Autorius gilinasi į gyvąjį ir negyvąjį pasaulį: gamtos visetą skaido į pačius smulkiausius komponentus, išryškina mažiausią detalę, kuri turi didžiulį prasminį krūvį ir yra įelektrinta prisiminimų. Tarsi pro mikroskopą matomi net smulkiausi vandens mikroorganizmai (dafnijos) ir gyvenimo vandenyje aprašymas gal kiek ir primena realistinį stilių. Žvelgiant iš vartotojiškos pozicijos – tai gana „botanikiška“ knyga (to nesigina ir pats autorius pratarmėje). Todėl neteisinga būtų vadinti „Anoj pusėj ežero“ realistiniu kaimo buities aprašymu ar „beržine literatūra“. Kaip teigia L. Miškinas, „Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia nuvertinti tik už naudojimąsi šiuo tradiciniu žanru“.
Būtent gamtiškojo prado akcentas ir kitoks gamtos matymas skiria P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“ nuo „buitininkų“ tekstų. Tą patvirtina ir V. Kubilius teigdamas, kad „palikdami gimtąjį kraštą, egzodo rašytojai išsinešė sodybų reginį kaip Lietuvos poetinę emblemą, o gamtos vaizdus – kaip vienintelę būties pilnatvės galimybę: ten beržai, žuvys, laumžirgiai buvo žmogaus broliai ir seserys (Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“)“. Būtent tokį (t.y. žmogaus ir gamtos artimumo aktualizacija) kūrybos aspektą išsako ir pats rašytojas:
„Kai kam gal kris akin čionai paleistas į apyvartą per tirštas „botanikizmas“ bei entomologizmas, bet tikėki, malonus skaitytojau, rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes.”
Šį P. Andriušio teiginį galima laikyti visos novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminio poliaus manifestu. Kūriniuose egzistuoja glaudus ryšys su gamtos pasauliu. „A priori“ galima teigti, jog gamtiškoji tvarinijos dalis tarsi esti ne tik lygiavertė žmogui, bet lyg ir viršesnė už jį. Tai įrodo ir autoriaus pasirinkimas: „vyriausias veikėjas čia yra ežeras Silys su savo satelitais: Pagrabiškiu, Kazio Gojum, dirvonėliu, Didžiolaukiais, meldynu ir kt.“. Net ir smulkiausias gyvūnas turi savo namus, nestokoja rūpesčių dėl vaikų. Tiek flora, tiek fauna turi antropomorfinių gebėjimų: pirmojoje novelėje „Penkių beržų kronika“ beržai svajoja ir kalba, kitoje novelėje „Snaudalis dirvonėlyje“ skruzdė rėkia: „Tik per mano lavoną!”, „Paliūtėje“ balanda protestuoja: „Ko čia taškaisi! Jau ir taip permirkau iki kaulų smegenų, kad tave reumatas!“, o sliekai žiopčioja „Kvapo! Kvapo!“. Kaip teigia A. Vaičiulaitis, „gamtos suasmeninimą ir vietomis sudvasinimą Pulgis Andriušis pagrindžia Gaidžių kaimo žmonių psichologija ir galvosena“)
__________________________
Daugiau skaitykite:
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis).
Straipsnio autorė E. Valienė