Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)

metai-donelaitis “Donelaitis, nors išaugo iš savo meto gyvenimo ir kultūrinės aplinkos, bet nustelbė visus pirmtakus, tapo pirmuoju lietuvių grožinės literatūros klasiku.“  Tokį Kristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią lėmė trys priežastys. Pirma, rašytojo gyvenamuoju laikotarpiu Prūsijoje monarchai panorę ištirti valstybės pakraščius, ieškojo žmonių ir siūlė rašyti istorijas, kas ir buvo daroma. Jose, žinoma, atsispindėjo papročiai ir buitis. Antra, Liuterio mokslas – protestantizmas –  skatino išlaikyti kalbą, ją tirti. Kalba turėjo iškelti žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet kartu būti ir savarankiškas pilietis. Trečia, kadangi buvo verčiami religiniai tekstai, tai pat ir biblija, iškilo ir dar vienas dalykas, tai, kokia kalba reikia bažnyčiose sakyti pamokslus, kad tikintysis suprastų. Po 1706 m. vykusios diskusijos ir buvo nuspręsta, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Būtent tai ir davė pradžią literatūros raidai.

„Metų“ atsiradimą didžia dalimi paskatino Donelaičio gyvenamuoju metu, Švietimo gadynėje,  buvusi situacija – reikėjo tokios literatūros, kuri formuotųsi atskirta nuo religinės raštijos. Kaip tik XIX a. ir vyksta ta diferenciacija. Donelaitis įrodo, kad galima literatūrą atskirti nuo religinės literatūros. Švietimo gadynės etika kaip tik ir iškelia žmogaus prigimtį ir gamtą, kuri sąlygoja gyvenimo normas.

Svarbiausias rašytojo kūrybos faktorius yra tikrovė, gyvenimas ir visuomeninė aplinka. „Savo kūriniuose Donelaitis pasaulį suvokia tikroviškai ir tikroviškai jį pavaizduoja.“  Medžiagą poemai „Metai“, kaip pažymi kritikai, Donelaitis ėmė iš tikrovės, todėl nekeista, kodėl kūrinyje vaizduojami lietuviai baudžiauninkai, vyrai ir moterys – blogieji barami ir koneveikiami, o gerieji giriami. Visas dėmesys sutelktas „į visuomenės (parapijos, valsčiaus) gyvenimą“ , tačiau ypatingų įvykių nėra.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Eilėdarų rūšys (3)

SINKOPIS

Yra tarpinis variantas tarp klasikinės silabotonikos ir verlibro. Metrinis pagrindas – dėsningas kirčio kitimas eilutėje. Nuo silabotonikos sinkopį skiria tarpkirtiniai intervalai, pasitaikantis lagoedas (metro kitimas eilutės viduryje), varijuojančios klauzulės.

VERLIBRAS

Tai pati moderniausia ir laisviausia eilėdara, kuri neturi vieningo metrinio pagrindo. Yra 6 verlibro tipai:

1)    intonacinis – melodinis (eilutės derinamos pagal sakinio struktūrą)
2)    sintaksinis – intonacinis (turi šiokių tokių silabotonikos elementų. Tai bene vienintelis tipas, kuris gali būti rimuojamas ir suskirstytas strofomis)
3)    sinkopinis verlibras (galima skaityti visaip ir prasmė bus artima)
4)    dismetrinis verlibras (tai eilėraščiai proza, bet čia svarbiausias momentas yra prasmė. Lyrinis subjektas jau savaime yra vyksmas)
5)    semantinis verlibras (visų kitų verlibro tipų derinys)
6)    polimetrinis verlibras

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (2)

SILABINĖ EILĖDARA

Skiemeninė eilėdara. Metrinis pagrindas – dėsningai kintantis skiemenų skaičius eilutėse. Ši eilėdara nesirūpina kirčio principu. Ši eilėdara buvo patogi toms kalboms, kurios turi fiksuotą kirtį ( latvių k., lenkų k.). Lietuvių kirtis yra laisvas. Mums ši eilėdara visai netinkama.  Tačiau beveik 300 metų lietuvių kalba laikėsi šios eilėdaros. Pirma priežastis – ženkli lenkų kalbos įtaka poezijai, 2 priežastis – lietuvių bendrinė literatūrinė kalba susiformavo tik 19 a. pab. ir tuomet tik kalba sugebėjo atsikratyti kitų įtakos. 19 a. susiformuoja pagrindinė sistema – silabotonika.

SILABOTONIKA

Metrinis pagrindas – dėsninga kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. (pradininkas Maironis). Pagrindiniai principai perimti iš antikinės eilėdaros, tik pakeisti pavadinimai:

mora nekirčiuotas skiemuo

—-  kirčiuotas skiemuo

Pėdas pakeičia  metrai. Visi metrai skirstomi į dviskiemenius ir triskiemenius. Jei kirčiuojamas kas antras skiemuo, tai metras dviskiemenis, jei kas trečias, tai metras triskiemenis. Dviskiemeniai yra 2: jambas ir chorėjas, triskiemeniai: daktilis, amfibrachis ir anapestas.

Metrams atpažinti svarbus eilutės pradžios dėsnis, kuris vadinamas anakruze. Anakruzė – visi nekirčiuoti skiemenys iki pirmo kirčiuoto. Jambas galimas tik tada, kai anakruzė vienskiemenė arba triskiemenė:

mora —-  arba mora mora —-

Chorėjas bus, jei anakruzė nulinė arba dviskiemenė. Eilutės pabaigos dėsnis – klauzulė. Ji reikalinga apibūdinti rimavimo tipui. Jos rūšys:

a)    jei eilutė baigiasi kirčiuotu skiemeniu – klauzulė vyriška
b)    jei kirčiuotu ir nekirčiuotu skiemeniu – moteriška
c)   jei —- mora mora , tai daktilinė
d)  jei —- mora mora mora , tai hiperdilinė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (1)

LIAUDIES DAINŲ EILĖDARA.

Jos metrinis pagrindas – meniškumas, t.y. kirčio ir skiemens skaičiaus priklausymas nuo  melodijos. Pačiose seniausiose dainose vyraujantis principas buvo melodinis, o 17 a. pr. atsiranda skiemenų skaičiaus bruožai. 19 a. pr. atsiranda kirčio principas.

ANTIKINĖ EILĖDARA.

Metrinis pagrindas – tariamo skiemens trukmė ( dėsninga trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kaita eilutėse).  Ši eilėdara laikoma universaliausia, nes joje suformuoti principai tebegalioja ir šiandien. Skiemens ilgumas antikinėje eilėdaroje buvo griežtai nustatytas:

mora —-              viena mora – trumpas skiemuo

mora mora —-      dvi moros – ilgas skiemuo

Kirtis galėdavo kristi tik ant ilgo skiemens, todėl lotyniškoji poezija turėjo specialų kirčiavimą, nesutampantį su natūraliu kalbos kirčiu. Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų deriniai buvo suskirstyti į dviskiemenius ir 3-skiemenius. Dviskiemenės pėdos:

moramoradu trumpi (pirichis)

mora

—-    trumpas ir ilgas (jambas)

—- mora chorėjas

—- —-   spondėjas

Triskiemenės buvo:

mora mora —-    anapestas

—- mora mora daktilis

mora—- mora amfibrachis

SINTAKSINĖ – INTONACINĖ

Eilėdaros metrinis pagrindas – panaši eilučių sintaksinė struktūra. Ši sistema būdinga patiems ankstyviesiems grožinės poezijos šaltiniams. (Mažvydo „Katekizmas“ – prakalba) Ji gyvavo nuo 16 a. vid. iki 17 a. pr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdara

Nuo poezijos gyvavimo pradžios susiformavo daug eilėdarų. Jos susiklostė pagal tris principus:

1.    skiemens kirtį (dėsningą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitą eilutėse)
2.    pagal skiemens trukmę (dėsningą trumpųjų  – ilgųjų skiemenų kaitą eilutėje)
3.    pagal skiemenų skaičių.

Tautos laikėsi šių principų priklausomai nuo jų kalbos prigimties ir literatūros mados. Todėl eilėdarų sistemos skirstomos į 2 grupes:

a)    kokybinę (priklauso tos eilėdaros, kurios vadovavosi skiemenų skaičiaus ir skiemenų kirčio principais)
b)    kiekybinę (vadovavosi skiemenų trukmės dėsniu)

Iš viso skiriamos 7 eilėdaros:

1)    liaudies dainų eilėdara
2)    antikinė eilėdara
3)    sintaksinė – intonacinė
4)    silabinė eilėdara
5)    sinkopis
6)    silabotoninė eilėdara
7)    verlibras

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika