Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius – lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi!- netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu,“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė.

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas – lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Iš pradžių Baranauskas rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė.“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinius ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš – lenkas, jūs – žemaičiai“.

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. Sankt Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Didaktinės apysakos. Būdingiausias bruožas – kelionės motyvas. Svarbiausias čia yra siužetas, atsiranda pasakotojas, įvairesni veikėjai, formuojasi dialogas, pasakojamoji ir aprašomoji kalba, randasi nacionalinės specifikos detalių, vaiko aplinkos atstovų. 1846 m. Simonas Daukantas išleidžia apysaką „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“. Tai nėra visiškai originali apysaka, tai iš vokiečių kalbos verstas tekstas sekant vokiečio Joachimo Heinricho Kampės (Campe) „Robinzonu Jaunesniuoju“, o šis, suprantama, buvo garsiojo D. Defo Robinzono Kruzo palikuonis. Daukantas šia apysaka siekė skaitytoją vesti iš nežinomų vietų į pažįstamas, todėl Robinzonas pervadintas Rubinaičiu, Londonas – Karaliaučiumi, Temzė – Nemunu ir t.t. Herojus perkeliamas į Baltijos jūrą. Taip atsirado lietuviškas variantas.

Peliūzės gyvenimas yra pasakojamas iš tėvo pozicijos ir tai daroma trisdešimt vakarų. Apysaka parašyta rolėmis. Tokia forma yra patogi pasakojamajai medžiagai įterpti. Kūrinyje yra geografinių ir navigacijos terminų, miškų ir upių pavadinimų. Pagrindinis motyvas – kelionė. Kelionė – tai patirties kelias, vertybė. Rubinaitis Peliūzė, būdamas septyniolikos metų, prioritetus teikiantis dykinėjimui bei tingėjimui mokytis ir dirbti, iškeliauja į pasaulį. Bet kelionė be tėvų sutikimo ir palaiminimo yra nesėkminga – svetima erdvė nesaugi ir pilna išbandymų. Nuotykių troškimas, noras pažinti pasaulį – tai Peliūzės vertybės. Nuotykiai kūrinyje atlieka patyrimo – auklėjimo funkciją. Kelionės metu įvyksta pagrindinio veikėjo kitimo procesas: pereinama iš neišmanymo į pažinimą, kuris įgyjamas komunikuojant su kitais, perduodant patirtį, pamokant. Didaktinės prozos tradicijoje tai itin aktualu. Apysakos pabaigoje Rubinaitis Peliūzė į namus grįžta kaip Šventojo Rašto sūnus palaidūnas, tačiau etiškai rimtas, subrendęs vyras, kelionės dėka įsitikinęs tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu.

Be didaktinių apysakų pasirodo ir didaktiniai apsakymai. M. Valančius 1864 m. išleidžia „Vaikų knygelę“, kurioje naudoja pasakojimo būdą be atviro aiškiai matomo pasakojimo. Tai septyniolika apsakymų vaikams, kuriuos Motiejaus Valančius vadina pasakomis. Juose išryškinamos teigiamos ir neigiamos veikėjų savybės. Personažai dar neveikia pagal savo charakterio raidos logiką, savarankiškai nemąsto, bet yra ydų arba dorybių iliustratoriai:

• autorius naudojosi liaudies pasakų ir pasakėčių motyvais („Mikė Melagėlis“);
• perpasakojo kalendoriuose buvusius sentimentalius didaktinius vaizdelius;
• sulietuvino vokiečių rašytojų apsakymus;
siužetus paėmė iš lietuviško kaimo aplinkos.

Siužetai neturi aiškios užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Smalsumą kelia komiškos ar net ironiškos situacijos. Valančiaus pasakojimui būdinga įvykių, situacijų, atskirų vaizdelių, portretų, komentarų, informacinių elementų derinys. M. Valančius laikomas pirmuoju rašytoju, sukūrusiu nemaža įvairių vaikų tipų. Jo vaizduojami vaikai gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pavaizduoti veikėjai yra teigiami ir neigiami:

• schematiškai pavaizduoti vaikai (geroji Onelė, Nedora Marė, dievo baimingasis vaikelis);
• realistiškai pavaizduoti personažai (Mikė Melagėlis).

Valančius sukūrė pirmuosius realistinius vaikų portretus, kurie yra veikėjų vertinimo priemonė. Autorius mėgo dialogus, kūrė roles, savo apsakymais mokė doros ir darbštumo, barė apsileidėlius, tinginius, diegė norą mokytis, ugdė pasididžiavimą tautos praeitimi, papročiais.

Didaktiniai eilėraščiai. Eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. 1861 m. parašė „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“. Ne visa knygelė skirta vaikams, tik kai kurie eilėraščiai. Poezija liaudiško pasaulėvaizdžio, joje gausu kaimo buities realijų, pamokymai sakomi gyva sąmojinga žmonių šneka, vartojami tautosakiniai poetizmai. Aleknavičiui poezijoje labiausiai rūpėjo didaktiniai tikslai: kaip elgtis, kaip klausyti. Jis to moko linksmai juokaudamas, kartais pasišaipydamas. Vienas iš jo tikslų – teikti skaitytojui malonumą. Į vaikų literatūrą autorius pirmasis įvedė komiškas situacijas, į tekstus įtraukė smulkiosios tautosakos žanrų, žaidybine situacija paremtas skatinimas mokytis.

Antanas Baranauskas apie 1851 m. parašė „Mažų dienų atsiminimus“ – eilėraščius vaikams.  Jo meninis pasaulis remiasi realybe, kurioje nemažai komiškų situacijų.

Pirmasis suteikęs vaikų eilėraščiams folklorinį skambesį – K. Sakalauskas – Vanagėlis. Jis pasitelkė iš tautosakos onomatopėjas, įvedė liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Tačiau Vanagėlio eilėraščiai išliko skambūs, dinamiški ir nuotaikingi.

Prie visų reiktų minėti ir Mantą Grigonį bei jo eilėraščių rinkinį tik vaikams „Kvietkelis“ (1913 m.). Jo eilėraščiuose vaikai ne tik atlieka darbus, bet ir žaidžia įvairius žaidimus. Žaidimas – svarbiausia vaiko prigimtinė būsena. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas, giedra nuotaika. Į eilėraštį Grigonis mėgo įkomponuoti ir priedainį. Eilėraščio pasaulis antropomorfizuotas, lyrinis subjektas smalsus ir viskuo besidomintis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)

Dar kitokį paaiškinimą matom V. Krėvės „Legendose“ – čia liaudies daina lyg užlieja kūrinį ir kaip pagrindinis vaizdų šaltinis, ir kaip pasakojimo intonacija. Daina necituojama, tačiau personažai apibūdinami pastoviais dainų epitetais, jie kalbasi dainų formulėmis, elgiasi pagal dainų ritualą. Kokia viso to prasmė? Poetinė intonacija, susidariusi iš dainiškos poetikos, atitraukia pasakojimą nuo proziškumo sferos: t. y., nuo analitinio stebėjimo, nuo individualizuotų dialogų. Dainos poetika komponuoja romantiškos nuotaikos, tautinio pasaulėvaizdžio meninį pasaulį, kuris XX a. literatūrologijoje pavadinamas poetinės prozos vardu. Tokią prozos atmainą plėtojo K. Borutos „Baltaragio malūnas“, I. Šeiniaus kūriniai, Vaižganto „Pragiedruliai“, B. Radzevičiaus apsakymai „Link debesijos“.

Epikos lyriškumo šaltinis dar yra gamta ir jos vaizdavimas. Lietuvių poezija iš liaudies dainos yra perėmusi žmogaus ir gamtos paralelizmą. Ir ankstyvieji žymūs lietuvių lyrikos kūriniai (A. Baranausko „Anykščių šilelis“) išplėtojo tai iki viską apimančios struktūros. Tokį paralelizmą patirtis siūlyte siūlė XIX – XX a. sandūroje ir prozai. Prozos herojus – kaimo žmogus gyveno gamtos prieglobstyje, todėl pirmieji lietuvių prozininkai gamtos vaizdams skyrė tolygų dėmesį kaip ir moralinėms problemoms. Gamtos tradicija lietuvių prozoje yra visiškai kitokia, nei vakarų literatūroje (prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelėse peizažas suglaudžiamas iki informatyvaus lakoniškumo: gamta apibūdina tiek, kiek bus reikalinga pasakojamos istorijos prasmei). Lietuvių apsakymuose peizažas yra ne tik veiksmo rėmai ar išgyvenimų atspindžiai, bet ir grožio ar išminties šaltinis, o tai yra agrarinio krašto žmonių mentaliteto bruožas, savotiškos tautosakos tradicijų tąsa ir dėsningas poezijos poveikis prozai.

Tad ką davė poetika lietuvių prozai? Poezija perdavė lietuvių apsakymui ne tik prozos vaizdą, išvedantį jos herojus iš buitinio lygmens į filosofinį, bet ir suformavo naują savistabos metodą. Šis naujas požiūrio taškas įteisino prozoje autoriaus kalbėjimą apie save, įtvirtino kūrinio centre dvasios niuansus. Ilgą laiką proza plėtojosi reikšdama žmogaus santykį su socialinėmis aplinkybėmis, tačiau buvo neaišku, koks žmogaus santykis su pačiu savimi. Proza dėsningai pareiškė savo teises į emocinę žmogaus prigimtį ir XX a. pradžios literatūroje jausmų turtingumas tampa savęs vertinimo matu: kaip apsakymuose, taip ir eilėraščiuose apsigyveno jautrios emocinės prigimties herojai. Tokiu būdu XX a. pradžioje ima formuotis keistas literatūros rūšių hibridas – eilėraščiai proza bei kitas hibridas – epinės miniatiūros, parašytos verlibru. Taigi, tokiuose kūriniuose šiek tiek yra paimta iš poezijos ir šiek tiek iš prozos. Patys autoriai tokius kūrinius vadino įvairiai: K. Binkis – proza eilėmis, V. Krėvė – pasakomis, I. Šeinius – sonatomis. Tokiems kūriniams negalioja nei epikos, nei lyrikos reikalavimai, svarbiausia formos ypatybė – melodingumas. Eilėraščiai proza pagal to meto supratimą – „gryna sielos daina“, kuriai nereikalingi išorės aprašymai ar fabulos įvykiai. Autoriaus tikslas – ne aplinką stebėti, o įsiklausyti į save, ne informuoti skaitytoją, o užburti jį vidinio pasaulio spalvomis.

Hibridinių formų rezultatai nebuvo įspūdingi, patvarūs, nors šia kryptimi pasuko talentingi rašytojai: V. Krėvė, I. Šeinius, Š. Ragana, tačiau ši tradicija lietuvių literatūroje nesuformavo pastovaus žanro, kuris prancūzų literatūroje gyvuoja iki šių dienų. Lietuvių literatūroje šios mišrios formos išnyko po antrojo pasaulinio karo, nors, antra vertus, šios tendencijos paliko pėdsakų lietuvių epikoje ir tuos pėdsakus daug rašytojų stengiasi išlaikyt: Vaičiulaitis, Mikulėnaitė ir kiti.

Apskritai prozos ir poezijos santykis žmonių meninėje patirtyje nuolat keitėsi. Visa, kas parašyta ne eilėmis, atrodė  vulgaru ir nemeniška XVIII amžiuje Europoje, bet XIX a. skaitytojui pasidarė neįdomu, kas parašyta eilėmis. XIX a. romanas pagauna skaitytoją į savo spąstus. Nuo XIX a. jis ir tampa dominuojančiu žanru Europos literatūrose, čia jis stengiasi viešpatauti vienas pats be paramos. Lietuvoje įsivyravo tos pačios tendencijos – atėjo laikas prozai, kuri užgožė kitus žanrus. Nuo liaudies dainų dėmesys krypsta į liaudies sakytinių pasakojimų formas. Literatūros moksle imta svarstyti, kad žmogus gyvena tarp daiktų ir jie turi būti aiškiai matomi, todėl detalių gausa, konkretumas pamažu tampa epinio objektyvumo sąlyga. Modernioji epika įgyja dar kitų savybių, kurios griauna objektyvaus atspindėjimo principus. Taigi, viena iš esminių epikos tendencijų yra ta, kad ribos tarp epinio ir poetizuoto kalbėjimo nusitrina ir viename tekste yra įmanomi abiejų rūšių stilistiniai klodai (pvz.: Mieželaičio „Čia Lietuva“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“). Tokia galimybė atsiranda dėl kelių priežasčių:

a) Moderniojoje epikoje pasakojimo laikas neturi vientisumo. Jis suskaidytas į fragmentus. Gryniausia fragmentacijos išraiška – sąmonės srauto romanas (tiktų minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“). Tokiuose kūriniuose susilieja vidinė kalba (šiaip jau būdinga lyrikai) ir objektyvizuotas kalbėjimas (prigimtinis epikos bruožas).

b) Tai susiję su postmodernios literatūros bruožais. Čia pagrindinė savybė yra ta, kad tekste tartum žaidžiama kitais tekstais, daromos sumaningos aliuzijos į kitus kūrinius, žanrus, literatūros rūšis. Taigi, intertekstualumas (kitų tekstų panaudojimas) natūraliai panaikina ribas tarp literatūros rūšių. Beje, postmodernūs kūriniai į savo lauką įtraukia ne tik grožinės literatūros reiškinius, bet ir mitologines ar filosofines aliuzijas. Tokių pavyzdžių esama ir lietuvių literatūroje (vėl galima minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“, kurioje esama Šopenhauerio filosofinių idėjų).

c) Epinis kūrinys, jo prasmė yra suvokiami ne tiesiogiai, o tarsi sluoksniuotai (atskirais klodais), ir, kad skaitytojas įveiktų kūrinį, privalomas tam tikras intelektualinis pasirengimas, taip pat ir žinios apie epinę ir lyrinę raišką. Sluoksnių kūrinyje gali būti daug (pvz.: kaip kad Džoiso romane „Ulisas“ – veiksmas suvokiamas tik išmanant psichologiją, epiką, nemažai žinant apie simbolizmą ir t.t.).

d) Kalba apie pasakotojo poziciją. Modernaus romano pasakotojas netenka pagrindinio bruožo, kuris buvo savitas epikos ištakose, t.y., visa žinančio ir visur esančio žmogaus statuso.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.“

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.“

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.“

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.“

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?“

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė