Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas“ ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *