Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)

KRITIKOS IR DIENORAŠČIO FRAGMENTŲ APTARIMAS

Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti V. Kubiliaus kaip kritiko asmenybę, kuri skleidžiasi straipsnių rinktinėje „Literatūra istorijos lūžyje“ ir autoriaus rašytame dienoraštyje, kuriame geriausiai matomos Kubiliaus nuostatos, jo išgyvenimai, užgriuvusios problemos ir istorijos peripetijos.

Vytautas Kubilius – kritikas, kuris sovietmečiu pasirinko socialistinio realizmo metodui alternatyvią rašymo kryptį, t.y. hermeneutinę tradiciją, kurioje ypač svarbus psichologinis literatūros supratimo aspektas, istoriškumas, dėmesys autorinei prasmei ir, be abejo, kritiko kompetencija bei kūrybiškumas. Jis psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas. Sovietmečiu buvo parašyta didžioji jo kritikos dalis.

„Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena.“ – taip Kubilius rašė apie V. Mačernio lyriką, tačiau tai galima sakyti ir apie jo kritikos tekstus: kiekviename straipsnyje ryškus giluminis žvilgsnis į aptariamų autorių tekstus, taip pat vertės matmens pajautimas ir savitas estetinis santykis su kiekvienu tekstu. Visa tai būdinga ne tik V. Kubiliaus apie atskirus autorius rašytoms monografijoms, tačiau ir likusiai kritikai.

Apskritai kritika Kubiliui, kaip ir pats yra sakęs, nėra tik panegirinis ar rašytojus aptarnaujantis žanras, todėl ji ir neturi virsti iliustracija ar komentaru. Tą jis vykdė ir savo kritikos straipsniuose. „Literatūroje ir istorijos lūžyje“ skaitome: „Daugybę talentų ištiko stabas – jie net nebandė žengti į literatūrą, kur didesnėmis ar mažesnėmis porcijomis reikėjo meluoti. Daugybė gražių balsų buvo išmušta „valstybinių užsakymų“ iš jų įgimto registro ir praskydo falcetu. Didžiulius literatūros plotus literatūra turėjo apeiti užrištomis akimis arba kurti jos falsifikuotas versijas.“  Čia toji kritiko vidinė energija kryžiuojasi su prasme, išreikšdama formos ir turinio tapatybę. Ne tik ši ištrauka, bet ir didelė dalis V. Kubiliaus kritikos darbų patoso buvo skirta ginti teises rašyti ką nori be panegirikos ar paviršutiniškų komentarų. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo. Jo dienoraščiuose randame: „– Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai. / – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai. / – Katrie iš jų teisūs?“  Iš tiesų, toks polifoninis ir poleminis kalbėjimas, kuris girdimas ir jaučiamas dienoraščio tekste, būdingas ir daugeliui kritikos darbų. Tokiu kalbėjimu kritikas tarsi išsako mintį, kad „iš literatūros jis laukia stipraus socialumo ir drąsaus realybės problemų kėlimo. Literatūriškumas – neigiamas kūrybos apibūdinimas, nes jam tolygu rutina tapusiam profesionalumui, saugiam užsisklendimui „formoje“.“

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)

V. KUBILIAUS BIOGRAFIJOS FAKTAI

kubilius-vytautasMokslininkas, kritikas, poetas ir eseistas Vytautas Kubilius gimė 1928 metų lapkričio 23 dieną Aukštadvario kaime. Mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Pasirinko lietuvių literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo, skleidėjo dalią.

1952 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, iki 2002 metų dirbo lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. Petro Vileišio rūmai jam buvo be galo svarbi gyvenimo dalis. Kaip ir lietuvių literatūra, kuriai jis visada ištikimai tarnavo, būdamas rūpestingas šeimininkas. Nuo 1956 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, švietimas, mokslas, visuomenės būklė, tautos likimas. Didžiausia sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992 – 1995).

Kubiliaus literatūrinės karjeros pradžia – tai pirmieji pokario metai. Jais ir pasirodė pirmieji kritikos rašiniai: recenzijos, apžvalginiai straipsniai spausdinti 1949 metais „Tarybų Lietuvoje“, kur tada jis dirbo stilistu. Vėlesniais metais jo straipsniai buvo spausdinami „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“. Buvo pasirinkti tipiški to meto objektai, tipiškos antraštės. Kurį laiką rašė ideologiškai parankiomis temomis, nevengė ideologinių štampų.

„Autentiška Kubiliaus kritiko pradžia galima laikyti recenziją „Atgijus lyrika“ (1956) apie Juozo Macevičiaus „Pergalėje“ skelbtus eilėraščius ir ypač straipsnį „Balio Sruogos dramaturgija“ 1957), kuriame apie rašytoją prabilta literatūrologo, o ne ideologo kalba <…>“.

Institute V. Kubilius parengė daktaro, habilituoto daktaro disertacijas, rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomį (1957 – 1968) ir dvitomį (1979 – 1982), „Lithuanian Literature“ (1997), buvo daugelio kitų kolektyvinių darbų – „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kt. – redaktorius ir bendraautoris.

Vytautas Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį žymių lietuvių rašytojų: T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę – Vaidilutę ir K. Puidą bei kitus, paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų. Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, V. Mačernio, J. Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Jam rūpėjo komparatyvistiniai literatūros mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis. Lietuvių literatūrą pasauliui jis pristatė vokiečių („Literatur in Freiheit und Unfreiheit“, 2002) ir kitomis kalbomis. Reikšmingos mokslinės V. Kubiliaus publikacijos pasirodė Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur.

2004 metų vasario 17 d. eidamas 78 metus tragiškai žuvo įžymus literatūros kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius. Žuvo skubėdamas per gatvę, kaip žinoma, vos prieš keliolika minučių dar diskutavęs su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dėl būsimų darbų. Liko neįgyvendinti įdomūs darbų sumanymai.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip K. Donelaitis pabrėžia  – toks „moterų būdas / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“.

„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs ir ne vieną kartą akcentuoti dėl savo reikšmės darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: pavasario linksmybėse prisimenami žiemos vakarai leidžiami prie ratelio, vasaros darbuose džiaugiamasi, kad drobės balinamos laukuose blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą pasiūdinti, rudenio gėrybių dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą akivaizdu, kad moterys kaip tik šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui Donelaitis vartoja net tokius žodžius, kad ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenka veiksmažodžius „skubiai“ ir „greitai“. Štai ir visas moterų darbų gražumas.

Apibendrinant moterų darbus ir jų paveikslus, derėtų dar minėti, kad K. Donelaičio poemoje „Metai“ pagal visą moterims skirtų darbų skalę matyti vienas labai įdomus dalykas, tarsi joms būtų skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Visa tai galima būtų skirti pagal vokiškosios filosofijos normas. Atsižvelgiant į tai, jog taip vaizduoti moteris Donelaičiui turėjo įtakos vokiškoji kultūra, galima taip manyti, tačiau kiltų klausimas, o kurgi minima bažnyčia kaip moterų pareiga? Čia ir visas įdomumas, kad bažnyčia ir pamaldos nėra vaizduojamos, bet būrams užtenka paprasto suvokimo, jog Dievas yra. Jis sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų pareigas ir to gana. Apie tai užtai ir nekalbama, nes Dievas akivaizdus dalykas apie kurį nė kalbėti neverta, jį tikėti –  kiekvieno būro šventa pareiga.

Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, o ir darbus stropiai, su meile bei atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje esti išaukštintas ir pagerbtas. Ir vis gi iš to susideda gyvenimas, taip išlaikomos tradicijos ir galiausiai būriškumas. Ir būrai puikiai supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, visuomeninės gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai pražūtų. Tad net ir moterys, kad ir kokios stropios ar kitos nepareigingos būdamos, yra ta maža, bet labai svarbi būriškosios visuomenės dalelė ir dalyvės, sudarančios reikšmingą ne tik šeimos, bet ir visuomenės branduolį, be kurių gyvenimas nevirtų, be kurių rankų nė vaikai neužaugtų, o vyrai liktų pliki ir nesotūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (3)

Vasarai pasirodžius, atsiranda nauji darbai, nauji rūpesčiai. Daržuose ir laukuose darbą dalinasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, pratinami netinginiauti ir vaikai:

544    “Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,
545    Ir stulpai saulelės ant debesų prasiplatin.
546    Ką mums rūp Plaučiūns – tesižino jis supelėdams.
547    Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

(Iš „Vasaros darbų“)

O moterys, lyg tos bitutės, suspėja visur padirbėti, ką reikia: suspėja vaikus auginti ir auklėti, nepamiršta lauko ir daržo darbų, padeda vyrui, ruošia  maistą ir dar visus rengia siūdintais drobiniais apdarais, kad netektų vasarą vaikams nuogiems lakstyti ar „sulopytus“ drabužius vilkėti, o žiemą nešaltų, tad išaustas drobes, iš kurių bus siūdinamas apdaras, balina prieš vasaros saulę. O drobės blizga tarsi sniegas ant pavasario lankų.

Jau buvo užsiminta, kad K. Donelaitis moteris tarsi skirsto į viežlybąsias, pavyzdingas ir tingines, kurias pabara ir gėdina, bet dar derėtų minėti, kad autorius jas skirsto dar gi į dvi grupes pagal tautybes: tai moterys lietuvės ir „vokiečių gaspadinės“ (599 eil. iš „Vasaros darbų“). Taigi priešpriešos atsiranda ne tik tarp moterų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. O iš vis blogiausia tai, ką pabrėžia K. Donelaitis, kad šių kultūrų žmonės sumišo nė savo kalbos nesistengdami išlaikyti ir branginti „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“ (349 eil. iš „Vasaros darbų“). Dėl to apie buvusius laikus su pilna ilgesio gaidele prabyla :

569    Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
570    Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė
571    Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
572    O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
573    Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

(Iš „Vasaros darbų“)

Vokiečių paveiktos lietuvaitės „krosytų marginių nekenčia“, o „klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais“ vaikščioja, ogi ir „nenaudėlės mergaitės su kedalačiais, / lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.“. Rodos jau ir to pakaktų, bet Donelaitis akcentuoja ir tai, kad jau ir maistą lietuviška pradeda niekinti – tarsi taip paskutiniai būriškumo likučiai dingtų.

Dar „vasaros darbuose“ nelieka užmirštas grybavimas bei riešutavimas, primenant moterims apie ilgus žiemos vakarus, praleidžiamus prie ratelio, kada „ paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą“ ir praskaidrina „ jų glūpas šnekas ir zauną visa nutildo“. Ir jei susėdus moterims ką verpt nebus riešutų, tai „[…] pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių, / Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.“ Ir atsitinka vėl gi priešingai, nes vokiečių moterų esama stropesnių, kurios daug kur lenkia savo apsukrumu moteris lietuves:

611    Bet ir su riešutais saldžiais jau pasidarė.
612    Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
613    Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
614    O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,
615    Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
616    Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

(Iš „Vasaros darbų“)

O taip atsitinka ne tik su riešutais, bet ir su grybais. Vokietės „ Plempių, rudmėsių, storkučių bei baravykų / Jautakių ir baltikių, gruzdų irgi bobausių / Bėgdamos į gires jos sau taip daug pasirovė“, kad juos „vis džiovint į kakalį šauja.“ ir net į turgų vežti ir parduoti ketina, o lietuvės per savo tinginį ir vėl liks neragavusios. Šitaip Donelaitis vėl moteris pagraudena, kad „ žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.”

Vasarą išgyvenus ir rudeniui atėjus, moterys stropiai triūsia virtuvėje: „didina stungius […], tarškina puodus. Vienos sau kamuoto titnago ieško, kitos sav iš autų purnelį svilin, trečios skauradą šiūruoja Ir, kad daug ugnies […] po katilu degtų, Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia, ketvirtos džiovintą pagalį skaldo.“ , ir galiausiai „pietums nupenėtą šutina gaidį“.

Bet moterys išmano ne tik audimą, verpimą, maisto ruošimą ir ūkio reikalus, bet gi sumanios esti ir medicinoje. Ne visos lietuvės yra tinginės. Nors „Metuose“ ir neminima žolininkystė, tačiau visa tai galime atsekti tada, kai yra sumušamas Dočys, o moterys jį tepaliukais ir žolelėmis gydo:

752    Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų,
753    O Selmykė su Berge tepalų padarytų
754    Dočį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai.

(Iš „Rudenio gėrybių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)

pavasaris-metuoseVisame kūrinyje pavaizduota apie 40 vyrų ir apie 20 moterų, tačiau „Metuose“ negvildenamos tokios problemos kaip šeimos sudarymas, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įdomu tai, kad vyrai poemoje veikia, kalba, dirba, o moterys tiesiog yra, egzistuoja. Apie jas vyrai tik pakalba, pamąsto, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (t.y. kaip turėtų rengtis, kaip valgius būriškai gaminti), viešai jas pabara.

K. Donelaičio „Metų“ moterys svarbios kaip šeimos dalis, ir, kaip minėta, būriškosios tradicijos išlaikytojos, nei bendruomenės gyvenimo dalyvės, tačiau jos dalyvauja ir tokioje veikloje, nėra nuo kitų atskirtos. Moterų esama visur, net ir dvare, kur jos patarnauja ponui, tačiau, kaip bebūtų keista, dvaras plačiau nevaizduojamas, išlieka kaip fonas, o apie moterų darbą jame vis gi trumpai užsimenama:

317    Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.
318     Gryta! tariau, kas kenk, man bėgi taip išsižiojus? –
319    Ak! – tarė ji kytriai, – ponatis mūs maloningas…
320    Taip ištarusi, ji tuoj pas upę nušoko
321    Ir jo pridergtas bukvas su kultuve skalbė.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Tačiau ir čia gyvendamos moterys ruošos darbų neišvengia. Jos turi ne tik ponui patarnauti, bet gi kitos ir šeima pasirūpinti (vyru ir vaikais), nudirbti kasdienius namų ruošos darbus. Daugelis moterų darbų, kaip ir vyrų, priklauso nuo metų laikų: kiekvienam darbui savas laikas.

Pavasariui atėjus ir saulės spinduliams pašvietus, kaip kad gamta visa sukrunta, taip ir žmogui lemta iš savo pirkios, kur per visą žiemą žiemojo ir žiemos darbus dirbo, išlįsti ir jau imtis ūkio darbų. Kaip „Metuose“ Donelaitis sako, pavasariui atėjus reikia pilvu iš vidaus pasirūpinti, kad žiemą būtų lengviau išvargti. Čia gi neapsieita be moteriškių rankų:

639        Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.
640        Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,
641        Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!
642        Ogi nagam spatelius greitus bei lopetas imkit!
643        Jūs daržovę sėt į daržą ragina bėgti.       <….>
646        Jam negana, kad tikt iš vršaus jį dabinėjam;
647        Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Taigi žemę supurčius ir išpurenus, primenama moterims, jog sėklas reik sėti ir prižiūrėti, jog valgiu reikia pasirūpinti, kad šeimai nei vasarą, nei žiemai atėjus, netektų liesu „šiupiniu“ sotintis ir vargti:

655        Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
656        Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
657        Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
658        Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Primindamas jų pareigas ir darbus geroms „gaspadinėms“, Donelaitis nepamiršta pabarti ir tinginių, nenaudėlių moterų, kurias vadina neviežlybosiomis. O barti tikrai atsiranda už ką, nes gi lietuvės, ne taip kaip vokietės, nespėja su visais savo darbais susitvarkyti laukuose ir todėl joms vokietės „su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro“. Be to, tokiu būdu poemoje išryškėja aiškus moterų skirstymas į viežlybąsias ir tingines, kurios nesugeba gerai pasirūpinti  ne tik darbais, bet ir šeimyna, namais. Už tai K. Donelaitis suskumba moteris pabarti, pamokyti ir viešai sugėdinti už pasileidimą:

570        Kam linų raut ir kaip reik iškart nesirengiat?
571        Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės
572        Iškarštus linus į lauką jau nugabena
573        Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

(Iš „ Vasaros darbų“ )

Tingines bardamas, nepamiršta įvertinti ir pagarbinti rūpestingų moterų, sakydamas „Jums garbė“ už tai, kad ratelis  „sukriai besisukdams, / Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;“ (632 – 633 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), kad „staklės prieš pavasarį trinka / Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“ (634 – 635 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), ir kad audeklai „nuausti, / Ant margų lankų kaip sniegas pavasario blizga.“ (636 – 637 eil. iš  „Pavasario linksmybių“). Taigi, ne visos moterys yra nerūpestingos. Pirmiausia taip išreiškiamas pasigėrėjimas ne tik pačiu darbu, bet žmogumi. Toks darbo iškėlimas ir aukštinimas rodo ir tam tikrą įvertinimą, kad tai, ką daro moterys, yra labai brangu ir vertintina.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)