analizė | Lietuvių kalba ir literatūra

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai”) (III dalis)

Donatas, Indrė, Viltė – gyvas priekaištas už visas gyvenimo klaidas, tačiau tuo pat metu jie nukenčia labiausiai. Nepaaiškinama, kodėl Kotrynai painūs meilės reikalai rūpi labiau nei vaikų auklėjimas. Naivu tikėti, kad noras surasti vaikams tėvą veda partnerių paieškos keliais, labiau norisi manyti, kad suaugusieji naudojasi situacija, vaikais, kad galėtų kerštauti vieni kitiems. „Knygoje autorė įžvalgiai, kartais dargi negailestingai atveria vis esmingesnius bendro buvimo klausimus: kiek pagiežos gali prikaupti žmogus? Skaitant pamažu aiškėja, kas yra susvetimėjimo realybė, galimos ištakos, padariniai ir kaina ir beveik niekas nėra kaltas.“ : „Viešpatie, kodėl aš tokia – pagiežinga, nelipšni, atžagari? Kas mane verčia gniaužtis lyg spyruoklę, kiekvieną akimirką pasirengusią spiegti? Gyvenimo baimė?“ (P. 37).

Nepaaiškinamos baimės, netikrumo, nestabilumo jausmas suformuotas šeimoje, kurioje vaikus sieja tik vienas tėvų, ateina iš vaikystės. Gal dėl to vėliau randasi ir didesnės problemos – savęs identifikacijos, negebėjimo suaugti su aplinka – sesuo jaučia nesveiką potraukį mišraus kraujo broliui, o jis seseriai. „Šiame pasaulyje niekas nežino, kas yra nuodėmė…“ (P. 212), bet jeigu Dievo nėra, tada viskas leistina: tikrieji tėvai gali atsisakyti vaikų be kaltės jausmo, vaikai irgi gali rinktis atsitiktinius „ nestabilius“ partnerius, o galiausiai įmanoma ir kraujomaiša. Ir kas belieka? Tik dirbtinis pakantumas motinai, tik neapykanta pakeičianti padėką už visus vaikystės metus, tik sugriauti gyvenimai ir puikūs skyrybų kambariai, kuriuose taip „delikačiai“ įamžinti visų gyvenimai…

Taigi Violetos Šoblinskaitės romane pagrindinėmis problemomis pirmiausia tampa istoriniai lūžiai ir kataklizmai, kaip prakeiksmas, atsivejantys iki šių dienų ir griaunantis žmones kaip asmenybes, jų likimus ir charakterius, nes tokiu laiku yra pamilstami kitataučiai, engėjai. Meilė tampa nepaaiškinama ir nepateisinama, bet su aiškiomis nuorodomis į skyrybas. Kita problema romane yra vaikų padėtis ir likimai, nes jie negali pasirinkti nei tėvo, nei motinos, bet atkenčia už jų abiejų padarytas nuodėmes, tampa gyvais priekaištais tėvams už gyvenimo klaidas ir už jų pačių nenusisekusius gyvenimus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai – literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai”) (II dalis)

Romane keliamas aktualus klausimas, kodėl įsimylima kitataučius. Viena vertus, jie kaip kitos kultūros žmonės, yra patrauklūs, tik, deja ne vidumi, o išore. Taip įsimyli Kreivių Kotryna: „Amžinatilsį mama taip ir pasimirė neatleidusi man už Dmitrijų. Bet ar suvokė jinai, kad ne aš kalta dėl savo svaigulio jaunučiui kariškiui, kuris – tik pamanykite, Dievulėliau, jūs tik pamanykite! – vilki uniformą, ir toji uniforma guli ant jo kaip nulieta!?“, – už tai dukrai santuokos su okupantu neatleidžia Teodora („…suėdė ruskis visus, gyvus suėdė, o tu kaip galvos netekusi tokiam pačiam ruskiui ant peties galvą dedi, ruskį karaliūnu sau išsirinkai, ruskio dainas dainuoji, ruskio sėklą į švarias lig tavęs mūsų giminės moterų įsčias įsileidi!“), iškart po „šliūbo“ su vyru išvežta į Sibirą. Daug vėliau kitatautį pamilsta Kotrynos Kreivienės dukra Indrė, kuriai yra griežtai paprieštaraujama bičiuliautis su vokietuku (iš tuometinės VDR). Daugiau nei akivaizdžiai tautinės ambicijos parodomos ir iš vokietės pusės: „Gizelai nereikia visokiausių lietuvaičių, latvikių, estukių. Jai reikia vien tik vokietės merginos tikram vokiečiui, jos vienatiniam sūnui. O dar, suprantama, ji ir vaikaičių nori vokietukų, ne kokių nors mišrūnų. Mišrūnai gali būti tik šunys…“ (63 p.). Atsakyti į klausimą romanu nebandoma, tai nepaaiškinama jokiais dorovės, etikos ar logikos dėsniais. Aišku tik viena – mišrios santuokos nėra ilgalaikės, ypač pervartų metais. Koją meilei, draugystei, santuokai pakiša ne tik istorinės realijos, bet ir individualūs vertybiniai principai bei pasaulėjauta. Pagal šią logiką su Dmitrijumi išsiskiria Kotryna, pajutusi savo lietuvybę („…nebuvai tą istorinę naktį prie Televizijos bokšto, kurį tavo didžiosios socialistinės tėvynės tankai supo nelyginant Altajaus vilkai jūsų sovchozo avis. (…) kramsnodama sumuštinį stebėjai, kaip nuo tankų į prakeiktus litovcus nacionalistus žvalgosi šviesiaplaukiai garbaniai, visai tokie pat kaip taviškis Dimka, arba siauraakiai – nelyginant utėlėmis apėję, niekados neprausti tavo vaikystės draugai altajukai… Ir tik tada, kai tankai pradėjo šaudyti, kai prakeiktas sumuštinis atsistojo tau skersai gerklės, Kotryna, tik tada tu supratai esanti lietuvė! Sumauta nacionalistė litovka!“ (P. 86)), panašiai su mylimuoju tėvai išskiria ir Indrę.

Mylimuosius, vyrus galima pasirinkti, tačiau niekada neleidžiama rinktis tėvų. Tai romane nuskamba skaudžiausiai: „vaikai, negalintys pasirinkti tėvo nei motinos, už jų abiejų padarytas nuodėmes atkenčia su kaupu“ . Ši logika tinka ne visiems – vaikų likimai labai nevienodi, ne visi kenčia, ne visi atperka tėvų nuodėmes, tačiau vienaip ar kitaip vis tiek tampa keršto įrankiu ir keršto objektu. „Skyrybų kambariuose“ toks vaidmuo labiausiai priskiriamas Giedrei: „Tuomet leiskite užduoti jums dar vieną klausimą, gerbiamieji gimdytojai, tėveliai, įtėviai ir patėviai… Kodėl kerštaujama per mane ir man?“ (P. 37).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai – literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai”) (I dalis)

Skyrybos visada yra netektis, trauma, didelė gyvenimo nesėkmė ar net pralaimėjimas, kuris paliečia visus, dalyvaujančius šiame procese: sutuoktinius, jų šeimas, ir bene skaudžiausiai – vaikus. Tokia patirtis atskleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Skyrybų kambariai“.

Romanas – tai trijų kartų, klaidi ir permaininga kelių giminės kartų istorija kintančių santvarkų, režimų, istorinių laikotarpių fone. Istoriniai lūžiai ir kataklizmai, turėję įtakos tuometinei visuomenei, kaip prakeiksmas atsiveja iki šių dienų, traumuojantys žmonių likimus, charakterius, asmenybes. Eižėjančios vertybės, skeldėjanti savimonė vis dar liudija žmonių neatsiejamumą nuo istorinio laiko. Maža pasakyti, kad romanas apie skyrybas, nors tokią mintį sufleruoja pavadinimas, – tai kur kas daugiau.

Surizgusių gyvenimiškų istorijų fone autorė pasirenka vaizduoti moterų pasaulį, kuriame vyrai „beveik“ neegzistuoja, arba yra tie, kurie vengia atsakomybės, kurie linkę bėgti svetur ir maskuoti tikrąsias to intencijas neva tam, kad pateisintų tokį buvimą. Taigi šeimos branduolys, kuris turėtų būti viena stipri tautos ląstelė, tampa suardomas: visa ko pagrindas lieka moterys: „smetoninės kartos močiutė Teodora Kreivienė, jos dukra „pasiutėlė Kreivių Kotryna“ ir šios vaikai Indrė, Viltė ir „ruskelio išpera“ Denisas (vėliau pervadintas Donatu). Minėtini jauniausieji Kreivių giminės ūgliai – Indrės pavainikis Silverijus ir Viltės santuokinis Kipras.“, bet šie jau iškrenta iš konteksto kaip ketvirtosios kartos atstovai, nes lieka neatskleista, kaip jų gyvenimai susiklostys.

Kaip priešprieša nepavykusioms santuokoms yra vyriausiųjų (senelių) kartos gyvenimų mokykla. Jie žinojo laimingo gyvenimo paslaptis, mokėjo mylėti, saugoti ir kurti vertybes, taip paprastai ir kasdieniškai sugebėjo įvertinti tai, kas yra tikra. Tokie yra Donato vaikystės draugės Romos tėvai: „Juk matei, koks juokingai graudus yra tėtė su visokiausiais „gerai, mano širdele“, „gerai, pupyte“, „klausau, aukseli, tu mano“…<…> Tėvas buvo laimingiausiais žmogus! Be Domicelės, jam ir saulė – ne saulė. Kiek teištvėrė, kai mama palaidojom? Tris savaites!“ (117 p.) Šiai kartai atstovauja ir Teodora Kreivienė, mokėjus mylėti ir išsaugoti šeimą net tremties metais. Svarūs, įžvalgūs patarimai, išlikę Indrės atmintyje, į dabartį persikelia kaip brandi senoji lietuviška pajauta, ateinanti tiesiai iš Dievo, kaip neginčijama išmintis – šilta, žmogiška, spinduliuojanti patirtimi: „Kaip ten amžinatilsį močiutė sakydavo? Ne tas tėvas, kuris pagimdo, o tas, kuris užaugina!“ (67 p.), arba „Motinai nedera akių draskyti, kad ir kokia pasiutusi ji bebūtų. Kas mane to išmokė? Močiutė Teodora?“ . (50 p.)

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje

Modernios prozos, kaip ir tradicinės prozos, skaitymas pradedamas nuo įvadinių darbų. Jie ypač svarbūs, nes padeda mokinius paruošti darbui, sužadina motyvaciją mokytis, taip pat šioje mokymo pakopoje yra pateikiami kūrinio suvokimo orientyrai. Modernios prozos skaitymui tinkamiausi būtų aktyvūs mokymo metodai, kurie padėtų pasiekti visų išsikeltų tikslų. Taip pat ruošiant mokinius kūrinio skaitymui, derėtų remtis jų patyrimu. Šiuo keliu einant galima surengti diskusinį ar probleminį pokalbį, papasakoti žinomą ar negirdėtą istoriją. Nors įvadiniai darbai nėra būtini, tačiau skaitant moderniąją prozą labai praverstų pradedant skaityti naują kūrinį, kurio suvokimui mokinius būtina paruošti. Paruošiamieji įvadiniai darbai gali būti labai įvairaus pobūdžio, t.y. tokie, kurie reikalauja informacinių nuorodų apie kontekstą, struktūrą, pvz., jei bus skaitomas B. Vilimaitės tekstas, galima skirti mokiniams namų darbą surinkti medžiagą, informaciją apie autorės kūrybą ir kūrybos bruožus, jei bus skaitoma „Balta drobulė“ A. Škėmos, tada galima iš mokinių reikalauti susirinkti kuo daugiau informacijos apie modernaus pasakojimo ypatybes ir pan.

Naudinga prieš pradedant skaityti kūrinį mokinius paskatinti padiskutuoti viena ar kita aktualia, artima moksleiviams tema, skatinti pasigilinti į problemas ir galimus sprendimo būdus, kurie sietųsi su tekstu (pvz.: bus skaitomas J. Apučio kūrinėlis „Nesmagu, kad liekat vienas“; mokytojas gali kelti probleminius klausimus apie vaikų savarankiškumą arba apie artimųjų netektis, tik prieš tai turėtų viską labai kruopščiai suplanuoti, apgalvoti, kad nekiltų diskusijos metu nenumatytų problemų, nes klasėje gali būti mokinių, kurie neseniai bus netekę artimų žmonių ir jiems apie tai bus sunku kalbėti, o gal jie iš vis nekalbės, nes nejaukiai jausis, jiems gali būti labai skaudu pasakoti savo situacijas ir pan.).

Po pirminio modernios prozos kūrinio skaitymo mokytojas būtinai turėtų gauti iš mokinių grįžtamąją informaciją, t.y. kaip mokiniai suvokė kūrinį pirmą kartą jį perskaitę ir kad mokytojas organizuodamas kūrinio analizės pamoką jau turėtų orientyrus, kuria linkme mokinius kreipti, kaip jų pirminį suvokimą derėtų koreguoti, kad nebūtų nukrypta nuo teksto esmės. Metodų parinkimui pirminis suvokimas ir skaitymas taip pat svarbus.

Atsižvelgdamas į mokinių pirminį suvokimą po pirmo skaitymo, taip pat į klasės mokymosi lygį, mokytojas galėtų rinktis kelis aktyvius mokymo metodus ir pamokoje juos tikslingai derinti siekdamas vieno iš pagrindinių tikslų – palengvinti kūrinio suvokimą ir atskleisti pagrindinę skaitomo kūrinio idėją. Kūrinio skaitymo ir pirminio suvokimo pamokoje tiktų laisvojo pokalbio metodas, mokinių interviu, euristinio pokalbio metodas, testas, išankstiniai orientyrai, laisvasis rašymas ir kiti aktyvūs metodai. Kūrinio analizės pamokoje tiktų euristinio, probleminio pokalbio metodas, pasakojimo planas, veikėjų stebėjimas arba nuodugnus klausinėjimas.

Apibendrinimo pakopa yra viena iš paprasčiausių – joje mokiniai turi prisiminti, pakartoti, ką išsiaiškino nagrinėdami skaitytą kūrinį, ką atrado, kodėl tai svarbu ir kam jiems to reikia. Šioje pakopoje atitinkamai koks kūrinys buvo skaitytas ir nagrinėtas, galima naudoti įvairius metodus: raiškųjį skaitymą (žemesniojo koncentro klasėse), situacinius ar vaidmeninius žaidimus, inscenizavimą, iliustravimą, atpasakojimą (visas jo rūšis), teksto transformavimo užduotis, interviu ir kt.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje

Pagrindinėje mokykloje (t.y. jau nuo penktos klasės) mokiniai pradeda skaityti pirmuosius moderniosios prozos kūrinėlius (pvz.: penktokai jau skaito M. Katiliškio „Senelis“, „Atsisveikinimas“, Vilimaitės B. „Baidyklė, „Daug vaikų“, A. De Sent Egziuperi „Baobabai“, šeštoje klasėje A. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“, septintokai iš modernios prozos skaito Apučio „Nesmagu, kad liekat vienas“, B. Vilimaitės „Rojaus obuoliukai“ ir kt.). Tokio amžiaus vaikams dažnai dar yra per sudėtinga suvokti modernius prozos kūrinius, nes jie dar į tekstą žvelgia, paviršutiniškai, nesugeba „skaityti tarp eilučių“, nėra pakankamai išlavėjęs giluminis žvilgsnis, be to, nėra literatūros teksto analizės įgūdžių (5 – 6 ir dar 7 – oje klasėje dar nereikalaujama) (pagal išsilavinimo standartus 9 – 10 klasių koncentre mokiniai jau moka įžvelgti ir gilumines teksto prasmes, sugeba tekstą analizuoti vartodami literatūros sąvokas, pasitelkti reikiamus kontekstus, sieti su kitais tekstais, kūrinius lyginti, įžvelgti problemas). 5 – 6 koncentro klasėse jie skaito dar ne itin sudėtingus, chronologiškai žiūrint į literatūros istoriją, nedaug nutolusios nuo tradicinės prozos, paprastesnius, nedidelės apimties kūrinėlius atsižvelgiant į žanrus ir jų specifiškumą, pvz.: noveles, apsakymus. Aukštesniosiose klasėse kūriniai sudėtingėja, apimtis didėja, formuojamos vis sudėtingesnės sąvokos, siūloma skaityti ne tik noveles, apsakymus, bet ir apysakas bei romanus (I. Šeiniaus „ Kuprelis“, V. M. – Putino „ Altorių Šešėly“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir kiti).

Skaitydami moderniąją prozą, mokiniai dažnai susiduria su jos suvokimo problema. Pirmiausia yra sudėtinga nusakyti veikėjų išgyvenimus, regėjimus, patyrimus, nes jie paprastai yra nematomi, vidiniai, o ne išoriniai, nupasakojami autoriaus, kaip kad tradicinėje prozoje. Taip pat dažnai kyla problema išmokyti mokinius ne tik pamatyti, bet ir nusakyti vaizduojamo veikėjo dvasinę būseną, kuri dažniausiai būna labai prieštaringa, o jo poelgiai sunkiai paaiškinami, nuspėjami iš paslėptų detalių. Veikėjui mažai dalyvaujant veiksmuose, sudėtinga užduotis mokiniams tampa nusakyti pagrindinius įvykius, įvardyti veikėjo vidiniame pasaulyje vykstančias permainas.

Mokiniams taip pat yra sudėtina suprasti bei analizuoti kūrinius, kuriuose yra sprendžiamos egzistencinės problemos (A. Kamiu „Svetimas“ arba „Maras“), kuriuose rodoma žmogaus destrukcija (A. Škėma „Balta drobulė“ ir kt.). Pereinant nuo tradicinės prozos skaitymo prie modernios, gali atsirasi suvokimo sunkumų, nes mokiniai ne iš karto perpranta, pavyzdžiui neįprastą pasakojimo techniką: sąmonės srautą, menamąją tiesioginę kalbą (J. Apučio novelės, R. Granausko, V. Juknaitės kūrinėliai, taip pat S. Šaltenio, B. Vilimaitės novelės, vėl gi galima priskirti ir A. Škėmą bei kitus, kai kuriuos jau anksčiau minėtus autorius). Pakitusi žmogaus koncepcija (pabrėžiama prigimtis, pasąmonė, iracionalumas), charakterio kaita: nuo vientiso prie fragmentiško, nevienareikšmiško personažo – visa tai mokiniams nauja ir sunkiai perprantama, nes tam reikia ne tik papildomų literatūrinių žinių, bet ir įžvalgaus analitinio žvilgsnio.

Modernistinėje prozoje pasaulis taip pat kitoks, nei tradicinėje: čia vyrauja groteskas, fantastika, kartais naudojama sapno technika, regėjimas. Kinta ir prozos kalba – įvedamas polifoniškumas.

Taip pat moderniojoje prozoje kinta laiko tėkmė. Tradicinėje prozoje vyraujantį laiką keičia cikliškas. Su laiku labai siejasi erdvė: ji modernioje prozoje paprastai yra kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta ir kartais net nuo laiko nepriklausoma, ko visai nerasime tradicinėje prozoje.

Taigi modernios prozos skaitymui mokykloje mokiniai turėtų būti ruošiami palaipsniui, pirmiausiai aptarus pagrindines sąvokas, būtinas kūrinio skaitymui ir analizei, taip pat mokytojas daugiau dėmesio turėtų skirti pirminiam suvokimui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite: