Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)

Tuo laikotarpiu kuria Janina Degutytė. Ji išleido nemažai eilėraščių rinkinių vaikams. Autorė sako: „Eilėraščio pradžia man – mintis, jausmas, vaizdas, visada sukelta emocija.Gal todėl jos eilėraščių pavadinimuose dominuoja žodis saulė. Nepaisant to, nuolatinė lyrinio subjekto būsena – vienatvė. J. Degutytės eilėraščiams tinka tokios psichologinės lyrikos formulės kaip eilėraštis – išpažintis, eilėraštis – būsena.

Patyrinėkim eilėraštį „Laiškas“.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Vaikas nori, būti laiškanešiu ir nešti visiems laiškus, kurie jų nelaukia. Tačiau skausmas ir džiaugsmas visada šalia. Jį išgyvena ne tik vaikai, bet ir gamta. Svarbi laiško – drugelio metafora – laikina, bet tai kartu ir amžinųjų vertybių paralelė.

Degutytės lyrikos subjektui gamtos paveikslai nėra tik dekoracija. Gamta neužgožia vaiko prigimties, jis susilieja su ja. Gamta yra vaiko būtis.

Eilėraštyje „Slėpynės“ vyksta visiškas susitapatinimas su gamta. Paslaptis – štai esminė lyrinio subjekto būsena: „Mano laivas“ – paslaptis – mano kelias“. Lyrinio subjekto fantazija beribė. Vaikas baltu laivu gali nuplaukti į stebuklų šalį, kuri labai artima E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ lėlių karalystei.
Degutytės eilėraštis gali priminti ir sūpuoklių žaidimą:

SŪPUOKLĖS

Supuosi, supuosi…
Sūpuoklės siūbuoja,
Lyg sparnas užburtas
Plasnoja, plasnoja.
Net užima kvapą,
Net vėjas pakyla,
Net supasi saulė
Virš mėlyno šilo.
Supuosi, supuosi, –
Apsvaigo galvutė…
Vai, supas ir supas
Padangėj saulutė…

Tas žaidimas įkūnija romantinės svajonės troškimą, veržimąsi į stebuklų šalį, kur neegzistuoja pilka kasdienybė. Vaiko žaidimo situacija perauga į poetinį žaidimą, kuris perteikiamas ir suaktyvinamas pasikartojančiais žodžiais, ritmine monotonija, užliūliuojančia adresatą ir atitinkančia supimo judesius. Bet pamažu vaizdas perauga į būseną, kas ir būdinga Degutytės poezijai.

Autorė dažname eilėraštyje pakylėtam pasauliui atskleisti renkasi žydros spalvos, rožių, smėlio pilies, balto laivo įvaizdžius. Lyrinis subjektas išsaugo viltį, tikėjimą, absoliutaus gyvenimo simbolį. Jos poezijoje daiktai, žaislai matuojami ne pagal materialią vertę, o pagal tai, kiek spėji prie jų priprasti. Degutytės poezijoje nėra susvetimėjimo. Vaikų pasaulis saugus. Į meditacinį eilėraštį neretai yra perkeliama pasakų stilistika.

Plaštakė

Man mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano rytą,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
Kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
Tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.

Eilėraštyje „Plaštakė“ lyrinis subjektas vejasi plaštakę, kurią neša saulės spinduliai. Vaikas žada pagauti plaštakę ne todėl, kad nori ją suspausti, bet todėl, kad kas nors pagautų ir jį – vaiką.

Grėsmės nuojauta poezijoje egzistuoja už eilėraščio ribų. Eilėraštyje „Vilkas ir voveraitė“ vilkas vejasi voveraitę, tačiau ją globoja ir saugo gamta. Miško pasaulis vieningas. Į meditacinį eilėraštį perkeliamas vaiko žaidimas su lėle. Tokiame eilėraštyje visada ryškus dienos ir nakties vaizdas. Su saule siejama šiluma, žydėjimas, gėris, mamos globa, o tamsos maža. Autorė kontrastus slopina. Vakaras – ramybės būsena, kai pavargęs nuo žaidimo vaikas ilsisi.

Psichologai teigia, kad vaikas pasaulį suvokia vizualiai, tad tai ir yra Degutytės eilėraščio pamatas. Eilėraštis tam tikra prasme – tai vaiko piešinys, susidedantis iš ryškių objektų, bet jie jungiasi į visumą. Pavyzdžiui, lyrinis subjektas eilėraštyje „Piešinys“ piešia namą, paukštį, saulę, vėją… Ir piešinyje telpa visas pasaulis. Degutytė dar į šį tekstą įterpia „Ir be galo ilgą kelią“.

Degutytės poezija išauga iš eilėraščio konkretybės, išsiveržia iš jos, pereina į minties nuojautą skaitytojo sąmonėje. Autorė skatina vaikus jausti ir susimąstyti.

Tokį kalbėjimą vaikų literatūroje pratęsia Liutauras Degėsys.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *