Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Be polifoninio kalbėjimo, Kubiliaus kritikai būdingas ir parafrazuotas žodis, ornamentuotas tekstas bei neįprastų metaforų ar palyginimų gausa. Kaip pavyzdį galima imti atskirus sakinius ar net ištisą kritikos tekstą. Kubilius rašo: „Socialistinio realizmo draudžiamosios linijos uždarė meninį stebėjimą normalaus, net jaukaus gyvenimo skalėje: teka mėlyno upės, alsuoja auksiniais kviečiai laimingi kolūkiečiai statosi naujus namus, jaunimas laksto raudonais motociklais, valdžia linksminasi suomiškose pirtyse. Aplink šitą salelę ūžė prievartos okeanas.“  / „Ar lietuvių literatūra jau sunešiojo geležines marksistinės ideologijos klumpes, į kurias buvo įstatyta?“ . Tokių tik Kubiliaus tekstams būdingų „perliukų“ galima rasti labai daug. Neminint istorinių faktų, įtaigių frazių, ornamentuoto teksto, galima pasakyti, kad Vytautas Kubilius yra įgudęs žodžio valdymo meistras. Pasak E. Baliutytės: „Kubilius parafrazuoja meninį tekstą, pasitelkdamas metaforas, palyginimus ar paties „objekto“ vaizdinius, taigi jo darbai priklausytų ornamentuoto rašto tradicijai. Kubilius turi laisvas rankas: jo nevaržo kokio nors metodo terminologija, bei privalomos analizės procedūros.“  1971 metais Kubilius dienoraštyje sako: „Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.“  Šiek tiek pritariant ir paprieštaraujant E. Baliutytei, ir paaiškinant Kubiliaus teiginį, galima sakyti, kad jo metodologines nuostatas literatūroje formavo meninis išeities taškas ir vertės centras.

Kubilius kritiko keliu žengė nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki dramatiško ėjimo žingsnis po žingsnio į savojo identiteto atgavimą. Tas, be abejo, ryškiausia dienoraščio fragmentuose. Jo kaip kritiko kelią nužymi ir tam tikri lūžiai – net noras pasitraukti iš kritiko „tarnystės“: „Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!“.   Tai, kas dažnai kartojasi dienoraščiuose kaip išsisakymas, esamos padėties išrėkimas „niekam“ arba sau, tai, kas skaudžiai pančioja rašytojo kritiko rankas ir, matyti, jog Kubiliui dėl to „skauda“ („Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos. Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave.“ ), daug vėliau ir su didesniu skausmu širdyje visa tai atsikartoja ir kritikos straipsniuose: „Rašytojas buvo priremtas prie sienos geležinio kumščio: arba „įsisavini“ marksizmą, arba keliauji pas „baltas meškas“.“  Iš tiesų, kaip matyti cituojamuose V. Kubiliaus straipsniuose ir dienoraščio fragmentuose, galima daryti keletą išvadų, t.y., kad kritikas savo straipsniuose nuolat susitelkia ties dviem probleminiais poliais, kurie jam kelia didžiausią rūpestį: „pirmasis – žmogus ir visatos paslaptis, antrasis – žmogus ir jo tautos likimas. Kitaip juos galima būtų pavadinti egzistenciškuoju ir pilietiškuoju. Tarp šių polių V. Kubilius ir svyruoja <…>“.

Negalima nepaminėti ir tai, kad Kubiliaus kaip kritiko įžvalgos visada yra tikslios ir gilios, o istoriniai faktai, kurie buvo tuo laiku aktualūs ir neišvengiami, dažnai yra subtiliai pristatomi ir parodomi nuvelkant „gražios iliuzijos rūbą“.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *