, kančią, nykimą, naikinimą, kai prieinama prie pačios mirties. Liepsnai gali būti suteikiama raudonos spalvos simbolika, taip pat tai yra kančios simbolis. Ugnis degina, drasko širdį, kelia skausmą, atveria žaizdas, verčia kūną karščiuoti, žmogus ima kliedėti ir blaškytis. Ji – kančia ir mirtis kūnui, bet malonumas V. Mačernio lyrinio „aš“ sielai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *