Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)

Leonardas Gutauskas (tęsinys)

Poezijoje reikšmingas Perkūno įvaizdis. Poeto eilėse jis svarbus savo žengimo į žemę prasme. Perkūnas sakmėse vaizduotas dailus, augalotas, barzdotas vyras su žaibų ar liepsnų vainiku ant galvos. Šis Perkūno ženklas minimas knygoje „Dangaus kalvis – Perkūnas“.

Dar vienas įvaizdis – vėjas. Jis sutinkamas eilėraštyje „Vėjo pokštai“ ir kituose. Vėjas tautosakoje buvo laikomas viską žinantis, viską galintis ir pažįstantis dangaus ir žemės kelius. L. Gutausko poezijoje vėjas  – tai vaikas, krečiantis pokštus, kartais linksmas, kartais pikčiurna, o retkarčiais ir išdykėlis. Pasaulio harmonija suardoma, kai įsiveržia tamsios, visa suardančios pasaulio jėgos. Svarbiausias poezijoje – kosmologinis pasaulio modelis (eil. „Laikrodžio gaidys“). Filosofinė pasaulio samprata teigia, jog visata neturinti nei pradžios, nei pabaigos, yra tik laikas ir amžinas judėjimas. Taigi, turint galvoje, kad L. Gutausko poezija yra skirta vaikui, ji vis gi yra sudėtinga.

Sigitas Geda. Sigitas Geda taip pat atkartoja tautos motyvus.

Užmigę žirgeliai

Balti vyšnių sodeliai,
Po tom vyšniom žirgeliai,
Daug žirgelių, daug šyvųjų
Miega visą vasarėlę.

Nei sninga, nei lyja,
Žirgeliai, žirgeliai…
Po žalius laukelius
Dvi boružės vaikšto.

Geltoniausios gėlės –
Bijūnai siūbuoja,
Devynetas saulių
Varinėja dangų.

Žydri ežerėliai
Ir akmenėliai –
Gana jums miegoti,
Šyvieji žirgeliai.

Ateikit, broleliai,
Prikelkit žirgelius
Ir gėleles,
Ir akmenėlius.

„Užmigę žirgeliai“ – pirmasis kūrinys, įvardytas kaip netradicinis. Jis vienas pirmųjų vaiko pasaulį sulygina su suaugusiųjų pasauliu. Iš tautosakos Geda perėmė liaudies dainų priedainius, taip pat pasakų bei sakmių poetinius ypatumus. Sigito Gedos poezija remiasi mitiniais pasaulio kūrimo dėsniais. Jo eilėraštyje atsiveria pasaulis, sukurtas iš pirminio chaoso. Gyvybė jame randama dar tik vandenyje, dar nėra žmogaus, o poetas – lyg Dievas kuria šį pasaulį. Jo poezijoje galima viskas, viskas apverčiama aukštyn kojom, net ir alogizmai poezijoje virsta metaforomis.

Gedos poezijos pasaulis labai šviesus, lipdomas iš būtų ir nebūtų dalykų. Gyvybės atsiradimą simbolizuoja augantis medis. Pasaulio medžio įvaizdis simbolizuoja žmonijos pradžią. Jo poezija išauga iš archajinių Advento, Kalėdų dainų ir žaidimų. Nors ir chaotiškam pasauliui būdinga harmonija. Labai svarbus lyrinis subjektas – berniukas – baltasis niekas, kuris gali būti nematomas ir gali būti viskuo. Jam paklūsta dangaus ir žemės gaivalai. Berniukas – tai mitinis herojus. Jis yra amžinas, negalintis pranykti, jis yra viską tvarkantysis kosmoso veikėjas. Kitas lyrinis subjektas – peliukas Mikas, kuris kovojo su realistiniais dalykais. Dar minėtina ir baltoji varnelė, kuri turi magiškų galių, į vaiko pasaulį neša stebuklą, padeda pasveikti. Ji simbolizuoja išsiilgtą gerumą.

Poezijoje žaidžiama žodžiais, garsais, spalvomis. Nuostata – vyraujanti lyrinio subjekto būsena. Sigitas Geda įtvirtino eilėraštį, kurio pagrindas  – paradokso poetika.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *