Pulgis Andriušis savo noveles pratarmėje vadina „lyrinėmis apysakomis“. Išties kūriniuose nėra veiksmo, o tik vyksmas. Vaizdų slinktis nesilieja į fabulą, o paklūsta metų kaitos logikai. Pasak A. Vaičiulaičio, „Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike“. Taigi autorius pats išskiria žanrą, kurio pamatas yra lyrinis išsiliejimas su tam tikrais buitinių vaizdų intarpais, o vaizdų dominantė ir pagrindinis vyksmo komponentas yra gamta.
Išvardintieji ypatumai yra pagrįsti autoriaus empirika (tai yra prisiminimais), todėl kontekstualūs rašytojo biografijai. Tai liudija ir knygos pavadinimas „Anoj pusėj ežero“ – t.y. už ežero Silio, už kurio yra statiškame sapne įmigęs gimtasis Gaidžių kaimas, prisiminimuose užfiksuotas tiesiog fotografiškai. Ežeras – ta riba, kuri skiria prisiminimus ir tikrovę, o patį subjektą rodo esant vizijos užribyje: novelės rašytos 1945 – 1946 m. jau ne Lietuvoje – Trossingen‘e, Tübingen‘e. „Autorius stebi jį [ežerą] iš tolo, bet pats jame [gyvenime] nedalyvauja. Ši distancija yra ne vien erdvės ar laiko atokumas, bet kartu ir dvasinė“ . Iliuziniame lygmenyje arba atkurtoje tikrovėje grįžtama į gimtąjį kaimą, į netoliese esančias vietoves – Pagrabiškio apylinkes. Apskritai kalbant – į Rytų Aukštaitijos kaimą. Tik paskutiniojoje novelėje („Grįžti į Sorento“) atsiplėšiama nuo gimtosios erdvės ir persikeliama į miestą. Ši novelė, kaip teigia A. Vaičiulaitis, yra „kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero.“. Tačiau galima teigti egzistuojant nematomas jungtis ir miestą suvokti kaip visiškai priešingą kaimui (šaltas gatvės grindinys vs. dulkėtas kaimo vieškelis), kaip erdvę, kurioje plauko prisiminimų lytys arba kaip civilizacijos apraišką opozityvią pirmapradei versmei.
Neretai P. Andriušis sublimuoja iliuzijos ir tikrovės ribas. Šį teiginį pagrindžia ne tik gamtos antropomorfizavimas novelių rinkinyje, bet ir supratimas, kad „fantazija yra realybė: ten neatskirsi, kas yra prietaras, kas buitis, o kas įvykęs faktas. Atrodo, kad Andriušio stiprybė yra vaizduoti ne konkrečius faktus, bet prietarus, gandus ir apskritai perkeistą gyvenimą – tokį, koks jis atrodo ano krašto gyventojų akimis”. Prietarus autorius traktuoja kaip faktą, kuriuo neįmanoma netikėti:
„Tai tikros blūdo vietos, kur vienas mūsų žmogus, žiemos metu grįždamas iš turgaus ir norėdamas sutrumpint kelią, vos nesušalo, patekęs į velnio rankas: suko, suko ratu, arklys po puta, ir tik švintant, visas sustingęs pagal gaidžio giedojimą išsipainiojo. Čia pat ant piliakalnėlio seniai išartos dvarysčių kapinaitės, kur gulėjo ne vienas mūsų prosenelis, rykštėm užplaktas anksčiau, negu jį spėjo aprūpinti sakramentais. Galbūt tatai kažką turi bendra su visais tais klaidžiojimais.”
__________________________
Daugiau skaitykite:
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)
Straipsnio autorė E. Valienė