Alegorija

Alegorija – tai metaforai artimas tropas, jos atmaina. Ji gimininga simboliui, tik yra išplėtota. Tai yra tam tikras motyvas, frazė, kuris be teksto prasmės turi ir (individualią) savarankišką kito konteksto prasmę. Paprastai ja sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės. Pavyzdžiui, taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose ir pan. (Arba: „Laikas byra ant kalnų“).

Dar kitaip – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu ir yra ta alegorija. Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: „Lenk medį, kol jaunas“, „Savo kupros nė vienas nemato“.

Kai kada alegorija gali būti visai nevaizdinga. Alegorijos ypatybė yra apgalvojimas, apmąstymas, kas suteikia alegorijai šaltesnio būdo. Jai suprasti reikia galvoti, o tai slopina jausmą. Be to, ir paaiškinimai, prikergti prie alegorijų, dažnai būna nevaizdingi ir taikinami vien į protą. Antra vertus, naudodamiesi alegorija, mes ją vartojame kaip įrankį savo minčiai kitokiu būdu išreikšti, ir todėl mažiau rūpinamės jos vaizdingumu. Tačiau tai nė kiek nemažina alegorijos vertės. Rašytojas, pasigaudamas alegorijos, gali nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog sukels giliausių jausmų.

Tad neretai sutinkame raštijoj alegorijų. Alegorijos būna trumpesnės ir ilgesnes, kartais apima ir ilgesnius veikalus, taip antai, kai kurie mūsų kritikai laiko M. Vaitkaus poemą „Laimę” alegorija.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Metafora ir metonimija

Metafora ir metonimija

Žodžio reikšmės perkėlimas – tai vienas žodžio naujos prasmės įgijimo būdų: tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti. Žodžiai pavartoti perkeltine reikšme, vadinamas tropais. Tropas – tai motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme. Žodžio reikšmės perkėlimas galimas dviem būdais:

a)    metaforiškai (Mėlynos sutemos verpia sapnus. – Nėris. S.)
b)    metonimiškai (Ar daugel sutilps į šį daktilį / Gyvenimo tokio plataus.)

Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais tropai gali būti ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės: vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, dažniausiai sustingęs. Gretinimo pamatą aiškiai galim jausti.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).
Išplėtotos metonimijos:

a)    Perifrazė – kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu („Mano metai eina per žmones / Mano metai.“ – senstama.)
b)    Sinekdocha – kada per dalį pasakoma apie visumą (Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą – vietoj daugiskaitos pasakoma vienaskaita)
c)    Antonomazija – tikrinių žodžių vartosena bendrine prasme (Išbėgs Nemunai į plačiąsias Marias)

Metafora – skiriama remiantis kelių daiktų panašumu. Metafora būna paslėptas palyginimas („Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę“). Šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją. Jos visiems įprastos ir dėl dažno vartojimo gerokai nublukusios, kalbančiųjų net nepastebimos: bėga metai, slenka laikas, drožia kalbą, skelia galvą…

Metafora besiplėtodama gali pavirsti alegorija. Aišku, jog metaforos yra trumpos – akimirkos iliuzijos vaisius. Tačiau kai apie tą pat dalyką ilgesnį laiką kalbama metaforomis, tuomet susidaro alegorija.

Taip antai, Evangelijos palyginimai yra alegorijos, nes ten imama visa eilė metaforų, pavyzdžiui kad ir šis: Dievo žodžio skelbėjas – sėjikas, Dievo mokslas – sėkla, klausytojai-įvairios dirvos rūšys.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija

Dialogo analizė

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi glaudžiai susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jos paprastai yra kuriamos skirtingų pašnekovų (adresanto ir adresato). Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, kuris yra baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka (kalbėjimo žingsnis gali būti išreikštas ir neverbaline kalba).

L. Vilkienė ištyrusi V. Bubnio romaną „Svečias“, rado ir aprašė tokius pagrindinius struktūrinių ciklų modelius (St – stimulas, Re – reakcija, K – komentaras, Įv – įvadas):
dvinariai:     St → Re;
trinariai:     St → Re → K; Įv → St → Re;
keturnariai:     St1 → (St2 → Re2) → Re1 ;
penkianariai:     St1 → (St2 → Re2) → Re1 → K;
šešianariai:     St1 → (St2 → Re2) → (St3 → Re3) → Re1;
vienanariai:     St → Re = 0.

Tačiau kartais dialogai būna ir netaisyklingų struktūrų. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti toks P. Cvirkos novelės ištraukoje „Ežeras“ rastas dialogas:
–  Klausyk, Petrai, žinau lynų nerštą.
–  Nu?
–    Ir visai netoli nuo čia. Sėklių įlankoje jie visi plaukia. Nusergėjau aš. Gerai… Mes dviese kaip tiktai apsidirbsim.

Čia lyg ir susidarytų keturnaris ciklas, nes yra St1, St2, Re1, tačiau Re2 nesulaukiama, ji lygi nuliui (St1 → St2 → Re1 → Re2 = 0). Galima teigti, jog tai netaisyklingos formos trinaris ciklas.

Visiškai netradicinės struktūros dialogas yra sudarytas iš St1 ir St2,  kur Re1 = Re2 = 0. Tai labai panašu į keturnarį ciklą, tačiau reakcijų nebuvimas leidžia šį dialogą skirti prie netaisyklingos struktūros dvinarių ciklų:

–    Tu nepyksti? Tu tikrai nepyksti?
–    O tu?.. <…>

Pasirinktoje P. Cvirkos novelės „Ežeras“ ištraukoje esama nemažai ir standartinių ciklų modelių, kuriuos straipsnyje „Formalioji dialogo vienetų klasifikacija“  aprašė L. Vilkienė. Visiškai taisyklingos formos dvinarių ciklų ( St → Re) čia esama daugiausiai (6 dvinariai ciklai iš 10-ties esamų ištraukoje). Šiuos dvinarius ciklus dar galima skirstyti į dvi grupes – vienuose reakcija žodinė (tokių iš 6 dvinarių ciklų rasti 5) ir tik viename reakcija išreikšta neverbaline kalba – t.y.,  į žodinę repliką atsakoma veiksmu.

Modelis, (St → Re = 0), kai į verbalinį stimulą nėra jokios reakcijos ištraukoje taip pat
nėra retas:

–    Pasibučiuokim, Jonai…
Lietus nulijo, ir žaibai labai silpnai apšvietė ežero stiklą.     / arba:

–    Lyg nelaimę mums atnešė… ko mums reikėjo pyktis, rūstintis… Dėl ko – o dėl mergos…
Lietus tilo.

Šiais atvejais galima tik spėti, kad dialogo adresatas nesureaguoja į stimulą tik todėl, kad gal nenori reaguoti, arba stimulas nepakankamai stiprus, kad iššauktų reakciją. Dar viena priežastis, kodėl gali susidaryti tokie ciklai, galėtų būti ir kalbėjimo situacija bei dialogo tema (per daug sudėtinga, arba šiuo atveju – skaudūs prisiminimai).

Keturnariai, penkianariai ir šešianariai ciklai yra retesni, jų struktūra sudėtingesnė, todėl rečiau randami. Tą rodo ir pasirinkta ištrauka, kurioje jų nebuvo. Vienanarių, dvinarių ir  trinarių ciklų pasiskirstymas matyti  skritulinėje diagramoje:

ggg1

Nors L. Vilkienė suklasifikavus nustatė, kad esama šešių dialogų ciklų modelių, tačiau analizė rodo, kad jų esama kur kas daugiau, tiksliau tariant, galima išskirti įvairių tipiškų ciklų modelių variantų. Tokį dialogų įvairumą lemia kalbos situacija, tema, jos aktualumas, bei adresanto ir adresato kalbos intencija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogas ir monologas
Dialogų struktūriniai ciklai

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Romualdo Granausko apysaka „Su peteliške ant lūpų”

getphpRomualdas Granauskas – prozininkas ir dramaturgas, kūryboje sakralizavęs išeinančią tėvų kartą, įkūnijęs vyresniųjų dvasią ir autentiškumą. Kaip viso to realizavimo plotmė jo kūryboje tapo Lietuvos kaimas su savo trobomis, ežerais, liepomis ir nepakartojamai gyvenusiais  ir į savo namus bei aplinką įaugusiais senoliais. Visa tai galima atrasti ir apysakoje „Su peteliške ant lūpų“.

Apysaka „Su peteliške ant lūpų“ pradedama nesudėtingai, iškart įvedant skaitytoją į konkrečią buto erdvę, nurodant nesudėtingus veikėjo, kaip jis pats save garsiai ironizuodamas vadina, Vaitkaus veiksmus, nuosekliai fiksuojant perėjimus iš vienos erdvės į kitą, jau šiek tiek platesnę pirmiau nurodytai: „Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. <…> Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema.“

Vaitkaus bute aiškiais išsiskiria pabrėžtinai akcentuojama tamsa, į kurią veikėjas patenka, kuri, nors ir perėjus į kitus kambarius, nepasikeičia, jos Vaitkus ir nemano ar net nenori pakeisti šviesa, nes tai aliuzija ir į jo vidinę būseną (kaip vėliau paaiškėja – mirė jo tėvas, o jis ką tik sugrįžo iš laidotuvių). Keista tik tiek, kad piešiant veikėjo paveikslą, apibūdinant jo nuotaiką, minimas ne sielvartas, liūdesys, graudumas, o pirmiausiai pabrėžiama priešprieša – tamsiame televizoriaus ekrane atsispindėjo Vaitkaus balti marškiniai. Bet kaip bebūtų, visgi tekstu formuojamas tam tikras herojaus sumišimas.

Kalbant apie erdvę, apysakoje opoziciškai be buto erdvės prieš pastatomos dar dvi – Vilniaus miesto ir Aukštaitijos kaimo erdvė, kurios žymi ir dvi žmonių kartas. Mirusio tėvo sūnus Vaitkus  – jaunosios kartos žmogus, kuris gyvena mieste esančiame bute ir čia yra ta jo savoji, artima sielai namų erdvė. Jaunajai kartai pieš pastatoma senoji veikėjo tėvo karta, kuriai priklauso ir dar viena apysakoje minima veikėja Uršulė, gyvenusi Aukštaitijos kaime, gražioje sodybėlėje, kurią kaip tik nupirko Vaitkus. Štai čia buvo jos namai, kur ji jautėsi saugiai, laisvai, giliai įaugusi į savo namų aplinką. Kaip tik iš tokių sulyginimų išplaukia svari Romualdo Granausko kūrybos prasmė, pagrindinis motyvas – senosios, autentiškai ir dvasingai gyvenusios senosios kartos ir jaunosios, jų vaikų, kartos gyvenimo opoziciškumas ir iš viso to kylanti prasmė, bendras tikslas – parodyti  tėvų ir vaikų skirtingus gyvenimus, santykį su gamta, paryškinant būtent senosios kartos dvasiškumą.

Analizuojant tekstą, į akis krenta ir su šiais žmonėmis susijusi apysakos nuotaika, konkrečiau, tai pagrindinio veikėjo Vaitkaus vidiniai išgyvenimai. Mirė Vaitkaus tėvas, o pats veikėjas viso labo iš pirmo žvilgsnio teatrodo pavargęs grįžęs namo po trijų valandų kelionės ir, apskritai, laidotuvių sukeltų rūpesčių: „Vaitkus buvo pavargęs. Jam skaudėjo pečius ir nugarą.“ Tačiau giliau pažvelgus į atskiras detales (pečius ir nugarą), matyti, kad prislėgta ir veikėjo siela, ne tik kūnas. Jam nėra gerai, jis pavargęs, išsekęs, susierzinęs:
„  – Laidotuvės praėjo gerai?
– Ar laidotuvės gali praeiti… gerai? – suirzo Vaitkus.
– Aš norėjau pasakyti – sklandžiai…
– Ką reiškia – sklandžiai?.. – vis labiau irzo Vaitkus – Gal tau atrodo, kad jos praėjo… puikiai?“

Įdomu tai, kad veikėjo būsena nuo pat pradžios piešiama per jį užklumpančius prisiminimus pirmiausiai apie tėvą, apie laidotuves, tėvo draugus, apskritai apie gyvenimą ir galiausiai prisimenant paskutiniąją akimirką, kada ant rožančiaus nutūpė balta peteliškė ir buvo kartu palaidota su tėvu. Peteliškė gal net iš tiesų čia ir svarbiausia, kaip prisiminimas apie mirusį tėvą, kaip tam tikra jungtis, kuri vienija sūnų ir tėvą ir jungia du pasaulius. Ši balta peteliškė ir vėliau lydi Vaitkų per gyvenimą, sieja jį su anapilin išėjusiais žmonėmis, nes veikėjas tokią pat peteliškę išvysta ir Aukštaitijoje, Uršulės name tarp langų įstrigusią. Atrodo paradoksalu: „Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiškas gailestis: leidžia į žemę tėvą, o jam gaila tos gyvos peteliškės.“, tačiau šis mažas padarėlis yra visa, kas lieka šviesaus ir giedro Vaitkaus tolimesniame gyvenime po šių didžiųjų įvykių, kaip simbolis ar ženklas, rodantis, kad tėvas niekada sūnaus vieno palikti neketina, kad visada bus šalia (balta jauna peteliškė yra tarsi tas objektas, į kurį įsikūnijo tėvo siela).

„Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulės mirtimi. Sakyk kaip nori, bet taip yra.“ Šioje apysakos vietoje į paviršių iškyla nauja problema, kuri vienaip ar kitaip paveikia dar ir taip nespėjusią atsigauti Vaitkaus sielą. Veikėjui sąmonėje lyg ir užsifiksuoja pirktas namas su senos moterėlės mirtimi, kuris dabartiniu momentu jau tapo visiškai Vaitkaus, bet dar viena mirtis kartu ir slegia, namas tampa nemielas, svetimas, su juo veikėjas negali susigyventi, negali jame pritapti, net ir sienos kažką jam ima kuždėti, dainuoti paslaptingai tyliais balsais. Visa tai kelia nerimą, verčia susimąstyti. Namelis užgyventas, jame labai giliai įsisunkusi senosios kartos dvasia, savam, gimtam kampelyje giliai įleistos senolės šaknys. Būtent šioje apysakos vietoje jau galima apčiuopti jaunosios ir senosios kartos konfliktą – senosios kartos atstovės gimtoji vieta nepriima jaunosios kartos, miesto žmogaus. Tokiu būdu Romualdas Granauskas savotiškai rodo senųjų vietų sakralumą, šventumą, nuo gamtos priklausomą žmogaus gyvenimą („- Mėnulis ant dangaus dabar negeras, ir ežeras pilkas. <…> Pilnaty čia su silpna širdžia negerai.“).

„<…> ir klausysis tylos, kaimo tylos, kurios jis taip ilgėjosi gyvendamas miesto blokuose. Ateis tyla, ateis miegas, ateis gražus, malonus sapnas.“ – Romualdo Granausko kūryboje iškalbinga tampa net tyla, tyla, kurią Vaitkaus tėvas pajutęs, net ir būdamas kaimo žmogus, į Uršulės sodybą daugiau grįžti nebenorėjo, silpo ir nyko blokiniame name. Taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas daug pasako apie senosios kartos turtingą būtį, ypač išryškinant amžinumo momentus: „…ten gimei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėra vietos.“ – nėra vietos ir jos nebus, nes įsiveržimas į autentišką senosios kartos aplinką būtų jos naikinimas, transformavimas, ten neliks ramybės, neliks ir gyvenimo džiaugsmo, ramybės, kurią teikia kaimas ir jo nuolat atgimstanti gamta.

Mirė Vaitkaus tėvas, mirė senučiukė Uršulė – lyg ir nebeliko sakralios vyresniųjų kartos – liko tik jų dvasia, liko gražus prisiminimas, liko tarp dviejų langų įstrigus balta peteliškė, liko ir jo tėvas su balta peteliške ant lūpų.“, ir tai pagrindinės Romualdo Granausko svarbios detalės savyje sukaupusios visos apysakos reikšmių klodą.