Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra.
Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas:
1) Rašytojų sukurta vaikų literatūra;
2) Literatūrinė vaikų kūryba.
Ir vaikiška knyga, ir vaikiška literatūra – tai kūriniai, skirti mažiesiems. Vaikų literatūra su kitom literatūrom sieja tos pačios funkcijos:
• pažintinė;
• vertybinė (formuojamos estetinės normos, keliami klausimai);
• pedagoginė (vaikų literatūros paskirtis dvejopa: formuojamas vaiko požiūris ir meninis skonis bei meninio vaizdavimo principai);
• estetinė (jei kūrinys meniškas, jis turi veikti vidinį pasaulį);
• pramoginė.
Susiję įrašai:
- Vaikų literatūros specifika
- Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
- J. Lotmano „Skalndalo logikos“ ir M. Bachtino karnavalizacijos sampratų sąsajos (II dalis)
- Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
- Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
- Estetinis santykis įvairiose meno srityse
- Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
