Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:1963 m. tarinysVientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1976 m. klasifikacija1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

1988 metu tarinysTariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III.    Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

Ėmė ir nuraškė obuolį.“
Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV.    Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Specialiai neaptarsiu prijungiamųjų sakinių dėmenų santykių, nes prijungiamųjų sakinių dėmenų santykiai yra nurodomi nusakant šalutinio sakinio dėmens rūšį.

Pvz.: „Jei paseksi negirdėtą pasaką, duosiu ugnies.“ Įvardytumėm kaip sąlygos santykius, tačiau paprastai sakom, kad sakinyje prie pagrindinio dėmens prijungtas sąlygos šalutinis sakinys.

Bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu sujungtų dėmenų santykiai (išskyrus skiriamąjį) yra nelengvai suvokiami, nes neturi specialių jungimo priemonių, arba tos priemonės pasirodo tik fragmentiškai. Būna atvejų, kai vienas santykis dominuoja.

Lietuvių sintaksėje bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu susietų dėmenų santykiai yra labai mažai teaptarti, be to tik lietuvių kalbos gramatikos III tome jie yra aprašyti, bet ne sistemiškai, o išblaškytai. Toje gramatikoje nevartojamas ir sakinio terminas, sakoma „dėmenų ryšio reikšmė“.

Iš viso yra 13 santykių ir jie yra grupuojami:

1. Nepareinamieji santykiai – tai tokie, kur dėmenys tiesiog sudėti, vienas kito turinio nelemia, nesąlygoja.

a. Vienalaikiškumo santykis yra tada, kada dėmenyse žymimi veiksmai vyksta kartu. („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“)
b. Veiksmų sekos santykis – kai vienas veiksmas pradeda vykti tada, kai pirmasis nutrūksta („Atsidarė durys, į klasę įėjo mokytojas ir pradėjo pamoką.“).

2. Pareinamieji santykiai:

a. Priežastingumo santykių grupė:

• priežasties santykis (grynoji priežastis) – junginiuose koreliuoja su veikiančiąja priežastimi („Nepalijo nė lašo – augalai nuleido lapus.“)
PASTABA. Priežasties santykiais susiję dėmenys lengvai gali būti apsukami, sukeičiami vietomis („Augalai nuleido lapus – nepalijo nė lašo.“);

• sąlygos santykis („Sulos šuo kieme ir pakerta motinai kojas.“ / „Paseksi negirdėtą pasaką, gausi ugnies.“);

• nuolaidos santykis („Paklausė draugų, (ir) prarado visus pinigus.“).

PASTABA. Suvokti priežasties santykius galima pasinaudojant pridėjimu (su jungtukais ir, bet…). Tas pridėjimo būdas tik padeda apčiuopti sakinį ir santykį patikrinti, tačiau taip elgdamiesi pakeičiame sakinio tipą.

• padarinio santykis – čia susiję paremiamojo parėmimo sujungiamieji dėmenys („Ponas dvare buvo retas svečias, tai ir kelių niekas netaisė.“).

b. Priešpriešos santykių grupė:

• priešprieša siaurąja prasme („Motina šaukia vaikus pietų, vaikai neklauso.“);

• išskirties santykis. Griežta dėmenų tvarka: I dėmuo – visuma, II dėmuo – kas išskiriama. („Visi žvėrys išėjo kelio tiesti, tik vienas kurmis pasiliko.“);

• neatitikimo santykis – esmę sudaro tai, kad paskesnis dėmuo (dėmenų grupė) yra tokio turinio, kuris visiškai neatitinka to, kas pasakyta pirmame dėmenyje („Atėjo sėjos metas, tačiau laukuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus.“ / „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“).

c. Apibendrinimo ir išvados santykių grupė:

• apibendrinimas – kada pirmas dėmuo susijęs su dėmenų grupe („Privažiavimo kelias išklampotas, klombos neapsodintos, takai nesutvarkyti – visur netvarka, apsileidimas.“)

PASTABA. Šitą sakinį apsukus gausime aiškinamąjį sakinį. Aiškinamasis santykis dar yra vadinamas paremiamuoju santykiu.

• Išvados santykis („Kaimynų katinas nurūksta – nieko nėra namie.“)
Išvada nuo apibendrinimo skiriasi tik tuo, kad yra paremta loginiu išvedimu, daromas tam tikras sprendimas.

Išvadą ir apibendrinimą galima atskirti ir formaliai. Apibendrinimas yra tarsi dėmenų turinių aritmetinė suma. Iš vienos pusės susiję keli dėmenys, iš kitos – daugiau. Santykį galima atskirti pridėjimo būdu. Į sakinį įtraukiami atitinkamos reikšmės įterpiniai (žodžiu, tikru žodžiu, vienu žodžiu, žodžiu sakant, o išvadą tikrinam įterpdami žodelį „vadinasi“.)

d. Pažymimųjų santykių grupė:

• pažymimasis santykis. Šio santykio sakinio sandara savita, nes pirmasis dėmuo yra sakinio dalis, išreikšta daiktavardžiu, o paskesniame dėmenyje tos sakinio dalies turinys yra apibūdinamas (charakterizuojamas) („Ragana turėjo vieną dukterį ir ta buvo su viena akim.“). Santykį galima apčiuopti pridėjimo būdu, galima pakeisti šalutiniu dėmeniu („Ragana turėjo vieną dukterį, kuri buvo su viena akim.“).

• Skiriamasis santykis būna tik sujungiamuosiuose sakiniuose; yra susijęs su gramatiniu tipu – skiriamojo sujungimo (ar, arba, ar…ar, arba…arba – sujungti tokiais jungtukais): „Arba tu, pliki, traukis, arba tu, kvaily, liaukis.“

• Priduriamasis santykis – dėmenys sujungti bejungtukiu arba sujungiamuoju ryšiu. Santykio atveju paskutinis dėmuo yra priduriamas, jam būdingas struktūros paprastumas, jis yra tarsi iš kitos sferos, pasakomas netikėtai („Vidurį sodo žydėjo radastų krūmas, po juo lindėjo sraigė.“)

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sudėtinis mišrusis sakinys – tai išvestinis sudėtinių sakinių tipas, todėl jis nėra visai tikras. Jame dėmenys siejami tais pačiais ryšiais.

Tai kombinacinis tipas. Tokį sudėtinį sakinį sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys, susiję ne mažiau kaip dviem skirtingais ryšio tipais.

PASTABA: Senojoje klasifikacijoje toks tipas buvo, tik vadinosi sujungiamaisiais – prijungiamaisiais sakiniais.

Mišrieji sakiniai yra išvestinis tipas. Tokių sakinių skirstymas yra dvejopas. Pirmasis skirstymas yra pateiktas III lietuvių kalbos gramatikos tome 1976 metais:
mišrieji sakiniai1976 metais
V. Labutis 1990 metais pateikė išorišką ir negramatinę mišriųjų sakinių klasifikaciją, kurioje beveik kiekvienam konkrečiam sakiniui pritaikyti ryšiai.

Mišriojo sakinio su vyraujančiu ryšiu pvz.:

misrusis sakinys su vyraujanciu rysiu

miš.sak.su vyraujanciu rysiu

1. Dėmenų grupę sudaro pagrindinis dėmuo su šalutiniu dėmeniu, su keliais skirtingo laipsnio šalutiniais dėmenimis, arba vienarūšiai pagrindiniai dėmenys su vienu šalutiniu dėmeniu.
2. Norint suvokti dėmenų grupes mišriajame sakinyje, reikia pasinaudoti sąlygiškai baigto sakinio konstravimo procedūra, taip pat dėmenų arba jų grupių praleidimo procedūra. Jos susijusios ir taikomos vienu metu.

Mišriojo sakinio be vyraujančio ryšio pvz.:

„Erškėtrožė apsipylė skaisčiai raudonomis uogomis, prinokę kaštonai byrėjo žemėn iš savo sproginėjančių kevalų, o miško tankumyne antrą kartą pražydo žibuoklės.“

be vyraujančio rysio

PASTABA. V. Labutis lietuvių kalbos sintaksėje vartoja terminą daugiadėmeniai sakiniai. Jais vadina sakinius, kurie sudaryti iš ne mažiau, kaip trijų dėmenų.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sudėtiniais bejungtukiais sakiniais vadinami tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys siejami viena intonacija. Intonacija labai aiški, tad bejungtukiai sakiniai, iš dalies, priklauso nuo intonacijos ir nuo dėmenų turinio. Bejungtukiai sakiniai skirstomi į dvi rūšis: atviruosius ir uždaruosius.

Atvirieji bejungtukiai sakiniai – tai tie, kurių dėmenys paprastai sujungti vardijamąja intonacija, be to, juos galima papildyti kitais dėmenimis. Jų struktūra sąlygiškai užbaigta.

Dėmenys nėra sudėtingos vidinės sandaros (juos gali sudaryti 2, 3, 4 dėmenys):
„Suūžė medžiai, braškėjo viena į kitą šakos, ant vieškelio mėnulio šviesoje švėkštelėjo šešėlis.“

Uždarieji bejungtukiai sakiniai – tai sakiniai, kurių dėmenys prasminiais santykiais daug tvirčiau susiję, nei atvirųjų sakinių dėmenys, aiški siejamoji intonacija, kuri gali būti aiškinamoji, priešinamoji arba paremiamoji.

„Pavogė arklį – pridėk ir balną.“
„Prieš pat Kalėdas atėjo žinia – nuo Nemunės iki Paprūsės …: valstiečiai sukilo prieš valdžią.“

Pastarajame sakinyje dėmenys grupuojami, o tai sakinį artina prie mišriųjų sakinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.Sakinys pagal Ambraza

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai