Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Antikos posakiai

DAMOKLO KARDAS. Nuolat gresiantis pavojus. Pagal senovės graikų mitą, Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.

ARIADNĖS SIŪLAS. Išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – senovės graikų mitų heroję, Kretos valdovo Mino duktę, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą galėtų išeiti iš Labirinto.

ACHILO KULNAS. žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys, Homero Iliados“ personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

GORDIJAUS MAZGAS. Nepaprastai painus reikalas; pagal graikų mitą, Frygijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.

IKARO SKRYDIS. Drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mitologijos personažas; bėgdamas iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie Saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS. Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

PANDOROS SKRYNIA. Visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pandora – senovės graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.

PROKRUSTO LOVA. Dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti. Prokrustas – senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs.

PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA). Nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo, meno tikslų, talentas, gabumai. Prometėjas – senovės graikų mitologinė būtybė – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų.

SFINKSO MĮSLĖ. Labai sunkus uždavinys. Sfinksas – sen. graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?”, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda”.

SIZIFO DARBAS. Sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.

TANTALO KANČIOS. Nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – senovės graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį. Antikos mitų herojus Tantalas, stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių. Šitaip jį kentėti alkį ir trokšti pasmerkė dievai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Hadas  Mitologijos sąvoka  Erotas Dzeusas Hera
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Poseidonas  Demetra   Hestija  Arėjas  Hefaistas
Apolonas  Artemidė Atėnė   Afroditė   Hermis
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dionizas – Bachas

Klasikinis graikų literatūros periodas

graikaiKlasikiniu graikų literatūros periodu laikomas V – IV a. pr. Kr. (480 – 338 m. pr. Kr.). Laiko pradžią žymi karai su persais, kurie tęsiasi iki jų nepriklausomybės netekimo. Persai Maratono mūšyje buvo galutinai sumušti.

Klasikinis periodas – tai laikas, kuriam būdingas didžiausias Graikijos kultūrinis ir ekonominis suklestėjimas.  Tuo metu baigia formuotis polių sistema, sutvirtėja demokratijos pamatai, nusistovi piliečių teisės. Tokia demokratinė forma teigė, kad valstybės valdyme privaro dalyvauti visi piliečiai. Be viso to susiformuoja naujo žmogaus sąvoka – „Idiotės“ (graikiškai „keistas žmogus“) – jis nedalyvauja valstybės reikaluose.

Po karų su persais Atėnai į nelaisvę paėmė daugybę vergų – pigios darbo jėgos, o tai teisėtiems valstybės piliečiams leido užsiimti kultūrine veikla, kitaip tariant, susidarė palankios sąlygos kultūrai vystytis, kilo ekonomika. V a. pr. Kr. Atėnai tapo kultūros centru, todėl minimas periodas dar kitaip vadinamas atikiniu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)

picasso-at-the-lapin-agiles-interests3. Jau antikoje pastebėta, kad poezijos esmė labai susijusi su estetikos kategorijomis (grožiu, harmonija, darna… ). Pavadinimas taip pat operuoja į estetinę funkciją. Ji suvokiama kaip žodžio menas ir neišvengiamai tenka aptarti literatūros sąvoką su menų įvairove. Koks yra menų ir žodžio ryšys? Yra keli požymiai, kurie leidžia žodinei žmogaus saviraiškai tapti menu. Grožinė literatūra nėra savaiminis gamtos produktas. Žodžio meną sukuria intelektas, emocijos, žmogaus talentas. Sakoma, kad žodinis menas yra kultūros savastis, o ne natūros dalis. Be to, žodinis menas atlieka kitas funkcijas negu kitos žmogaus veiklos sritys. Kūrinys suteikia žmogui estetinį išgyvenimą, kuris pasireiškia trimis bruožais:

I. estetiniai išgyvenimai apima emocijų sferą. Žmogus su materialiuoju pasauliu saistomas per jutimus, vidinį regėjimą, klausą…

II. estetinis išgyvenimas sukuria žmogaus emocinę būseną. Jis tarsi pasineria į tam tikrą jausmą.

III. estetinis išgyvenimas suteikia sielai pasitenkinimą (Antikos laikais). Šis jausmas yra specifinis, nes sielos palaima, kurią suteikia menas, nėra skirta konkrečiam tikslui. Kultūrologijoje sakoma, kad meno sukeliami išgyvenimai neturi praktinio tikslo.  Kalbant apie meno ir estetikos sąlytį, reikia apibrėžti kelias literatūros teorijos kategorijas. Tą objektą, kuris menininkui suteikia estetinius išgyvenimui vadiname estetiniu objektu. Santykis su objektu yra vadinamas estetiniu santykiu. Suprantama, kad egzistuoja nuotolis tarp mūsų ir meninio kūrinio. Nors mes kūrinį estetiškai išgyvenam, tačiau nuotolis tarp mūsų ir estetinės vertybės visada išlieka. Ta distancija yra suformuojama ne tik frikcinės meno esmės. Kūrinio suvokimas (turinys) priklauso ir nuo estetinio objekto, ir nuo suvokėjo emocijų. Estetinis objektas gali būti įvairus: tai spalva, garsas, figūra – paprasti objektai; ir jis gali būti sudėtingas, apimantis vaizdinių gausumą: egzistencija, gamtos vaizdinių visuma, gelmės sudėtingumas ir t.t. estetinio išgyvenimo turinį apibūdina sąvokos – estetinės kategorijos: grožis, tragizmas…

Menas, kūrinys realizuoja ne vieną estetinę funkciją. Kūrinys gali teikti pažintinę, ideologinę, auklėjamąją, hedonistinę prasmes, kurių nereikia įrodyti .šios funkcijos savo poveikiu gali būti ryškesnės už estetinę funkciją, tačiau pastaroji daro sritį menu. Tik atlikdamas estetinę funkciją, menas išgali atlikti ir visas kitas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.
Archainis literatūros laikotarpis