Pranas Skardžius

Pranas Skardžius gimė Kupiškio rajone (1899- 1975), Subačiuje valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis patyrė karčią našlaičio dalią. Labai gabus ir darbštus jaunuolis, remiamas vietinių šviesuolių ir giminaičių, iš pradžių mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1923-25 m. studijavo Kauno, 1925-29 metais Leipcigo universitete. Kaune jis klausė K. Būgos, J. Jablonskio paskaitų. Be to, jis užrašinėjo įvairius J. Jablonskio taisymus, padėdavo tikrinti studentų rašto darbus. Leipcige jis klausė J. Gerulio, R. Trautmano ir kitų žymių kalbininkų paskaitų. Į Leipcigą kartu su A. Saliu jį rekomendavo J. Jablonskis, kuris rašė laiškus tuometiniam švietimo ministrui K. Jokantui, išrūpino jiems stipendijas: „abiems reikalingos gerokos stipendijos, kad nereikėtų užsieniuose jiems bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir patvarumu“. Po studijų Pranas Skardžius dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, drauge su kitais kalbininkais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją ir buvo išrinktas jos pirmininku. Lietuvoje įsteigė ir redagavo tęstinį leidinį „Archivum philologicum“ (1930-38, 8t.), žurnalą „Kalba“ (3 numerius), šis žurnalas ėjo 1930 m. Kaune.

1944 m. Pranas Skardžius pasitraukė į Vakarus. II pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus sutrukdė daugelį jo darbų. Jis buvo numatęs parašyti kelis stambius mokslinės (istorinės) gramatikos veikalus, bet nespėjo. Tiktai liko 1932-38 m. Skardžiaus skaitytų istorinės lietuvių kalbos gramatikos paskaitų du rankraščiai: „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: morfologija“ (69 p. Rišlaus teksto, 47 p. iki paskaitos Veiksmažodžių kamienai), „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: sintaksė“ (133p.). 1946-49 m. Pranas Skardžius dirbo Tiubingeno (Vokietija) universitete, 1956-71 JAV Kongreso bibliotekoje.

Pagrindinės Skardžiaus tyrinėjimų sritys buvo lietuvių leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra. Iš leksikologijos srities minėtini šie darbai: daktaro disertacija „Slavų kalbų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“ 1931 m. vokiečių kalba, kurioje buvo pateiktas apie 3000 slavizmų žodynas; „Lietuviškieji tarptautinių žodžių atitikmenys“ 1973 m., šis žodynas iš esmės skirtas tiems išeiviams, kurie „išmoktomis svetimomis kalbomis dažnai geriau verčiasi negu savo gimtosiomis, ypač kurios nors specialybės srityje“; tiems, kurie dar „linkę lietuviškai galvoti, lietuviškai rašyti ir rašydami nori įmanomiau, lietuviškiau išsireikšti, bet vienam kitam iš jų ilgainiui vis daugiau ima trūkti reikiamų specialesnių žodžių, pavadinimų, terminų“, tačiau jis bus reikalingas patarėjas ir tiems Lietuvoje gimusiems ir augusiems lietuviams, kurie dažnai ne vietoje mėgsta vartoti tarptautinius žodžius. Šiame žodyne ras gerų lietuviškų atitikmenų kiekvienas, kam rūpi mūsų bendrinės kalbos kultūra ir jos ateitis. Liko nemažai smulkesnių darbų iš leksikologijos, minėtini straipsniai „Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje“, „Lietuvių latvių kalbos žodyno dalykai“, „Dėl skolinių kirčiavimo lietuvių kalboje“ ir kiti. Prieš pat mirtį Skardžius spėjo baigti didelį „Rašybinį lietuvių kalbos žodyną“, kuris dar neišleistas. Rankraštį sudaro 6 tomai, iš viso apie 2000 p., kopiją turi VU biblioteka.

Iš žodžių darybos minėtini šie jo darbai: „Lietuvių kalbos žodžių daryba“  1941 m., kuriame nagrinėjami lietuvių kalbos vardažodžių, veiksmažodžių, sudėtinių žodžių darybos klausimai, pateikiama naujadarų apžvalga. Šis Skardžiaus veikalas yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir diachroninis tyrimas, siejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų ide kalbų darybos ypatybėmis, paaiškinantis ide kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus. Ypač pažymėtina stambi paskutinė studija „Lietuvių vandenvardžiai su –nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė“. Ši studija padėjo galutinai palaidoti hipotezę, kad dauguma lietuvių vandenvardžių su -nt- gali būti germanizmai. Galutinė autoriaus išvada buvo tokia, kad šie vediniai yra baltiškos kilmei ir bent jau didžioji jų dalis yra būdvardiniai dariniai, plg. Gausantė „gausioji“, Širvinta „širvoji, širvinė“ ir t.t.

Iš akcentologijos minėtini šie darbai: „Daukšos akcentologija“ 1935 m.; šioje studijoje Skardžius nuosekliai aptarė M. Daukšos raitų kirčiavimą, iškėlė archajiškus kirčiavimo elementus, parodė, kokie jie yra svarbūs lietuvių kalbos kirčiavimo raidai. „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ 1936 m.; tai, galima sakyti, buvo pirmasis platesnis lietuvių kalbos kirčiavimo vadovėlis, kuriame, remiantis K. Būgos mokslu, aptariamas atskirų kalbos dalių kirčiavimas, bandomi formuluoti kirčiavimo bendrieji dėsningumai ir polinkiai. Vėliau, jau gyvendamas JAV, 1968 m. Skardžius parašė knygą „Lietuvių kalbos kirčiavimas“, kurioje stengėsi parodyti ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių bei senųjų raštų kirčiavimo įvairumą, iškelti svarbiausius pakitimus ir paaiškinti jų priežastis. Čia jis nevengia lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės reiškinių palyginti su kitų kalbų faktais.

Pranas Skardžius yra palikęs darbų ir iš mitologijos srities; minėtinos šios studijos: „Lietuvių mitologiniai vardai“ 1954 m.; joje daroma išvada, kad šalia nepatikimų mitologinių vardų yra ir tokių, kurie tikrai neabejotini, tai Bangpūtys, Gabija, Giltinė, Laima, Lauk argas, Laukpatis, Medeinė, Žemyna, Žemėpatis, Aitvaras, Kaukas. „Dievas ir perkūnas“ 1963 m.; daroma išvada, kad baltų deivas, kuris yra veldinys iš ide *deiṷos iš šaknies *dei-, reiškusios šviesti, spindėt senų senovėje greičiausiai reiškė dangų. Tai rodo įvairūs posakiai: Dievu trobas dengia, Ds; Nav Saulītė Dievā gājusi „Saulytė dar pas Dievą nenuėjusi“.

Kalbos kultūros sritis. Pranas Skardžius buvo vienas iš Gimtosios kalbos steigėjų; paliko nemažai darbų, ypač straipsnių. Vien Gimtojoje kalboje 1933-1967 metais jis paskelbė apie 80 straipsnių, kuriuose kvalifikuotai aiškino įvairius lietuvių kalbos leksikos, gramatikos ir rašybos dalykus, atsakė į 458 skaitytojų klausimus. Stambesnis darbas „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ 1971 m., kuriame labai kritiškai analizuojamas norminimo ir kalbos kultūros darbas Nepriklausomos Lietuvos metais, o vėliau, bolševikams okupavus Lietuvą, aptariami rusifikacijos, kalbos ideologizavimo ir kiti reiškiniai.

Labai dažnai Pranas Skardžius vadinamas savotišku lituanistikos ir net baltistikos metraštininku, nes jis nušvietė šio mokslo srities raidą beveik per pusės šimtmečio laikotarpį. Visų pirma, jis yra paskelbęs straipsnių seriją apie žymiausius lietuvių kalbos tyrinėtojus ir puoselėtojus: A. Baranauską, J. Balčikonį, K. Būgą, J. Gerulį, J. Jablonskį, K. Jaunių, J. Endzelyną, E. Frenkelį, B. Lariną, J. Otrembskį ir kitus. Be to, gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sekė lituanistų darbą, rašė recenzijas apie kiekvieną svarbesnį lituanistikos veikalą. Rūpinimasis lietuvių kalbos reikalais atsispindėjo ir kiekviename jo laiške, tai pripažįsta ir Zigmas Zinkevičius, gavęs net 65 laiškus: „džiaugiuosi jūsų kalbotyriniais darbais, kuriuose vis daugiau matyti pozityvių, objektyvių mokslinių pastangų ir pasiekimų. Grynas mokslas pasiliks bet kuriose aplinkybėse“.

Jau yra išleisti Prano Skardžiaus „Raštų“ Penki tomai, kuriuos rengė A. Rosinas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

One thought on “Pranas Skardžius”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *