Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose

1959 m. postmodernizmo sąvoką suformuluoja Lutzas Geldsetzeris, nors ji jau vartota 50 metų anksčiau. 1917 m. Rudolfas Pannwitzas pamini darbe “Europos kultūros krizė”. Jo „Postmodernus žmogus“ tėra Nietzsche‘s įtvirtintas „antžmogis“. Čia samprotavimų foną sudaro Nietzsche‘s patologijų diagnozė – nusakoma dekadanso ir nihilizmo sąvokomis. Tad postmodernybę, remiantis Panwitzu, reikėtų suprasti kaip keterą, iškilsiančią po modernybės įdubos. … Skaityti toliau: Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose

Postmodernybės reiškimosi sritys

Wolfgangas Welshas, apžvelgdamas įvairias postmodernybės raiškos sritis, pamažu formuoja postmodernybės apibrėžimą. Iškyla termino „postmodernizmas“ apibrėžtumo problema. Terminas, pasirodo, yra ginčytinas vartojimo srities atžvilgiu, pvz.: postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t., ir laiko nuorodos atžvilgiu. Taigi vartojamas net ten, kur neatspindi savo turimo turinio arba jis apskritai yra iškraipomas. Ten, kur terminas vartojamas … Skaityti toliau: Postmodernybės reiškimosi sritys

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault. Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties … Skaityti toliau: Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą