Vincas Krėvė – Mickevičius

Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime ir buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų (penki jaunesni Krėvės broliai mirė). Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad būsimas lietuvių literatūros klasikas, prozininkas ir dramaturgas mokslus ėjo privačiai pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje. Išlaikęs egzaminus, 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po Vincas Krėvėdviejų kursų buvo pašalintas, kaip rašąs eiles ne pagal katalikybę, todėl netinkąs mokytis seminarijoje. Toks sūnaus akibrokštas įskaudino tėvą ir šis nustojo jį remti.

Būdamas iš prigimties ambicingas, Krėvė mokėsi savarankiškai ir po kelių metų įstojo į Kijevo universiteto filologijos skyrių, tačiau kai šis buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje. Kijevo universitete Krėvė parašė darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį pelnė aukso medalį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai, tačiau dėl tikėjimo universitetą paliko ir su šeima išvyko į Baku. Čia miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, parengė daktaro disertaciją „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo Sanskritą, domėjosi kultūriniu bei socialiniu gyvenimu.

Krėvei rūpėjo išdėstyti budizmo mokslą ir išaiškinti nirvanos prasmę, taip pat įvardinti kainą, kurią sumokame pereidami iš vieno tikėjimo į kitą. Krėvę traukė žmogiško apsisprendimo kaina.

Gyvendamas Baku susirašinėjo su Liudu Gira. Išgyvenęs čia apie dvylika metų, 1920 – aisiais Krėvė sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą, skaitė visuotinės literatūros istorijos paskaitas, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus.

Tuo pat metu Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Jis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“, žurnalą „Lietuvis“, taip pat redagavo tęstinius leidinius „Tauta ir žodis“, „Gaisai“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Dienovidis“, dar keletą kitų, taip pat dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, vadovaudamas VDU tautosakos komisijai, rinko liaudies kūrybą ir ją publikavo.

V. Krėvė organizavo Klaipėdos sukilimą ir palaikė ryšius su Antanu Smetona, Juozu Tumu – Vaižgantu ir Augustinu Valdemaru, buvo vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų, pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“, taip pat bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos.

1944 metais V. Krėvė pasitraukė į Vakarus ir kurį laiką gyveno Austrijoje, kol persikėlė į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. Mirė Vincas Krėvė – Mickevičius 1954 metų liepos 7 dieną.

Literatūriniu keliu Vincas Krėvė ėmė žengti labai anksti – būdamas vos penkiolikos metų. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkiškai sekdamas M. Lermontovu, bet tie rankraščiai tėra dingę. Iš karto, kai buvo pašalintas iš seminarijos, 1905 metais pradėjo rašyti „Dangaus ir žemės sūnus“, o 1907 metais Kijeve, pasirašęs slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė), lenkų kalba išleido poezijos knygą „Frustra“.

Tikrąja V. Krėvės kūrybos pradžia laikomi 1909 metai, kai būsimas rašytojas „prabilo“ „Vilties“ laikraštyje. Nuo tada kūrinius ėmė spausdinti lietuvių kalba: išleidžiamas padavimas „Gilšė“ ir apsakymas „Bobulės vargai“.

Gyvendamas Baku Krėvė parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą: dramą „Šarūnas“ (išspausdintą 1910–1911 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (išsp. 1912 m.), „Pratjekabudą“ (išsp. 1913 m.), dramą „Skirgaila“ (lietuvių kalba išspausdinta 1924 m.), buitinę – psichologinę dramą „Žentas“ ir novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (išsp. 1922 m.). Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais sukurti kūriniai lėmė Krėvei didžiulį literatūrinį autoritetą.

1935-aisiais Krėvė išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“ (neturi sceninės įtampos), 1939 m. – apysaką „Raganius“. Po 1943 – ųjų parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.

Krėvė mėgo Ibseną, V. Hugo, Lermontovą, Puškiną. Didžiausias jo tekstų ypatumas – be galo plati tematika ir įvairūs žanrai. Vyrauja kaimo, praeities, realistinis pasaulio vaizdas ir romantinė dvasia. V. Krėvė yra vienodai stiprus tiek romantinio, tiek realistinio ir orientalistinio stiliaus kūriniuose.

Pirmas nepriklausomybės dešimtmetis daug reikšmingesnis ir produktyvesnis. Krėvė nusipelno klasiko vardo. 2003 metais monografiją apie Krėvę parašė (bet nebaigė) Zalatorius. Išleista dešimt Krėvės raštų. Režisierius Borisas Dauguvietis pastatė teatrui dramas „Skirgaila“, „Žentas“, o 2003 m. ir “Šarūną“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vincas Krėvė – Mickevičius. „Raganius“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ ir „Šarūnas“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Skirgaila“
Vincas Krėvė – Mickevičius. „Dangaus ir žemės sūnūs“

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *