Žyma: analizė

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Sename dvare“.

Tikslai:

• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, dalyvaujant pokalbyje;
• ugdyti kūrybinius gebėjimus, mokantis charakterizuoti veikėjo išorę ir nuspėjant mintis;
• ugdyti dorinę sąmonę analizuojant kūrinio vertybių sistemą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės (pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
3. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
4. Literatūros teksto interpretacija. – V., 2000.
5. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką buvo įvadinė pamoka analizuojant Šatrijos Raganos kūrinį „Sename dvare“.

Šią pamoką bus gilinamas suvokimas tęsiant pradėtą analizę.

Po šios pamokos bus apibendrinimo pamoka.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Įvadiniai darbai (5–6 min.) Pamokos pradžioje trumpai pakartoja, apie ką buvo kalbėta praeitoje pamokoje, patikrina, kaip mokiniai atliko namų užduotį. Keli mokiniai perskaito, kaip atsakė į namų darbų klausimus.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė) (10 min.)

Euristinis pokalbis

 Mokytojas klausia:1. Palyginkite Irutės ir mamatės sodelių rožes. Kuo jos skiriasi? Ką tai gali reikšti? 1. Irutės rožės : „Buvo juodu pilnu baltuojančių pumpurų, bet žiedo dar neradome nė vieno.“ , mamatės: „Ant visų baltavo gražūs, dideli žiedai švelniais lyg šilkai ir baltais lyg sniegas lapeliais , pačiame viduryje vos paraudusiais.“ Irutė maža – ir rožės dar neišsiskleidę, mamatė jauna – rožės pačiame žydėjime.
2. Kaip į pasaulį žvelgia mamatė Marija? O kaip pasaulį mato ir suvokia Irutė? 2. Mamatė jį suvokia ir mato tokį, koks jis iš tikrųjų yra: negailestingas, žiaurus, pilnas mirties, bet ji jame ieško grožio, poetiškai sugeba jį pamatyti ir bando apie jį pasakyti sau ir vaikams. o Irutė dar nieko neanalizuoja, ji tik naiviai mato, kas vyksta, bet gilesnių išvadų nedaro.
3. Kur pirmą kartą tekste atskleidžiama tėvelio ir mamatės nesantaika? Kas tai rodo? Dėl ko kyla konfliktas? Kokia mamatės pozicija iškilus nesantaikai? Kada pirmą kartą ji išdrįsta pasipriešinti vyrui? 3. (p. 295) Nesantaika kyla laukuose, kai mamatė pasiskubina palikti vyrą su vaikais ir pasiskubinti pas ligonį. Vyro priekaištas: „- Didelė nelaimė, vienu chamu mažiau ar daugiau. <…> Stebiuosi tik, kad taip mažai terūpi tau vaikai.“ Bet mamatė, pasijutus sodiečių būryje svetima, neatsikerta vyrui, tiesiog patyliukais jį palieka. Ji ne kovotoja.
Euristinė užduotis

10 min.

 Skirsto klasę į keturias grupes: dvi iš jų renka citatas koks ryšys sieja Irutę ir mamatę, kitos dvi – koks Irutę ir tėvelį. Galimos įvairios citatos ir įvairūs ryšio įvardijimai. (Esmė – mamatę ir Irutę sieja labai artimas dvasinis ryšys, o tėvelį Irutė myli, gerbia, bet ne taip kaip mamatę.)
Euristinis pokalbis( 20 min.) 1. Kokie gyvenimo klausimai apysakoje paliečiami? Žmogaus būties, transcendencijos, kas yra siela, kas yra mirtis, o kas gyvenimas, kas praeinamybė, kas yra tauta, kalba, kultūra, koks jų ryšys su atskiru žmogumi.
2. Apie ką su savimi kalbasi mamatė „Mamatės užrašuose“? Apie pareigas, meilę artimui, vaikams, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę, kalbą, grožį, auklėjimą.
3. Kokią mamatę vaizduoja autorė (charakteris)? (Išrinkite keletą geriausiai atspindinčių citatų). Galimos įvairios citatos, tik turi būti atskleisti pagrindiniai bruožai: atvira ir griežta sau (345 p.), taurios ir jautrios sielos, rūpestinga, užjaučianti likimo nuskriaustus, nelinkusi konfliktuoti ir t.t.
4. Kada apysakoje susiduriama su mirtimi pirmą kartą? 4. (246 p.) Irutė skaito vaikų knygelę „Iš jaunos našlaitėlės atsiminimų“, kur aprašomas mergaitės našlaitėlės mamos mirtis. Tai pirmas skausmingas ir baisus susidūrimas su mirtimi.
5. Kaip apie mirtį svarsto Irutė, kai miršta jos žaidimų draugė? Raskite ir pacituokite. Ar tai vaikiškas požiūris? Iš ko sprendžiate? 5. (339 p.) Irutė dar apie mirtį mąsto vaikiškai, jai dar daug kas nesuvokiama, bet Kazelė jau apie tai svarsto pasitelkusi katalikišką tikėjimą. dar vienas momentas – mamatė negali paaiškinti, kodėl Kazelė turėjo mirti.
6. Kaip vaikams mamatė aiškina apie mirtį? O ar pati mamatė tiki tuo, ką sako vaikams? Įrodykite. 6. (p. 247-248) Moko, bet pati pamiršta: „-Juk sakei pati, mamate, kad mirtis veda mus į laimės šalį. / – Ak taip, Irusia, tiesa…“.
III Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas (3 min.) Namuose užduodama išsirinkti citatas, kurios padėtų atsakyti į klausimą „Kada apysakoje pajuntamas tikras mirties apsilankymas? Kas mirties išsigąsta? kodėl?“ (p. 421) apysakos pabaigoje: „<…> kažkas stipriai barškino į langą.“. Pirmą kartą mirties išsigąsta mamatė. Ji pajunta, kad mirtis jau visai čia pat. Jos įspūdį sustiprina paukštelio įvaizdis.
V. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.(2 min.) Neoficialus vertinimas – aktyviai dalyvavę mokiniai gauna pliusiukus, kurie bus susumuoti pamokų ciklo apie Šatrijos Raganą pabaigoje.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Sename dvare“.

Tikslai:

• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• ugdytis dorinę sąmonę analizuojant kūrinio vertybių sistemą;

Pamokos tipas ir forma. Įvadinė grožinio kūrinio analizės pamoka (pokalbis).

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, euristinė užduotis, savarankiškas darbas.

Kabineto paruošimas. Prieš pamoką kabinetas išvėdinamas, lenta nuvaloma, užrašomas autorius, gyvenimo ir mirimo datos, kūrinio pavadinimas.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tutlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI – XII klasei. I knyga. K., 2003.
2. Ragana Š. Sename dvare. – V., 1969.

Literatūra:

3. Aktyvaus mokymo metodai.-V., 1998.
4. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
5. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
6. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
7. Literatūros teksto interpretacija. – V., 2000.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeita pamoka buvo įvadinė pamoka apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Ši pamoka – įvadinė kūrinio analizės. Bus bendrais bruožais aptartas kūrinys, pradėta gilintis į simbolių prasmes, veikėjų portretus, keliamas idėjas.

Kita pamoka bus skirta kūrinio analizei ir suvokimo gilinimui.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Įvadiniai darbai. (2 min.)
Pamokos pradžioje surenkamos teksto suvokimo užduotys. Pasakoma, kad šią pamoką bus pradėta analizuoti Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“.
Pirminis kūrinio suvokimas (5–6 min.)minčių lietus (5 – 6 min.)
Pamoka pradedama nuo bendriausių klausimų:1. Apie ką Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“?
1. Mokiniai galėtų suformuluoti keliais sakiniais: „Tai mažos mergaitės atsiminimai apie gražią ir daug gyvenimiškos patirties suteikusią vaikystę, kurią prisiminti skatina ryškus mamatės Marijos paveikslas.“
2. Kokia forma ji parašyta? 2. Užrašų, dienoraščio. Tai mergaitės prisiminimai.
3. Ką tokia forma pasako apie apysakos kalba. 3. Dienoraštyje paprastai vyrauja intymus kalbėjimas su savimi, išsisakymas, taigi ir apysakoje visa tai labai ryšku.
4. Kaip galima interpretuoti apysakos pavadinimą? Ką jis nusako?
4. Galima manyti, kad bus kalbama apie tam tikrą veiksmą jau konkrečiai nurodytoje erdvėje – dvare, kuris yra labai senas kaip ir pati istorija.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė)

25 min.

 5. Iš kur yra paimtas apysakos epigrafas? Ką iš jo sužinome? 5. Iš Gėtės „Fausto“, kurį pabaigoje sako mistiškas choras: „Visa, kas praeina, / simbolis tėra.“ Asociacijos su jau praėjusiais dalykais, kurie iškyla kaip prisiminimai. Simboliais vadinama, nes dabar jau yra įgyją tam tikrą prasmę.
Euristinis pokalbis

(25 min.)
6. Apie ką sužinome iš apysakos pradžios po epigrafo?a) koks vaizduojamas laikas?b) kas skatina prisiminimus apie mamatę? (prie rožių dar sugrįšime nagrinėdami vėliau, prie prisiminimų taip pat)

kuri vieta apibrėžia kūrinio pobūdį?
6. a) Tylus, gražus vakaras su regimais raudonais saulėlydžiais;b) baltos rožės, kurios primena sidabrines mamatės akis;

c) „…kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ – sapnas apibrėžia kūrinio pobūdį, tai paslaptingiausia žmogaus būties forma, kuri atspindi realybę.
7. Ką primena apysakos pradžia? (po ***) 7. „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas.“ – primena pasaką.
8. Kaip pristatomi veikėjai? Pacituokite. 8. (235 p. „Neturėjo užsidėjusi skrybėlės, tik su baltu skėteliu dengės galvą nuo saulės. <…>Mažas Jonelis <…> atrodė kaip išlindęs iš krūmų pasakos nykštukas.“) , o mamatė lyg fėja – tai ir pasakų veikėjai.
9. Keliais balsais kalbama apysakoje? (Įrodykite / pacituokite). 9. Kalba Irutė ir mamatė. Girdimas ir bendresnis pasakotojo balsas, kai pereinama į įvykį, atsitikimą.
10. Jau išsiaiškinome, kad Irutė mamatę prisimena pamačiusi baltas rožes, kurios jai kelia prisiminimus. Kur dar apysakoje matome fiksuojamą prisiminimų logiką? / Kaip Irutė stengiasi, kad ją prisimintų mamatė? 10. Ji vos išmokusi siuvinėti, sėdi gluosnio fotelyje ir ruošia dovanėlę mamatės vardinėms. Siuvinėja staltiesėlę, kurią mamatė pasidės miegamajame ant staliuko ir kiekvieną vakarą eidama miegoti ir gesindama šviesą matys jos darbelį, kuris turėtų jai priminti dukrą. (cit. p. 234).
Euristinė užduotis (10 min.) 11. Perskaitykite ištrauką nuo tų žodžių: „ Mamatė ėjo nuo vieno kerelio prie kito…<…> “ (iki) „Trumpai težydi rožės, Irute.“ (p. 236) Keliais sakiniais parašykite, koks santykis ryškėja tarp mamatės ir rožių? 11. Rožės jai lyg gyvos, ji jas glosto, uodžia, su jomis bendrauja, o rožės pasakoja – lyg žmonės. Tos rožės – tai lyg ji pati.
12. Apie ką susimąsto mamatė apžiūrinėdama rožes? 12. Apie anapusinį pasaulį, apie ypatingas grožybes, apie negirdėtus balsus, laimę, kurios nėra patyrusi nė viena širdis… ir net apie mirtį, nes juk rožės trumpai težydi.
IV. Namų darbų skyrimas

(2 min.)

 Atsakykite į klausimą: Ką reiškia ištarti žodžiai „Trumpai težydi rožės, Irute.“? Pasamprotaukite, kokia šioje apysakoje rožių kaip įvaizdžio prasminė paskirtis.
V. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.

(1 min.)

 Neformalus vertinimas. Mokytojas pagiria aktyviai dalyvavusius mokinius.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

„Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus, svarbiausias teminis knygos motyvas yra „XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės.“ , kuri „atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą“ . Tokiais gyvenimo momentais belieka moteriškoji kompanija, kurioje „pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį.“  Po skyrybų prarandamas tikėjimas, visa jaunatviška energija, meilė ir viltis. Bet dar lieka vaikai, kurie palaiko norą gyveni, pradėti iš naujo, nes „moterys neverkia girtomis ašaromis“: „nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti”, o „Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų“. Iš tiesų, jei moteriškoje kompanijoje atsirastų bent vienas vyras, tektų prie jo taikytis, „reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.“ (88 p.), bet dėl amžiaus (klimakso periodo), dėl šeimyninės padėties (ne tik pasakotoja, visos moterys išsiskyrusios) tingėtųsi „ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim).“ (88 p.)  Akivaizdus santykis su vyrais, požiūris į juos, ateinantis po skyrybų patirties, verčia susimąstyti apie vienatvę, kuri, kaip nekeista, galima tokioje žmonijos įvairovėje, kitaip tariant, gal nesugebama patirti pasaulio, o gal nesinori…

Vienoje esė skelbiama: „Pamenu vieną apsakymą, kurio pasakotojas sėdi ant namų slenksčio ir apmąsto, ką prarado vesdamas.“ (24 p.). Praradimo, tiksliau stokos problema „Suplanuotose akimirkose“ sudaro įspūdį, kad daugelyje knygos tekstų visas moteris, o ypač heroję, yra ištikusi tapatybės krizė. Dėl to atsiranda toks „isteriškas“ ir ironiškas pasakojimo tonas, fiksuojamos svetimos patirtys, kad būtų sukurta didesnė distanciją, kad ne taip „skaudėtų“ įsižiūrint į save (įsižiūrėjimas į save reflektuojamas stebint aplinką pro langą – panašiai ir Šoblinskaitės romane Kotryna Kreivienė pro langą įsižiūri į tuštumą), sapnuojant („Bet šiąnakt sapnavau baisų sapną. Apie skyrybas.“ (130 p.)), gydantis nuo meilės („Pagaliau, po daugelio metų ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ (48 p.)).

Taigi Giedra Radvilavičiūtė esė rinktinėje kelia kiek kitas su skyrybomis susijusias problemas. Autorei pirmiausia rūpi moterys, nes jos kitokios – daug „teigiamesnės“ už vyrus, tačiau akivaizdu, kad jų irgi reikia, tačiau buvimas su jais yra problematiškas, juolab, kad moterys yra kovojančios už savąjį ego. Taigi santuoka galima tik aukojantis vyrui, bet čia ir yra problema, nes dabar ne tas amžius, moterys jau savarankiškesnės. Meilė ir santuoka galima tik kaime, kur gyvenimas užkonservuotas, o vertybės nepasikeitusios. Ironiškas ir sarkastiškas pasakotojos žvilgsnis į aplinką leidžia manyti esant ir tapatybės krizės problemą.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)

Bet vis tiek vyrų reikia ir nesvarbu, kokie jie bebūtų: moteris naratorė, nors jos bendravimas su daugeliu komplikuotas, tiki ir viliasi, kad po dviejų metų ji ištekės už savo viršininko, nes jai taip išbūrė, jos motiną po skyrybų raminusi ir guodusi kaimynė susideda su jos vyru, herojės draugė Rūta eina „kabinti“ žvejo, nors ir yra pasakiusi, kad vyrai jai – praeitis. Taigi pasaulio sąranga nuolat primena apie pasaulyje esamus skirtingų lyčių individus, o įsitikinimai, auklėjimas ir kultūra sufleruoja, jog vyrų ir moterų gyvenimas skyrium yra neįmanomas, juo labiau, kad žmogus sutvertas mylėti ir pratęsti savo giminę, netgi „Mirti neištekėjusiai (arba net ne našlei), kai esi senoviško auklėjimo, kažkaip nepadoru.“ (61 p.), – svarsto ir pasakotoja.

Kita tema, kuri svarbi „Suplanuotose akimirkose“ yra žmonių skirstymas į miesto ir kaimo gyventojus, kur pastarieji yra kaip užkonservuoto gyvenimo pavyzdys, nes „Tik kaimuose erotika ir meilė dar stebuklo lygmens, kartais suvokiama kaip likimas, liūnas, lynas. <…> Gyvenimas kartu ir atskirai gali egzistuoti tik miestuose, ten, kur pasaulį daugiau tvarko protas“ (26 p.). Šia mintimi esė labai artimos „Skyrybų kambariams“, kuriuose skirstymas remiasi ne teritorijomis, o einant per kartas: taip kaip V. Šoblinskaitės romane dvasiškumą, paprastą, bet nuoširdų santykį, mokėjimą mylėti ir būti iki senatvės kartu išsaugo senoji karta (t.y. močiutės, seneliai, jų tėvai ir kiti iki tol gyvenę), taip G. Radvilavičiūtės rinktinėje tokią galią yra išlaikęs dar nesužalotų vertybių kaimo žmogus: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (116 p.).

„Suplanuotų akimirkų“ paradoksu tampa vyrų ir moterų santykiai, kurių suplanuoti neįmanoma. Lyrinė herojė nors ir mėgina šį tą planuoti, tačiau akivaizdu, jog daug ko gyvenime į griežtus rėmus nepatalpinsi. Vyrų ir moterų santykių kreivėje, regis, galima vienintele išeitis – skyrybos. Pasakotoja buvo ištekėjusi, susilaukė dukrytės, nors vyras prašė negimdyti, išsiskyrė, vėliau vėl bandė gyventi su tuo pačiu, nors nepavyko; jos mama taip pat išsiskyrusi su vyru, jos tėvu, kurį nuviliojo kaimynė Janė: „Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. (tėvai). <…> kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto.“ (36 p.); naratorės draugės, atsitiktinai sutiktos moterys taip pat yra išsiskyrusios, gyvena vienos („Kaziko tėvas seniai jau buvo išėjęs pas kitą. Vaikas ateidavo į ligoninę ir įsikibęs į seselės chalatą prašydavo „spasti mamkų“ (18 p.)), „Stiliuje“ lyrinė herojė skaito apie psichologę, kuri santuoką kentėjo 12 metų, o „Tekėjo norėdama padaryti vyrą laimingą. Tai yra gyveno kaip dauguma Lietuvos moterų. Aukodamasi“ (27 p.). Aukojimasis dėl vyro, dėl vaikų galiausiai tampa nepakeliamas (artima „Skyrybų kambariams“: nesvarbu, kad gyvenimas nesusiklosto, kaip norėtųsi, kad po kiekvienos santuokos lieka po vaiką, po „skyrybų kambarį“ kaip atminimą ir priekaištą, norisi pagyventi sau, norisi patirti gražiąją gyvenimo pusę) – norisi skyrybų ir naujo gyvenimo sau, nes einant senyn „gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau.“ (62 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:


Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)

radvilaviciute-giedra-suplanuotos-akimirkos1„<…> reiškinys išplinta literatūroje tik tada, kai jis pakankamai dažnas ir gyvenime.“ (87 p.)  Skyrybų aktualumą dar kartą patvirtina ir Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Tai knyga apie meilę ir vienatvę, apie tėvus ir vaikus, apie literatūrą, buitį ir save bei vyro ir moters santykius, kurių vienas iš kraštutinumų – skyrybos. Ironiškas, kiek sarkastiškas požiūris į stabdomas kasdienybės akimirkas priartina visuomenės gyvenimo ypatumus ir leidžia suvesti sąskaitas su pakrikusia tikrove.

Nors „suplanuotose akimirkose“ esė tekstų ne vienas ir ne keli, bet jie glaudžiai susiję – juos vienija ta pati veikėja pasakotoja ir jos aplinkos žmonių sustabdyto gyvenimo kadrai. Esė rinktinėje, kaip ir V. Šoblinskaitės „Skyrybų kambariuose“, gyvenimas matomas iš moters perspektyvos. Čia visuomenė yra suskilus į dvi stovyklas, t.y. moterų ir vyrų, kur pirmoji daug „tikresnė“, pranašesnė, geresnė ir visokia „-esnė“ – tekstu autorė tą nuolat pabrėžia: „vyrai mėgsta momentinius nuotykius, o moterys – tęstinius.“ (p. 26), „vyrų veidai, kai juos apima klimaksas, „išplaukia“, tampa išlyti. Moterų – ne.“ (52 p.), nes „moterys dažnai sugeba iš karto galvoti apie daugelį dalykų” (50 p.). Tai Dievo duota, nors ir reikalauja tam tikrų pastangų.“ , o vyrai – ne, vyrai rašytojai sugeba rašyti tik apie masturbaciją, o moterys – ne. Dėl panašių priežasčių šios dvi skirtingos „žmonių grupės“ nesugyvena, o jei pabando, tai būtinai išsiskiria, nes galima ir kitokia perspektyva – „gyventi kartu – gyventi atskirai“: „Bet ima kirbėti mintis, kad gyvenant kartu, galima gyventi ir atskirai. Kitaip gal ir neįmanoma. Nesveika. Protingas žmogus, vykdydamas pareigas pagal savo dienotvarkę, gali netekti klausos, t.y. įsiklausymo.“ (25 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje