Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis lietuvių kalboje yra daugeliu atveju siejamas su viršumi – DŽIAUGSMAS – VIRŠUS: „Pajuto gerkle kylant kokį šiltą  džiaugsmą, gerumą.”, „Porelės, vieniems keliančios juoką ir džiaugsmą, kietiems – pipirai ir tulžis.”, „žmonės kėlė nenumaldomą naivų džiaugsmą”, ir PYKTIS – VIRŠUS: „Pajutau kylantį  pyktį.”, „Jautė iš Rolando trykštantį  pyktį  ir gniuždantį beviltiškumą.”, „Atsisuka taikesnis, pašokusį  pyktį  prigesinęs.”, „Plykstelėjusį  pyktį  nustelbė netikėta užuojauta.” Viršus tarsi pabrėžia teigiamą emocinės būsenos vertinimą. Tačiau pyktis nėra teigiama būsena, ji turi neigiamą konotaciją, todėl šiuo atveju jį galima sieti su intensyvumu, arba kitaip tariant, apibrėžti patį atsiradimo postūmį, t.y. jis gali kilti, trykšti, siūbtelėti, plykstelėti, pašokti, liepsnoti (taip pat kilti į viršų).

Yra galima ir tokia konceptualioji metafora PYKTIS – UGNIS. Kadangi pyktis siejamas su ugnimi, galima numanyti, kad šią emocinę būseną galima šiek tiek kontroliuoti, t.y. slopinti arba kurstyti: „Atsisuka taikesnis, pašokusį  pyktį  prigesinęs”, „Plykstelėjusį pyktį nustelbė netikėta užuojauta.”, „Matė pašnekovo akyse vis dar rusenantį pyktį.” „Tolia įtarė, kad šefo pyktį kurstė ne tik apmaudas dėl pinigų.” Ši emocija labai intensyvi. Ugnies liepsna – tai karštis, kuris gali neigiamai veikti ne tik patį degantį daiktą, bet ir pakenkti kažkam kitam. Apie džiaugsmą pasakyti, kad DŽIAUGSMAS – UGNIS negalima. Jam priskiriamos tokios metaforos, kaip šviesus, dangiškas, skaisčiausias labiau sietinos su DŽIAUGSMAS – ŠVIESA: „patyrei šviesiausią palaimos  džiaugsmą.”, „išėjau, išsinešdamas širdy šviesų  džiaugsmą.”, „…išskyrus jo paties tyrą džiaugsmą.”, „Gilgamešas pajunta džiaugsmą, dangišką džiaugsmą…” Tačiau daugeliu atveju džiaugsmo šviesą galima užtemdyti, kitaip tariant, sumažinti šios emocinės būsenos intensyvumą: „Džiaugsmą kiek temdė aplinkybė”, „Tačiau džiaugsmą aptemdė viena mintis.”, „atmosfera temdė naujametinį džiaugsmą”, „Ir skaisčiausią  džiaugsmą  sugeba juodžiausiu debesiu užgulti.”, „šešėlis, temdęs galingą Džimbymo džiaugsmą”, „Kas gi šiandien temdo Jūsų džiaugsmą, mokytojau?” Taigi, visais šiais atvejais iš dalies galima džiaugsmą įvardyti kaip DŽIAUGSMAS – TAMSA.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)

Lietuvių kalboje „džiaugsmą“ linkstama sudaiktinti, paversti medžiaga. Jį galima matyti kaip ir bet kokį kitą tikrovės objektą: „Ryto džiaugsmą lyg kas nuėmė ranka.”, „Pamilau graikų trykštantį džiaugsmą, kuris reiškėsi triukšmu.”, „Krūtinėje gniaužė užmirštą vaikystės džiaugsmą ir šventės ilgesį.”,  „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?” Lygiai taip pat sudaiktinamas esti ir pyktis: „Išliejęs pagiežą ir  pyktį suglebo.”, „Džimis staiga čiaumoja tarp lūpų  pyktį.”, „Trypdama visus geidulius ir  pyktį.”, „Liejo susikaupusį  pyktį  ponia Penė.”

Šalia emocinės būsenos pavadinimo dažnai eina būdvardžiai, kurie pabrėžia daikto dydį: didelis, beribis, begalinis, mažytis, nepakeliamas džiaugsmas; „Visa tai išsilieja į begalinį  džiaugsmą  ir pakylėjimą.”, „Ar didelį  džiaugsmą  turi?”, „Turi sielvartą ir tokį pat nepakeliamą  džiaugsmą.”, „Didžiuliam moterų  džiaugsmui”, „Dusetose nušautų nesimatė.”, „Jos motinos, didžiausiam  džiaugsmui, vėl čia.” Derėtų paminėti, kad būdvardžiai dažnesni kalbant apie emocinę būseną –  džiaugsmą, negu kad pyktį. Apibendrinant pastarąją būseną, imtyje rasta tik keletas tokių metaforų: pajutau begalinį pyktį toms valdžioms.; dideliam kitų vaikų pykčiui. Minėtinas vienas atvejis, kada apie džiaugsmą pasakoma, kad jis mažytis: mažytį Keruacio skaitytojų dėmesį. Galima daryti išvadą, kad paprastai nei džiaugsmas, nei pyktis nėra labai silpnos emocinės būsenos, kad apie jas kalbant, būtų galima dažnai pasakyti „mažytis“. Daugelis pavyzdžių kaip tik rodo šių būsenų intensyvumą ir stiprumą. Tuo tarpu džiaugsmas dar ir neapčiuopiamas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos: „Mano džiaugsmui nebuvo galo.”, „Kai susitiko, džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto.”, „Motinos džiaugsmui nebuvo ribų mane pamačius.”,  „Džiaugtumės, ir galo krašto tam džiaugsmui nebūtų.”

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)

Emocija – psichinis išgyvenimas, jausmas. Šis jausmas motyvuoja, organizuoja ir nukreipia suvokimą, mąstymą bei veiksmus reikiama linkme.

„Emocijų ir kalbos santykis ypatingas, nes kalba išreiškiama tai, ko neįmanoma pamatyti plika akimi. Kalba apibrėžia emocijų esmę, nurodo panašumus ir skirtumus, t.y. siekia diferencijuoti tuos dalykus, kurie mūsų sąmonėje neturi aiškių ribų.“  Kognityvinė lingvistika kaip tik ir pabrėžia metaforų ypatybę, kad taip atskleidžiamos pasaulėžiūrų tendencijos. Ypač domimasi dvasinės srities metaforizacija, aiškinamasi, su kokiom sritim siejamas protas ir jausmai. Paprastai tiriama, kaip metaforizuojami universalūs dalykai. Apibendrinus visas metaforas, viena kryptis minima kaip tam tikros srities perkėlimas kitos srities dalykams įvardyti.

Pagrindiniai darbo objektai – konceptai, reprezentuojami lietuvių kalboje žodžiais džiaugsmas ir pyktis.  „Konceptas – tai mąstymo vienetas, visa informacija apie kažką, esantį žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje.“

Šio darbo tikslas kaip tik ir yra patyrinėti, kaip emocijos džiaugsmas ir pyktis yra metaforizuojamos lietuvių kalboje. Darbe žodžių džiaugsmas ir pyktis yra parinkti keli linksniai – kilmininkas ir galininkas.

Kalbos pasaulėvaizdis geriausiai atsispindi žodynuose. Žodis džiaugsmas yra suvokiamas kaip „pasitenkinimo jausmas, linksmybė, smagumas, malonumas“ , o pyktis kaip „priešiškas nusistatymas dėl patirtos skriaudos, piktumas, susierzinimas, rūstis“ . Dar tiksliau, su kuo šios emocijos siejamos kalboje, geriausiai parodo kontekste esančios metaforos.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Fonografija (III dalis)

kipro-skiemeninis-rastas<—-   Kipro skiemeninis raštas. Jis buvo paplitęs Kipre VI – III a. pr. Kr. Kipriečiai rašė ir dešinės į kairę.bugiju

BUGIJŲ raštas. Juo buvo rašoma Indonezijoje.

Yra teigiama, kad graikai raides graiku-raidynas1perėmė iš finikiečių, nes palikti ir pastarųjų raidžių pavadinimai. Manoma, kad seniausias įrašas graikų raidėmis išliko iš VII a. pr. Kr. užrašo ant vyno amforos. Iš Atėnų su kolonistais raidės nukeliavo į Apeninų p-lį, Graikiją bi Atėnus. Ten jomis naudojosi Etruskai.

dantirastis

DANTIRAŠTIS – kylairaštis (II tūkst. pr. m. e.). Šumerai, Asirai – babiloniečiai rašė molinėse lentelėse. Šį raštą naudojo Mesopotamijoje (IV tūkst.), Persijoje, Viduramžio jūros pakrantėje, kur gyveno Ugrarito miesto žmonės ir hetitai, gyvenę Mažojoje Azijoje III – I tūkst. pr. Kr.

rasto-pvz1

Tai rašto raida ir vientiso rašto pavyzdys.

Toliau yra tekstų iš Biblijos įvairiais raštais pavyzdžiai.

tekstai-is-biblijos-12

tekstai-is-biblijos-2

tekstai-is-biblijos-3

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (II dalis)

Fonografija (II dalis)

Ankstesnis arabų raštas vadintas SEBĖJŲ. sebeju-rastasJis egzistavo Arabijos p-lį V a. pr. Kr. iki V a. po Kr., Persijoje, Tiurkų Kaganuose, Sogdiane, Charerme.

graiku-abecele

Graikų abėcėlė.

arabu-rastasDabartinio arabų rašto pavyzdys. Raštas turi 28 ženklus ir 120 stilių. Jis kilęs iš aramėjų rašto. Vartotas Arabijoje, Sinajuje ir Jordanijoje.

runosRUNOS. Jos buvo naudojamos Šiaurės Vakarų Europoje, daugiausia Skandinavijoje ir Britų salose. Jomis buvo rašoma nuo III a po Kr. iki XVII a.

ogaminis-rastasOGAMINIO rašto pavyzdys. Rašto originalas nėra žinomas, bet aišku, kad juo rašė airiai ir piktai nuo IV a. po Kr.  Yra rasta 500 įrašų ant įvairiausių uolų ir akmenų P. Airijoje. Raidyną sudarė 20 raidžių, skirstomų į 5 grupes. Rašoma iš apačios į viršų arba iš dešinės į kairę.

__________________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (III dalis)