Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)

PIKTOGRAFIJA – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais išreiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Tai pats seniausias rašto, kaip tokio, pavyzdys.

Piktografinio rašto atšaka yra laikomas daiktinis raštas – daiktaraštis. Daiktaraštis – tai mintis,  išreikšta daiktais. Keletas piktografijos raštų kaip tik yra žemiau pateikti pavyzdžiai.

lazdarastis

LAZDARAŠTIS. Jį vartojo lietuviai, norvegai, Š. Amerikos indėnai ir australiečių kviesliai.

krivule1

KRIVULĖ – įrėžti tam tikri ženklai ant nulaužtos sausos medžio šakos, kartais ant akmens, metalo. Naudojo Australijos aborigenai.

virvelinis-rastas

VIRVELINIS RAŠTAS – KIPAI. Šį daiktaraštį naudojo Nikaragvos indėnai, Azijos tautos –  persai, kinai, ainiai, korėjiečiai, Š. ir Pietų Amerikos indėnų gentys: zonai Orizonoje, mikėnai Nikaragvoje. Mazgai ant virvelės reiškia dienas: kuo daugiau mazgų, tuo miskitas ilgiau bus kelionėje.

Pietų Amerikoje buvo paplitę MAZGINIAI KIPAI. Šį raštą mokėjo senovės mazginiai-kilpaikinai, bet naudojo Pietų Amerikos senos kultūros indėnai – inkai, senovės persai.

VAMPUMO RAŠTAS. Vampumo juostą sudaro: 4 -5 virvelės ir ant jų sunerti nugludinti kiaukutai. Spalvos tuo metu irgi turėjo savo reikšmes. Vampumą naudojo Š. Amerikos indėnai – izoliečiai, delavarai, algonkinai ir negrai zuliai bei Lėni-lenapės genties indėnai.

vampumo-rastasMolio ženklai buvo paplitę Sujoje 3000 m. pr. Kr. Tai buvęs anksčiausias šumerų daiktaraštis. Kiekvienas ženklas turėjęs savo reikšmę.

molio-zenklai

molio-zenklai-2

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (II dalis)
Fonografija (III dalis)

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

NEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE

Neigiamą semantiką ugnis įgyja, kai poezijoje prabylama apie viltį, kančią, nykimą, naikinimą, kai prieinama prie pačios mirties.

V. Mačernio kūryboje esama atvejų, kai ugnis dega liepsnoja ne šiaip sau, bet liepsnai suteikiamas tam tikrą būvis, kai jai priskiriamos „ribos“, pvz.: laužas – toliau ji negali sklisti, kaip iki tam tikros ribos, arba žiburys (turint omeny – deglas) – taip pat dega tik viršus, bet ugnis nesiplečia į ilgį bei plotį, tiksliau, nesklinda. Kai ugnis eilėraščiuose tampa įforminama lauže, įgauna pačią didžiausią neigiamą semantiką – mirties. Laužo ugnis naikinanti iki pabaigos ir dažniausiai naikinanti blogį:

Sąžine švaria sudeginsi eretikus ant laužo…

Kiek kitokią reikšmę ugnis įgyja, kai kalbama apie žiburius. Žiburių degimas (uždegimas) – vilties simbolis. Viltį būtų galima sieti su teigiamybe, tačiau V. Mačernio kūrybos žmogus jos atsisako, palieka ir nueina – nors jis prieštaringas, klystantis ir besikeliantis iš paklydimų, tačiau ne kovotojas, ramus ir susitaikęs su mirtimi:

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Lyriniam subjektui būdingos vienišumo nuotaikos, dažnai nagrinėjama „vieno ir vienišo“ žmogaus bei pasaulio santykio problema, kurią padeda išreikšti per ugnį, liepsnojimą, degimą ateinančios reikšmės.

Išskirtinę reikšmę ugnis įgauna eilėraštyje „Skaistybės ištyrimas“. Čia liepsnai suteikiama raudonos spalvos semantika. Tik šiuo išskirtiniu atveju, kai liepsnojimas atsiduria kontekste, bet neišreiškiamas per jokią metaforą, ugnies liepsnojimas sietinas su raudimu iš gėdos (o tai jau neigiama liepsnojimo konotacija):

Jei kuri pakėlusi prie lūpų taurę,
Ją palenkus ir pažvelgusi vidun staiga
Suliepsnodavo, išvydus piešinį netaurų,
Lyg sausa pušis ant kalno, žaibo įskelta…

Raudimą iš gėdos galima interpretuoti ne tik kaip neigiamybę, bet ir kaip teigiamą ugnies reikšmę. Konkrečiai šiame eilėraštyje V. Mačernis kalba apie moteris, kurios yra skaisčios ir gyvenimo nepaliestos, todėl ir rausta, išvydusios „piešinį netaurų“.

Labai retais atvejais poezijoje galime išvysti kūniškąją meilę – aistrą, tačiau tai nėra pagrindinė poeto tema. Meilė, kaip ir moteris, vaizduojama labai tyra ir graži, o aistra, kuri rodoma per ugnies semantiką, t.y. „kūnų liepsną“, turi neigiamą konotaciją, tėra tik graži apgaulė, laimės laikinumas: „kūnų liepsna“, nors ir nušviečia tamsią naktį, tačiau veda sudegimo link, t.y. laužo liepsnon, kurios, kaip jau buvo minėta, naikina viską negrįžtamai, pasmerkia mirčiai:

Kūnų liepsna nušviečia tamsią naktį –
Iš tolo rodos, kad tenai mūs laimės žiburys,
Iš laimės troškuliu apsvaigę, skrendam kaip plaštakės,
Kol laužo liepsnos godžios mus prarys

Be to, pabrėžiamas ir šios liepsnos neišvengiamumas, mirties džiaugsmas, nes ji taip „jau sudegino kartų kartas“. Įdomiausia tai, kad „ugnis kaip tokia“ čia įgauna dar ir kaip tam tikro įrankio reikšmę, nes „Mirtis linksma tik godžią ugnį žarsto / ir dūmais verčia ji žmonių minias“.

Mirtis, išnykimas – lyg savaime suprantamas dalykas. V. Mačernio poezijoje visa, kas žudo ar naikina kūną, sielai teikia malonumo, todėl neretai taip paprastai ir be pompastikos rodoma ne tik žmogaus, bet ir daiktų bei realijų mirtis, nykimas iki galutinio taško – mirties:

Užlieja ilgesys begęstančias akis
—————————————-
Tai visos mūsų dienos lyg ugnies liepsnon įskridusios plaštakės
Vien nežinią ir mirtį tesuras.

Visa, kas liepsnoja ir degina, kelia kančia. Nors ir kartais lyrinis „aš“ mėgaujasi savo kančia („Mirtis baisioji / Atrodė jai tada kažkas nepaprastai gražaus, / Nes skausmas laužė ją per pus; visa ugny liepsnojo “), tačiau dažnas kentėjimas, karščiavimas yra per stiprus, kad juo būtų mėgaujamasi („<…> visa ugny liepsnojo – / O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaškytis, siaust.“).

Ugnies sukeltas deginimas drasko širdį, kelia skausmą, atveria žaizdas. Neįmanoma nepastebėti, kad tokios ugnimi išreikštos kančios lyriniam subjektui yra per stiprios – verčia kūną karščiuoti, žmogus ima kliedėti ir blaškytis, kol galiausiai priartėjama prie kūniškosios mirties kaip sielos malonumo išraiškos.

IŠVADOS

1. Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali būti teigiamos, neigiamos ir labai retai neutralios konotacijos (dažniausiai tai metaforos, kurios parodo spalvas ar laiko pasikeitimus).

2. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės. Labai dažnai susiejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui. Tam pačiam šalčiui sumažinti ugnis įvardijama kaip meilė ar aistra.

3. Neigiamą semantiką ugnis įgyja, kai poezijoje prabylama apie viltį, kančią, nykimą, naikinimą, kai prieinama prie pačios mirties. Liepsnai gali būti suteikiama raudonos spalvos simbolika, taip pat tai yra kančios simbolis. Ugnis degina, drasko širdį, kelia skausmą, atveria žaizdas, verčia kūną karščiuoti, žmogus ima kliedėti ir blaškytis. Ji – kančia ir mirtis kūnui, bet malonumas V. Mačernio lyrinio „aš“ sielai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)

Ugnis – viena iš gamtos stichijų. Panašiai ugnį apibrėžia ir „Naujasis simbolių žodynas“: „Ugnis, tariamai gyva, naikinanti, šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, galinti sukelti skausmą ir atnešti mirtį.“ Tačiau simbolikoje ugnis turi ne tik neigiamą reikšmę, ji paprastai yra dvilypės prigimties. Ugnis gali būti ir šventasis namų židinio simbolis, kuris simbolizuoja įkvėpimą ir Šventąją dvasią, o toji „ugnies liežuvių pavidalu per Sekmines suteikė apaštalams vilties“ Be šios teigiamos mirties semantikos yra ir kita – tamsioji ugnies pusė. Tokia semantika ryškėja, kai kalbama apie pragaro ugnį. Tada iš karto galima teigti, kad tokia ugnis bus naikinanti, karšta, visa apimanti ir užvaldanti. Ji net prilygsta pačiai mirčiai.

„Daugelyje senovės Graikijos bei Polinezijos mitų ugnis pradžioje buvo Dievo nuosavybė ir tik vėliau buvo pagrobta ir atsidūrė žmonių rankose. Ugnis gali būti „apvalančiomis liepsnomis“, naikinančiomis blogį ir padedančiomis išsivaduoti nuo raganų ir kitų demoniškų būtybių.“ Nepaisant praktiško ugnies panaudojimo, ji dar yra ir su tikėjimu sietinas dalykas. Su apsivalymu yra susijęs ir bėgiojimo po ugnį paprotys, kuris žinomas daugelyje žemės vietų. Kaip bebūtų keista, ugnis dažniausiai reiškia „vyriškąją stichiją“, kuri yra „vitalinės energijos, širdies, lytinės potencijos, nušvitimo bei saulės simbolis.“

Tačiau ugnis gali turėti ne tik vieną ar kelias reikšmes, kurias fiksuoja simbolių žodynas, bet dar ir kitų, „situacinių“ reikšmių, kurios gali būti kuriamos čia ir dabar, pasitelkiant asociacijų ryšį, metaforų, metonimijų, palyginimų pagalba.

Ypač daug ugnies semantinių atspalvių galima rasti meninėje kūryboje. Šiame darbe tyrinėjimų objektu yra pasirinkta Vytauto Mačernio poezija, kuri teikia daug medžiagos analizei. Bandoma suklasifikuoti, bendresniais bruožais apibrėžti ugnies kaip stichijos semantiką, pateikti V. Mačernio kuriamo lyrinio subjekto jausenas ir būsenas, kurios dažnu atveju yra iškeliamos ir rodomos per vaizdų semantiką, tiesiogiai įvardijant ugnį ir viską, kas su ja susiję: degimas, deginimas, liepsnos, liepsnojimas, gesimas, žarijos, gaisras.

TEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE

Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali turėti neigiamą, teigiamą ir neutralų atspalvį (retais atvejais, kai vartojama palyginimuose: „gęstantys saulėlydžiai“ – sunku pasakyti, ar gesimas, sietinas su ugnimi, yra teigiamas ar neigiamas reiškinys, galima tik spėti, kad galbūt gesimas yra kaip tam tikras nykimas, ir tik tokiu atveju priskirti prie neigiamą semantiką turinčių reiškinių). Negalima visiškai nuspręsti, kokia ugnies reikšmė vyraujanti, bet galima išskirti, su kokiais dalykais vienos ar kitos ugnies pagalba kuriamos reikšmės siejasi, ir kokius išorinius bei vidinius lyrinio subjekto išgyvenimus atskleidžia, kokias būsenas, svajones, troškimus reiškia.

Kalbant apie teigiamą ugnies semantiką V. Mačernio poezijoje, galima skirti kelias ugnies, degimo, liepsnojimo reikšmes. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės:

Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!

Tegul jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.

Tuo pat metu visas jaunystės spinduliavimas, troškimai, jausmai susiduria su realybę, į ją atsitrenkia lyg į sieną, ir virsta stipriu nerimu, netikrumo jausmu, kankinančiu lyrinį „aš“:
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.

Jaunystės energija, džiaugsmas, „užsidegimas veikti“, susidūręs su realiu pasauliu, kuris abejingai ir šaltai pasitinka jauną žmogų, nyksta ir net visai dingsta, tampa nusivylimu, liūdesiu, prarandamas tikėjimas ir pasitikėjimas esamu pasauliu, sunaikinami ir troškimai („perdegę troškimų ugnimi“ ), siekiai, vedę lyrinį „aš“ jaunystės keliu. Pasitelkiant ugnies gesimo, perdegimo semantiką, kuriamos priešingos reikšmės:

Per daugelį metų jie įprato saulėn nepažvelgti, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.

V. Mačernio poezijoje ugnis dažnu atveju siejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui:

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.

O jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tu beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.

Ugnis minima kalbant ne tik apie džiaugsmą, vidinės šilumos troškimą, bet ir apie meilę, tiesa – nedažnai. Meilė V. Mačernio lyriniam žmogui yra svarbi vertybė sunkime ir pilkame pasaulyje kaip ir namai, gimtinė, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir žmogiškąją esmę. Per „lūpas, degančias kaip liepsnos“ skleidžiama dar viena ugnies reikšmė: ugnis – tai karštis, o lūpos – tai aistra, todėl lyriniam subjektui, ieškant ir siekiant meilės, tenka saugotis nuodėmės, į kurią kaip tik ir pastūmėja per didelis „užsidegimas“, kuris gresia „perdegimu“:

O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį <…>
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti…

Per meilę ir aistrą ateina sielos džiaugsmas, pasigėrėjimas ir net ekstazė („Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint“), kuri siejama su ateitimi, nes dabartinis pasaulis yra nykstantis. Pasiekiama netgi euforija, tačiau ji siejama ne su ateitimi, bet kaip tik su praeitimi, prisiminimais, o šie – šviesūs kaip liepsna, ir pakylėja žmogaus sielą virš žemės ilgesio:

O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.

Ugnies semantika perteikiamas lyrinio „aš“ džiaugsmas – ne tik regėjimai, bet ir žinojimas, kuris dažniausiai ateina per kančias.

_______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija

Fonika

Poetinėje kalboje žodis nustoja būti vien tik neutralus ženklas. Jis veikia ir savo garsiniu pavidalu. Meninėje kalboje jis virsta juntama realybe.

Speciali eiliuotos kalbos sritis – fonika. Ji tyrinėja garsinę eilėraščio formą – garsyną, jo rūšis. Garsyno meninis sutvarkymas vadinamas eilėraščio fonizavimu.

Fonizavimo tipai ir priemonės. Poetinės kalbos skambumo pamatas – garsų pasikartojimai. Vienų eilėraščių garsynas yra neutralus, mažai skiriasi nuo šnekoje įprastų garsų dažnumo normų, kitų  – fonetinis teksto pavidalas specialiai įprasmintas. Todėl skiriami du fonizavimo tipai:

a)    eufonija – harmonija, daili garsų slinktis;
b)    instrumentuotė – specialiai paryškinta garsinė sandara.

EUFONIŠKAS – tai toks tekstas, kuriam būdingas vidinis skambesys, darna (pasiekiami ritmikos rimavimo, intonavimo būdai), tačiau sąmoningų garsinių efektų visuma.

INSTRUMENTUOTAS – jame sąmoningai siekiama garsinio efekto kartojant įvairius derinius.

fonetines-priemones1

Aliteracija – raiškus priebalsių kartojimas.
Asonansas – raiškus balsių kartojimas.
Onomatopėja – tikrovės reiškinių imitacija kalbos garsais.

RIMAS IR METRAS
Neretai sakoma, kad eiliuotinė kalba yra ritmiška, o prozinė – aritmiška. Visa kalba yra ritmiška – tai šokio, žygio ritmas, širdies plakimas, tam tikrų atskirų detalių išsidėstymas pasikartojančia tvarka. Galimi tokie ritmai:

a)    ritmas laike;
b)    ritmas erdvėje;
c)    ritmas erdvėje ir laike.

Eiliuotos kalbos ritmo pamatas – metras. Prozinė kalba metro neturi, jos ritmas nemetriškas, nepamatuojamas. Metriškumas – specifinis eiliuotos kalbos požymis. Metras lemia ir eiliavimo sistemas.

RIMAS.  Vienodai arba panašiai skambančios kadencijos (eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto skiemens) sudaro rimus, ir eilutės tampa rimuotos. O pats rimas – tai dviejų ar kelių eilučių (kartais puseilių) kadencijų sąskambis yra rimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)

Simbolis

Simbolis – (sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį (rytas – gyvenimo pradžios, džiugios vilties, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis).

Lietuvių lyrika nemažai simbolių perėmė iš liaudies dainų. Tai daugiausiai vienaprasmiai simboliai. Simbolinę prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ar net epitetas. Simbolis artimas alegorijai, bet jo turinys nėra vienareikšmis. Jam būdinga keliamų asociacijų gausa ir įvairovė. Pagrindinis simbolių šaltinis – gamta.

Simboliais virsta tokie gyvi ir negyvi daiktai, kurie išreiškia kokius nors charakteringus, ryškius ruožus žmogaus privalumų, pvz., karvelis – skaistumo simbolis, liūtas – galios, didumo, ąžuolas – pastovumo, lapė – gudrumo, veidmainybės, asilas – kvailybės, žaltys – išminties.

Daug yra simbolių paskolintų iš literatūros ir istorijos, pvz.: Saliamonas – išminties simbolis, Juozapas – skaistumo, Judas – išdavybės, Pene-lopė – žmonos ištikimybės ir t. t.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija
Metafora ir metonimija