Ugdymo tikslai ir uždaviniai

Pagal profesorių Leoną Jovaišą, bendrasis ugdymo tikslas yra padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Ugdymo procese mokytojas ir mokinys yra partneriai. Būtent ugdymo proceso metu iškyla vaiko aktyvumas ir veiklumas, saviraiškos siekiai. Tačiau neatmetamas ir ugdytojo vadovavimas ugdytiniui, jis būtinas ir neišvengiamas. Ugdytojas turėtų vadovauti taip, kad moksleivis pats sau keltų tikslus, pats protautų, mąstytų kaip juos pasiekti ir imtųsi praktinės veiklos. Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška, harmoninga asmenybė.

Nuo ugdymo uždavinių kokybiško sprendimo priklauso, kaip mes pasieksime ugdymo tikslą.

Ugdymo uždavinius galimą būtų prilyginti daliniams ugdymo tikslams.

I ruožas – kūno kultūra. Šio ruožo uždaviniai:
• Higieninis lavinimas
• Ekologinis lavinimas
• Fizinis lavinimas
• Sportinis lavinimas

II ruožas – psichinis lavinimas. Uždaviniai:
• Intelekto lavinimas
• Motyvacijos tobulinimas
• Praktinio veikimo lavinimas
• Charakterio tobulinimas

III ruožas – socialinis auklėjimas. Uždaviniai:
• Drausminimas
• Darbinis auklėjimas
• Ekonominis auklėjimas
• Nacionalinis ir visuomeninis auklėjimas

IV –kultūrinis lavinimas. Uždaviniai:
• Mokslinimas
• Techninis ir technologinis lavinimas
• Meninis lavinimas
• Etinis lavinimas
V ruožas – dvasinis auklėjimas. Uždaviniai:

• Pasaulėžiūros ugdymas
• Religinis auklėjimas
• Dorovinis auklėjimas
• Estetinis auklėjimas

Savaime suprantama, kad sustruktūrinta ugdymo tikslų sistema yra teorinės analizės vaisius, bet tai neskaido ugdymo proceso į atskiras dalis. Dera suvokti, kad kiekviename pedagoginio veiksmo žingsnyje, siekiant visapusiškos asmenybės (galutinio tikslo), reikia nuolat spręsti ir gausybę ugdymo uždavinių.

Uždaviniai pagal profesorių Rajacką:
1. Protinis lavinimas (pvz.: matematika, istorija)
2. Dorinis auklėjimas (pvz.: etika, tikyba)
3. Tautinis auklėjimas (pvz.: lietuvių kalba ir literatūra)
4. Darbinis ugdymas (pvz.: darbai)
5. Fizinis lavinimas (pvz.: kūno kultūra)
6. Estetinis ugdymas (pvz.: dailė, muzika)

UGDYMO TIKSLŲ KRYPTYS

1. Idealizmas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją.
2. Perenializmas – ugdyti racionalią asmenybę.
3. Esencializmas – ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę.
4. Progresyvizmas – ugdyti individą, atsižvelgiant į jo interesus ir poreikius.
5. Realizmas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje.
6. Neotonizmas – padėti įsisąmoninti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniams suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu.
7. Pragmatizmas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas.
8. Socialinis rekonstrukcionizmas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naują.
9. Egzistencializmas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą.
10. Humanizmas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi.

Galutinis ugdymo tikslas – visapusiška (harmoninga) asmenybė.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Ugdymo proceso daugiamatiškumas
Asmenybės ugdymo sąlygos

Žinių tikrinimo ir vertinimo sistema

Vertinimo sistema – tai mokinių mokymosi rezultatų išreiškimo ir įforminimo tvarkos organizavimas. Vertinimo sistemą turi suprasti ne tik mokytojas, bet ir mokiniai, mokinių tėvai bei visuomenė.

Iki 1940 metų Lietuvoje vertinimas buvo penkiabalė sistema, kurioje dominavo prie pažymio rašomas pliusas arba minusas. Atgavus nepriklausomybę iki 1993 metų buvo dar laikomasi penkiabalės sistemos, kai kada net keturbalės (nes vienetas buvo rašomas itin retai). Nuo 1993 metų Lietuvoje jau taikoma dešimtbalė vertinimo sistema, kurioje ketvertas (kalbant apie mokyklas) yra teigiamas pažymys (universitetuose mažiausias teigiamas pažymys yra penketas).

Dešimtbalė vertinimo sistema:

10 – tukas reiškia „puikiai“. Jis rašomas, kai moksleivis visiškai originaliai, racionaliai atsako į visus klausimus. Dalyką moka giliai, išstudijavęs papildomą literatūrą ir lengvai atlieka nestandartines užduotis.

9 – „labai gerai“. Mokinys visiškai turi mokėti mokomąjį dalyką ir būti gerai įsisavinęs vadovėlyje pateiktą medžiagą bei teisingai turi atlikti sunkius tipinius uždavinius.

8 – „gerai“. Aštuntukas rašomas, kai vadovėlyje išdėstytą medžiagą mokinys suprato ir moka, į klausimus atsako tiksliai ir supranta svarbiausių klausimų skirtingo traktavimo esmę, gerai sprendžia sunkesnius ar vidutinio sunkumo uždavinius.

7 – „pakankamai“. Septintukas rašomas tada, kai moksleivio atsakymai aiškūs, be klaidų, kai jis supranta medžiagos esmę ir kai atlieka tipinius uždavinius.

6 – „patenkinamai“. Šešetas rašomas tada, kai mokinys į klausimus atsako be esminių klaidų ir supranta išmoktos medžiagos esmę, tačiau jis gali nesuvokti gilesnių ryšių, o kartu ir svarbių klausimų skirtingo traktavimo esmės. Tačiau mokinys privalo lengvai naudotis žinynais, žodynais, turi sugebėti atlikti lengvas tipines užduotis.

5 – „silpnai“. Jis rašomas, kai moksleivis nemoka sudėtingesnių uždavinių, tačiau į klausimus atsako be esminių klaidų. Lengvai naudojasi žodynais, žinynais, o tipines užduotis atlieka mokytojo padedamas.

4 – „blogai“. Rašomas, kai mokinys nemoka didelės dalies išeitos medžiagos, sunkiai suvokia dalyko esmę, atsako su klaidomis ir dalies lengvų užduočių neišprendžia net mokytojo padedamas.

3 – rašomas, kai mokinys moka tik atsitiktines kurso dalis ir daro klaidų spręsdamas elementariausius uždavinius, kai neatsako į daugumą kitų klausimų.

2 – rašomas, kai ugdytinis moka tik menką kurso dalį, daro daug klaidų, neišsprendžia daugelio užduočių.

Kai mokinys neturi elementariausių įgūdžių ir nesuvokia programos esmės, rašomas vienetas.

0 : kai mokinys neatsakinėjo, neatvyko arba nusirašė.

Kitaip tariant, tokia vertinimo schema atspindi žinių bagažą:

10 – 100 %
9 – 90 %
8 – 80 %
7 – 70 %
6 – 60 %
5 – 50 %
4 – 40 %
3 – 30 %
2 – 20 %
1 – 10 %
0 – 0 %

NORMINIS VERTINIMAS

Kai kuriose Vakarų šalyse yra paplitęs norminio vertinimo metodas. Juo nustatoma, kiek ir kokių pažymių studentai gaus atsakinėjimo metu. Taip išvengiama daug vienodų pažymių ir vertinimas išsiplečia. Tokios sistemos pranašumas tas, kad ji labai gerai parodo, kaip konkretus studentas atliko jam pateiktą užduotį lyginant su kitais, kurie darė tą pačią užduotį. Sistema padeda tiksliai atrinkti nurodytus studentus, kuriems reikia papildomo įdirbio.

KRITERIJAIS PAGRĮSTAS VERTINIMAS / IKI SISTEMA

IKI sistemą sudaro trijų dėmenų suma, kuri gaunama pagal formulę:

IKI = X% + Y% + Z%
IKI = 100 %

X  – tai kasdienis vertinimas
Y – etapinės kontrolės vertinimas
Z – baigiamoji kontrolė

SOCIALINIŲ VEIKSNIŲ GRUPĖS

Socialinių veiksnių grupės taip pat turi įtakos mokinio vertinimui. Yra išskiriamos penkios socialinių veiksnių grupės:

HADO efektas: tai efektas, kada mokinio pažymiui įtakos turi ankstesni to mokinio pažymiai.
KO efektas: kai mokinys prisitaiko prie ugdytojo stiliaus ir gauna aukštesnius įvertinimus.
LYGIO efektas: kai mokinio pažymį lemia grupės ar klasės pažangumo lygis.
SVYRAVIMO efektas: kai mokytojas abejoja rašydamas pažymį, nes stokoja pedagoginės patirties.
KONTRASTO efektas: kai mokiniai bijo mokytojo ir atsakinėja prasčiau, nei iš tikro moka.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai
Mokymo metodai
Mokytojo asmenybė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai

Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Apie tikrinimo naudą ir būtinybę jau buvo rašyta ankstesniuose straipsniuose, o šis skirtas tikrinimo rūšims ir metodams aptarti.

Dabartiniame pedagogikos moksle skiriamos kelios tikrinimo rūšys: parengiamasis tikrinimas, sisteminis tikrinimas, suvestinis arba baigiamasis tikrinimai.

PARENGIAMASIS tikrinimas atliekamas mokslo metų pradžioje arba pradedant mokyti naują temą. Šio tikrinimo esmė ta, kad mokytojas jį organizuoja norėdamas patikrinti, kiek mokinių atmintyje yra išsilaikiusios anksčiau įgytos žinios. Visų pirma, toks tikrinimas turi aiškų kontrolinį pobūdį. Mokomasis pobūdis – tai, kad mokiniams padedama prisiminti, tikrinimasatgaminti žinias, kartu paruošiama dirva naujoms žinioms perimti. Šiuo tikrinimu atliekamos visos funkcijos, todėl jis turi didelę ugdomąją reikšmę.

SISTEMINIS tikrinimas – tai einamasis, nuolatinis mokymosi rezultatų tikrinimas. Jis padeda mokytojui išsiaiškinti, ar mokiniai supranta mokymo medžiagą, taip pat laiku patikslinti ir papildyti tam tikras vietas. Šį tikrinimą mokytojas organizuoja atsižvelgdamas į mokinių amžių ir perimamų žinių ypatumus. Kuo mokiniai mažesni, tuo žinias tikrinti reikia dažniau.

Tikrinimas taip pat atlieka kontrolės ir mokymo funkcijas.

SUVESTINIS arba BAIGIAMASIS tikrinimas vykdomas baigus temą, skyrių, trimestro pabaigoje, semestro gale arba mokslo metų gale. Baigus mokyklą laikomi egzaminai. Pagrindinė viso to paskirtis – kontrolė, kuri turi ir mokomąjį pobūdį.

MOKYMOSI REZULTATŲ TIKRINIMO METODAI

Nors ir nėra vieningos klasifikacijos, visgi linkstama skirti specifinius ir bendruosius metodus. Mokymo metodais mokytojas turi įtraukti moksleivius į aktyvią veiklą ar darbą, kad vėliau, tikrinant įtvirtintas žinias, būtų ugdomas savarankiškumas ir saviraiška. Mokymosi rezultatų tikrinimo metodai skirstomi į žodinius ir raštinius.

ŽODINIAI:

1. Individuali žodinė apklausa. Ji vykdoma pamokos pabaigoje. Mokiniai pratinami nuosekliai raiškiai reikšti mintis. Šis metodas padeda mokytojui pažinti mokinį, atsiranda galimybė užmegzti glaudų ryšį. Tačiau metodas atima daug pamokos laiko. Jei mokinys bijo mokytojo, tai žodžiu gali atsakinėti daug prasčiau, nei iš tikro yra.

2. Frontali žodinė apklausa vyksta tada, kai mokytojas klausimus užduoda visai klasei ir vienu metu. Per trumpą laiko tarpą patikrinamos visų mokinių žinios.

Šios apklausos trūkumas tas, kad sunku teisingai įvertinti mokinius, nes jie atsako trumpai, o atsakymai gali netiksliai atspindėti žinias. Taip pat nėra ugdomi rišlios šnekamosios kalbos įgūdžiai, mokiniai nemokomi dėstyti minčių. Tokia apklausa gali vykti ir pamokos gale.

TIKRINIMAS RAŠTU:

1. Apklausa raštu gali vykti pamokos pradžioje arba pabaigoje. Per trumpą laiką patikrinamos visų klasėje esančių mokinių žinios.

2. Rašomieji darbai. Jie rašomi išnagrinėjus temą ar skyrių, arba kūrinį. Tam gali būti skiriama viena arba kelios pamokos.

3. Viktorina. Viktorinos principas – tai klausimų ir atsakymų pasikeitimas. Mokytojas klausia žodžiu, mokiniai atsakymą pateikia raštu.

4. Testai – tai standartizuotos užduotys raštu. Testai gali būti kelių tipų:

  • testai, reikalaujantys savarankiško atsakymo;
  • testai, reikalaujantys parinkti atsakymą;
  • testai, reikalaujantys alternatyvaus atsakymo (Taip / Ne);

Testo parinkimas gana sudėtingas mokytojo uždavinys. Mokytojas turi aiškiai nustatyti, ar standartizuotose testuose užtenka klausimų, teiginių ir užduočių, rengdamas testą, turi įvertinti, ar jis atitinka mokymo turinį, ar atitinka vadovėlyje išdėstytą medžiagą.

Skirtini dar:

  • veiklos testai,
  • mokomųjų programų testai,
  • apybraižos tipo testai (kai klausimai reikalauja ilgų atsakymų),
  • trumpų atsakymų testai (dėmesys detalėms).

PRAKTINIAI METODAI:

1. praktikos darbai. Tikrinami moksleivių mokėjimai ir įgūdžiai. Jie parodo, kaip mokiniai geba naudotis įgytomis žiniomis, atskleidžiamas sąmoningumo lygis.
2. Grafiniai darbai;
3. įskaitos;
4. egzaminai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymo organizavimo formos
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

  •  gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
  •  susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
  • organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
  • gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

geras mokytojasPagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

  • mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
  • Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
  • Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai