BRUOŽAI:
1. Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi „neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.
2. Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.
3. Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.
4. Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.
5. Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.
6. Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas – ne būtinai praeities.
KLASIFIKACIJA:
Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.
STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.
IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.
MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.
_____________________________________________________________
Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.
Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).
Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.
Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.
Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.
_________________________________________________________
DIDAKTINĖS pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.
NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Baris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.
DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.
FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
kuo literaturine pasaka skiriasi nuo fantastines literaturos?
jei galite atsakykite i klausima…:)
Pabandysiu paaiškinti paprastai ir glaustai, nors iš karto turiu pasakyti, kad klausiate iš esmės skirtingų dalykų (turiu galvoje, jei klausimas skambėtų „kuo skiriasi literatūrinė pasaka nuo fantastinės pasakos?” – tai būtų klausimas apie objektus, stovinčius viename lygmenyje, o šiuo atveju klausiate apie ne vienodose vietose klasifikacijoje stovinčius „reiškinius”).
Taigi, pirmiausia apie pasaką. Literatūrinė pasaka (folkloriškoji arba originalioji – kai kurie literatūrologai skiria šiuos tipus) kelia atpažinimo, panašumo į liaudies kūrybą įspūdį, čia kartojami tautosakos siužetai, esama atpažinimo principo, taip pat būdingas netikėtumas, sąsajos su kasdienybe, dabarties problemom, herojai neretai primena šiuolaikinį vaiką ar paauglį, nors galimi ir antgamtiniai veikėjai bei stebukliniai daiktai. Labai svarbu pabrėžti, kad literatūrinė pasaka glaudžiai jungiasi, „bendradarbiauja” su kitais literatūros žanrais – apysaka, novele, poema, eilėraščiu (tokiu atveju turėsime eiliuotą pasaką) ir pjese. Be to, pasakai būdinga stilizacija, imitacija ir netgi modernizacija – pritaikymas dabarčiai, dar kitaip aktualizacija.
Tuo tarpu fantastinė literatūra perteikia naujas idėjas (tai, kas nebūdinga pasakai), žmonijos ateities hipotezes. Būtent idėja ir vaidina svarbiausią vaidmenį. Fantastinės literatūros užduotis – perteikti galimų pasaulių modelius (dominuoja kitos planetos, o laikas – ateitis). Tokioje literatūroje dominuoja vizija, kurios realiu egzistavimu skaitytojas privalo patikėti, nes tai būna paprastai paremta mokslinėmis žiniomis ar taisyklėmis, nors ir esama nemažai sąlygiškumo.
gal galečiau sužinoti vardą ir pavardę žmogaus kuris paraš šį straipsnį? man labai praverstų rašant referatą :)
. Mokėti ,kuo skiriasi liaudies ir literatūrinė pasaka.
2. Užrašyti, kokie pasakos veikėjai teigiami ir neigiami.