Junijus Decimas Juvenalis

Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 m. po Kr. – apie 140 m. po Kr.) – geriausias sidabro literatūros laikotarpio poetas satyrikas. Juvenalis rašyti ėmė būdamas brandaus amžiaus valdant imperatoriui Trajanui, o vėliau ir Adrijanui. Jo palikimas – šešiolika satyrų, kurios išleistos penkiomis knygomis.

Juvenalio satyros skirstomos į kelias grupes: nuo 1- 9 ir nuo 10 iki 16. Pirmosios pasižymi aštriu kaltinamuoju stiliumi. Autorius atkreipia dėmesį į socialinę nelygybę, kaltina aristokratus už pataikavimą, smerkia imperatoriaus žiaurumą.

Pirmoji satyra yra chrestomatinė – kupina nepasitenkinimo to meto literatūriniu gyvenimu, viešais deklamavimais – Decimas Juvenalis .recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).

Antroji satyra skirta veidmainystei, o trečioji nušviečia tuometinį Romos visuomenės gyvenimą. Joje pasakojama, kad žmonės Romoje gyvena itin prastai, piktinamasi graikais.

Ketvirtoji satyra skirta imperatoriaus Doklicijano režimui aprašyti. Juvenalis parodijuoja epinį stilių. Pačioje satyroje pasakojama, kaip žvejys sugavęs labai didelę žuvį atneša imperatoriui, o šis sukviečia posėdį ir svarsto, ką su žuvimi daryti. Tai politinė satyra.

Penkta satyra – tai Petronų ir klientų santykių satyra, o šeštoji skirta moterų santykiams nupasakoti ir ištvirkavimams aprašyti. Septintoji skirta Romos inteligentijai, aštuntoji laikoma tradicine satyra – joje mąstoma apie kilmingus piliečius. Devintoji satyra skirta didelio miesto žemai moralei apibendrinti.

Antrosios grupės satyros – tai moraliniai apmąstymai, stoikų filosofijos baigtis. Tose satyrose kalbama apie laimę, turtus, sveiką dvasią sveikame kūne, kuriama teisingo gyvenimo programa, pateikiama praktinių patarimų, kurie patvirtinami pavyzdžiais iš gyvenimo. Antrosios grupės satyrose nutolstama į filosofiją, istoriją, remiamasis istoriniais pasakojimais apie garsių žmonių gyvenimus.

Juvenalis tapo populiarus ir mėgstamas ypač viduramžiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus
Publijus Kornelijus Tacitas

Istoriografinė proza

Antikinė proza atsirado vėliau nei poezija, bet apie V – IV a. pr. Kr. ima išstumti poeziją. Būdinga šios prozos savybė – meno ir mokslo ryšys. Atikos mokslininkai išskirstė prozą į tris rūšis:

• istoriografinę prozą;
• iškalbos meną;
• filosofinę prozą.

Šiems tekstams buvo neprivaloma meninė raiška.

Žymiausiu istoriografinės prozos atstovu yra laikomas Herodotas. Tai pirmasis pasaulyje istorikas, gyvenęs V a. pr. m. e. Jis gimė apie 484 m. pr. m. e. Kalikarnose (Graikų kolonija), o mirė apie 452 m. pr. m. e. Herodotas buvo kilęs iš kilmingos giminės, aktyviai dalyvavo politikoje, kurį laiką tarp 445 ir 444 m. keliavo. Herodotas aplankė labai daug sričių: Egiptą, Kiprą, Helespontą, Trakiją ir Makedoniją. Didelę įtaką jam ir kūrybai padarė Atėnai, kuriuose susipažino su Perikliu ir Sofokliu. Tarp 444 ir 443 m. pr. m. e. Herodotas kartu su Perikliu dalyvavo steigiant koloniją Pietų Italijoje, kurioje istorikas, gavęs pilietybę ir žemės sklypą, nugyveno likusius metus.

Herodotas paliko aprašymų apie konfliktus tarp Graikijos ir Persijos, taip pat apie skirtingas vietas ir žmones, kuriuos jis sutiko keliaudamas. Herodotas buvo pasakojamosios istorijos kūrėjas. Pagrindinis Herodoto veikalas „Istorija“. Jis kelionių medžiagą išdėstė kaip vieną darnią temą: papasakojo istoriją apie persų invaziją į Skitiją, Graikiją, graikų – persų karus V a. pr. m. e.  Aleksandrijos mokslininkai šį veikalą padalino į 9 dalis ir jas pavadino mūzų vardais: Klija, Auterpė, Talija, Melpomenė, Terpsichorė, Erata, Polimnėja, Uralija ir Kalijopė.

Dabartiniai istorikai visą knygą dalina į dvi dalis: nuo 1 iki 4 dalies (t.y., iki karų) ir nuo 5 iki 9 dalies (nuo karų).  Herodoto istorija baigiama 479 metų data pr. Kr., kai atėniečiai užima Sekstą (miestą).

Herodotas pirmasis atribojo istoriją nuo mitologijos (kalbėjo apie netolimą praeitį) ir taip pat buvo ne tik pirmas, aprašęs praeities įvykius, bet ir pirmas laikęs tuos įvykius filosofine problema, tyrimų objektu, galinčiu atskleisti išmanymą apie žmogaus elgesį.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Filosofinė proza. Aristotelis
Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Sofoklis

Euripidas

Euripidas – (gimė apie 485, 484 m. pr. m. e. Saliamine, mirė 406 m. pr. m. e. Peloje) senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos atstovas. Euripidas kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri turėjo didelę biblioteką namuose. Jaunystėje jis užsiiminėjo atletika, bandė tapyti, bet visa tai jo netraukė, jam kur kas buvo įdomesnė filosofija ir poezija. Savo laiku buvo nesuprastas, neįvertintas ir nemėgtas, nes idėjos, kurias išsakė kūriniais, tam laikmečiui buvusios per ankstyvos, jų visuomenė nesuprato. Tad Euripidas mėgo vienatvę.

Dramaturgas parašė virš devyniasdešimt dramų, iš jų išlikusių yra septyniolika („Medėja”, „Bakchantės”, „Elektra”, „Orestas”, „Trojietės” ir kt.). Galima sakyti, kad jo dramų išliko daugiau nei Aischilo ir Sofoklio kartu sudėjus, ir tik dėl to, kad buvo išsaugoti rankraščiai. Iš visų savo dramų net 22 tragedijos buvo pastatytos, tačiau pripažinimo Euripidas susilaukė vos keturis kartus (455 m. pr. m. e. pirmasis laimėjimas). Greta 17 išlikusių tragedijų yra viena ir satyrų drama „Kiklopas“. Pasak Aristotelio, Euripido dramos yra žymiai tragiškesnės, nei kitų poetų. Euripidas dramas kūrė senųjų mitų pagrindu, tad jose atsispindėjo socialinės epochos problemos ir krizės pradžia.

Autorius yra žinomas dėl to, kad jis pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, t.y. įvedė stiprios moters ir protingo vergo veikėjus ir pašiepė daugelį graikų mitologijos herojų. Euripidas daug domėjosi sofizmo filosofija, jam buvo artima sofistų filosofija, kuri teigė, kad viskas pasaulyje yra reliatyvu, o visa ko matas yra žmogus. Sofistai teigė, kad naudojantis retorika galima įrodyti, ką tik nori. Pasak jų, nėra objektyvių moralės normų, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis savaip, t.y. laikytis savo požiūrio, o savas požiūris nebūtinai turi sutapti su kitų žmonių nuomonėmis. Žmogus yra laisvas ir jam neprivalomi žmonių sukurti įstatymai ir religija, nes tai išmislas.

Domėdamasis sofistais Euripidas garsėjo kaip skeptikas, visuomenės kritikas, tačiau nepaisant to, jis pralenkė savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Sofoklis
Senoji graikų komedija: Aristofanas
Vidurinioji Atikinė komedija

Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaižgantas publicistikai skyrė visus 43 – ejus savo gyvenimo metus. Pirmas straipsnis buvo parašytas 1890 metais kunigų leidžiamame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, o 1930 metų sausio 30 – tą dieną buvo išspausdintas paskutinis rašytojo straipsnis. Taigi, iš visų šiandien leidžiamų jo raštų 8-9 knygos yra publicistika ir literatūros kritika.

Publicistika – tai literatūros rūšis, kurios šaknys siekia antiką ir kuri neretai painiojama su žurnalistika, tačiau tai ne tas pats. Publicistiką su žurnalistika sieja faktai, informacija, kurią galima patikrinti, tačiau žurnalistika yra informacinė ir analitinė, o publicistiką su literatūra sieja jos meninė raiška. Ji siekia poveikio ir šiandien, galima sakyti, ji jau yra pakeitusi ateistiką, tačiau yra gausi žanrų, kaip antai: apybraiža, reportažas, straipsnis, pamfletas, feljetonas ar esė.

Vaižganto publicistika viena gausiausių lietuvių literatūroje tiek žanrų skaičiumi, tiek ir kiekybe, todėl ją sunku įsprausti į kokius nors rėmus. Čiužauskaitė „Lietuvių literatūros studijoje“ pažymi, kad Vaižganto publicistikoje pirmenybė teikiama vaizdams, taigi pati publicistika teoriškai mažai įpareigojanti. Dažniausiai sutinkami apybraižos, reportažo, korespondencijos elementai.

Vaižgantas rašė paprastu stiliumi ir rėmėsi menine medžiaga. Visoje publicistikoje jaučiamas jo lietuviškumas. Rašytojas suvokė, kad kiekvienas žmogus turi kurti savo kultūrą pats. „Gyvenimas privalo būti kuriamas“. „Apžvalgoje“ randasi kultūrinių straipsnių, susijusių su lietuvių kalbos teisėmis. Kaip argumentas pasitelkiami užsieniečiai.

1896 – 1904 Vaižgantas penkerius metus redagavo „Tėvynės sargą“. Jame nuolat akcentavo katalikybės principus, kurie buvo susieti su tautiškaisiais. „Tėvynės sargo“ sumanytojai tėvynės meilę išvedė iš dieviškosios, nes katalikybė susieta su tautiškumu. Pasak Čiužauskaitės, Vaižgantas savo kelio pradžioje už tėvynės laisvę nepasisakė, nes Lietuva tokiai laisvei dar nebuvo subrendusi.

„Vilniaus žiniose“ straipsniai pasižymėjo temų ir problemų įvairumu, buvo keliami klausimai, kodėl Lietuva ekonomiškai atsilikusi šalis, tačiau kultūrinė publicistika nusvėrė visus ekonominius ir politinius dalykus.

Vėlesnėje publicistikoje buvo aiškinama daugiapartinė sistema, taip pat ir tai, kodėl reikia balsuoti, buvo paliesta emigracijos problema, koks yra gyvenimas svetur, itin pabrėžiama, kad žmogus turi pareigų savo gimtinei.

Paskutiniais metais Vaižgantas bendradarbiavo žurnale vaikams, taigi publicistikos sumažėjo.

Vienumoje žmogus nesijaučia vertingas. Vaižgantas nebuvo iš tų, kurie abejotų savo asmens galia. Jis kritikavo buities nepatogumus, kurie kritikos išties buvo verti ir, be abejo, manė, kad pastabos yra veiksmingos.

Tarpukario Lietuvoje pasirodė 19 Vaižganto raštų tomų. Raštų leidimai buvo menki, uždaryti specialiuose fonduose, nes jo sukurti žmonės ir išreikštos nuostatos buvo priešingos tarybinei logikai. 1994 m. raštų tomai buvo pradėti leisti naujai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)