Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“

Vinco Krėvės kūrybos konfliktų pagrindas ir pagrindinės temos – tai kaimas ir jo buitis, legendinė praeitis, alegorinė išmintis (Rytų kraštų kultūra), padavimai ir tautosaka. Galima sakyti, kad didžiosios Krėvės aistros buvo kelionės ir tautosakos rinkimas. Anksti išsikristalizavo ir pagrindiniai žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė ir apysaka bei istorinė drama. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių autorius didžiausią dėmesį skyrė dviem visuomenės grupėms – seniems ir mažiems, nes „vaikystė ir senatvė yra du svarbiausi, dvasingiausi ir garbingiausi žmogaus gyvenimo etapai. Vaikas – tai žmogus, kuriam viskas prieš akis. Jis turi pasirinkti savo būsimą gyvenimo kelią, nulemti savo ateitį. <…> Jis turi savo dvasią, savo išgyvenimus ir savo sąžinę. Jei jis vadovausis savo sąžine, gyvenimas jo nesugadins ir jis galės pasiekti dar garbingesnį savo gyvenimo etapą – senatvę„.

Likimo keliais“ – gana schematiškas kūrinys. Jame Krėvei nesisekė pasitelkti humorą – mokėjęs pasišaipyti gyvenime, nemokėjo to įgyvendinti kūryboje. Tačiau jam sekėsi liūdėti, kankintis, užjausti. Tai artima romantinės krypties autoriui. Jis savo kūryboje neperžengė XIX a. ribos, t.y., estetikos supratimu jis liko romantizmo žmogus, tačiau kūriniuose stiprus ir neoromantizmas.

Apsakymą „Raganius“ sudaro kelios novelės, kurias jungia tie patys veikėjai ir ta pati problematika. Pagrindinės temos – gyvenimo patirtis, dievas ir žmonių santykis su krikščionybe. Dievo konfliktą atskleidžia Kukio ir Gugio požiūriai. Skleidžiasi simpatijos panteizmui ir pagonybei, nes jos neneigė žmogaus intuicijos ir pranašystės. Kūrinys turi realizmo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasminimas.

Kukis – paklusnus ir sąžiningas katalikas, turėjęs daug turto, už kurį kaimynai jį gerbė, bet, deja, jo pasaulėvaizdis plokščias. „Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko raganiumi.“

Gugis – panteistinio tipo žmogus, manęs, kad dievas neturi teisės bausti ir teisti. Jo dievas „juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja. Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti, gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.“ Gugis gyveno pagal savo norus, moralinius įsitikinimus ir taisykles, nesilaikė bažnyčios priesaikų, bet buvo priimtas į dangų. Scena prie dangaus vartų rodo, kas yra vidinė žmogaus laisvė, kokia jos vertė.

Gugį galima laikyti savotišku maištininku, nes jis „savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės, <…> bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre“, nes jo „nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.

Šie du personažai – tai civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nedirba tradicinių žemdirbio darbų, bet kur kas mieliau filosofuoja, mąsto apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesų. Šiais personažais įteisinamas iššūkis tikėjimui.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *