Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•    tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•    tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•    tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti M. K. Anderseno knygas.

Susiję įrašai:

• Literatūros ir dailės sąsajos
• Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)
• Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
• Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
• Meno santykis su tiesa
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
• Literatūros mokslas, objektas ir šakos