Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.

J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 Biliunasm. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl pastarosios priežasties neteko giminių materialinės paramos.

Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, taip pat dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Po Dviejų metų jis parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus – almanacho projektą, parašė straipsnių apie literatūrą.

Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Skatinama kurti lietuvių kalba, kuri ilgainiui tapo ir dėstomąja kalba.

Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.

Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu mūsų prozos pradininku.

Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 – 1907). Liko daug nepabaigtų darbų.

Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. J. Biliūno kūryba skirstoma į du etapus:

1) ankstyvąją (1901 – 1904 m.);
2) vėlyvąją (1904 – 1907 m.).

Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Pastebėtina tai, kad apie savo ateitį poetas kalba pesimistiškai, o apie tautos – optimistiškai.

Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių Joniukasidėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.

Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.

Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui.

J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Vienažindys).

Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis.

J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas – jaučia, Žemaitės pasakotojas – „jis“, o Biliūno – „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė – parodyti. Labai svarbus ir objektyvumo – subjektyvumo aspektas: Žemaitė surenka medžiagą ir kuria, o Biliūnas naudojasi savo patirtimi.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.

Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo – noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Jis į lietuvių literatūrą įvedė klasikinės novelės modelį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės”

Vaižganto kūrybos viršūne galima laikyti apysaką „Dėdės ir dėdienės”, išleistą 1929 metais. Tai išties vienas brandžiausių ir meniškiausių kūrinių, pasakojantis apie tą laiką, kai baudžiava jau ėjo į pabaigą, tačiau visas dėmesys sutelktas ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, bet į trijų pagrindinių veikėjų – Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo – paveikslus, jų ryšį su gamta ir su pasauliu.

„Dėdės ir dėdienės“ – tai meilės apysaka, kuriai nebuvo lemta išsiskleisti. Labiausiai Dėdės ir dėdienėsVaižgantą domino vieno iš pagrindinio veikėjų – Mykoliuko vidinis pasaulis. Jam ir skiriamas didžiausias dėmesys. Mykoliukas – tai didelio masto idėja.

Baigęs dėstytojauti (1929 m. universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą), Vaižgantas atsidėjo grožinei kūrybai ir apie 1930 ir 1932 metus parašė apysaką „Nebylys“. „Nebylys“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas, kurio pagrindas – neleistina meilė ir ribos, kurias peržengęs, žmogus sugriauna savo gyvenimą. Šia apysaka Vaižgantas daug prisidėjo prie lietuvių literatūros psichologizacijos.

Netikėta lietuvių prozai apysaka „Nebylys“ priskiriama prie „tamsiųjų“ Vaižganto kūrinių, nes ji remiasi kriminaline istorija. „Joje išryškėja egzistencinė linija, dieviškųjų ir velniškųjų jėgų sandūra. Žmogaus pasąmonėje daug sumaišties. Veikėjų tragizmas kyla, kai neįstengiama suderinti poelgių ir doros. Egzistencinės antinomijos apysakoje susiliejo su kaimo kasdienybės vaizdais. Kaimo buitis gelbsti ir pražudo žmones. Uždaras gyvenimas kondensuoja aistras, ima reikštis „velnio galybė“, instinktų pergalė prieš dorybę, net ir meilė atsiduria satanizmo zonoje.

Pagrindinis apysakos konfliktas kyla ne dėl prieštaringos situacijos, bet dėl prieštaringos psichologijos. Įsimylėjęs Ameliją, Jonas žengia pirmą žingsnį šeimos sakramento sulaužymo link. Įvedama išpažintis.

Apysakoje aiškiai teigiama, kad žmogus privalo suvaldyti savo aistras ir būti valingas. Vaižganto pasakotojas visada yra maksimaliai optimalus, jis niekad nesusitapatina su veikėjais, jų nevertina, bet kartais polemizuoja.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai“

Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai”

Vaižganto palikimas labai gausus: publicistika, įvairūs raštai, beletristika ir grožinė kūryba.

Palankesnės sąlygos Vaižganto kultūriniam bei literatūriniam darbui susidarė tik 1906 m., kai jis persikėlė į Vilnių ir ėmė dirbti buržuazinių laikraščių („Vilniaus žinių”, vėliau – „Vilties”) redakcijose. Pirmojo pasaulinio karo metais, gyvendamas Rygoje ir Petrograde pradėjo rašyti „Pragiedrulius”.

„Pragiedruliai“ atsirado iš nostalgijos. Prie šio kūrinio Tumas labai daug dirbo, kartais rašė net po keturiolika valandų per dieną ir taip ištisus tris mėnesius. Antroji „Pragiedrulių“ dalis pasirodė 1923 metais ir tai buvo didelis įvykis. Pasirodžius „Pragiedruliams“ daug recenzuota, taisyta, kritikuota, tačiau kūrinys netgi pretendavo tapti epopėja.

„Pragiedrulių“ laikas – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, tautinė sąmonės ir kultūros pragiedrėjimas, suvokimas, kad esame lietuviai.

Pasirodant „Pragiedruliams“ jau turėjome Vinco Pietario romaną „Algimantas“, Lindės Dobilo romaną Pragiedruliai„Blūdas“ ir „Klaida“, Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Kazio Puidos apysaką „Žemės giesmės“. Tačiau „Pragiedruliai“ visus juos pralenkia, nes yra visai kitoks kūrinys. Su I. Šeiniaus „Kupreliu“ sunku ir lyginti.

„Pragiedruliai“ – tai veikalas, sujungęs Valančiaus epochą su tais laikais, ir duodantis išsamų meninį to laiko vaizdą. V. Krėvės žmogų formuoja papročiai ir tradicijos, o Vaižganto – laikotarpis.

„Pragiedrulius“ galima vadinti apysaka, romano termino autorius privengė. Tačiau žanras tebėra neaiškus. Vaižgantas davė labai neapibrėžtą žanrinį pavadinimą „Vaizdais kovos dėl kultūros“. Nepaisant to, kūrinio vertė labai didelė – apysakoje pateikta medžiaga autentiška, o veikėjai meniškai gyvi. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio – kultūrinio gyvenimo, buities reiškinių ir faktų.

Pasak A. Vaitiekūnienės, „Pragiedrulius“ romanu galima vadinti tik tuo atveju, kai akcentuojamas metražas, siužeto bei kompozicijos daugiaplaniškumas ir vieninga gyvenimo koncepcija. Tačiau veikėjų paveikslai nebūdingi romanui, nes neturi vystymosi perspektyvos ir psichologinės gilumos, jiems nebūdingas vidinis konfliktas, o siužetas nutrūksta „Vaiduvos krašte“. Aldona Vaitiekūnienė iškelia mintį, kad galbūt „Pragiedrulius“ būtų galima sieti su poema, tačiau, pasak V. M. Putino, Vaižganto kūrinys nepasiduoda įspraudžiamas į rėmus.

Su epopėja „Pragiedrulius“ sieja teminis užmojis ir plati, apibendrinta problema bei reikšmingų epochos įvykių atspindžiai, tačiau „Pragiedruliuose“ stokojama epochos vaizdo pilnumos ir liaudies vaidmens suvokimo visame tame gyvenime. Algimantas Radzevičius siūlo vadinti pseudo epopėja, nes tikrasis epopėjiškumas dingsta, kai į fabulą įsiterpia buitiniai, etnografiniai ir ūkiniai vaizdai.

Yra sąsajų su epu – tai paralelių ir kontrastų principas, – bet tai tik maža dalis visų „Pragiedrulių“.

Algimantas Radzevičius ieškojo „Pragiedrulių“ sąsajų su kronika, kuriai būdingi personažų paveikslų aprašai, tam tikros tautos gyvenimo dalies aprašymas ir atskiros situacijos, įsiterpiančios į pagrindinį veiksmą, bet „Pragiedruliuose“ kartais pasirodo lyriškumo motyvų, todėl kronikos terminas netinka, ir dėl to pereinama prie apsakymo ar apysakos terminų. Pastariesiems būdingi asmeninių veikėjų gyvenimų aprašai, papročių, tradicijų fiksavimas, vaikystės epizodų, prisiminimų įterpimas ir svarbiausia, kad viską vienija ne fabula, o vidinė veikėjų būsena kaip tik ir būdinga apysakai ir apsakymui.

„Pragiedrulių“ veiksmo vieta – tai “Gondingos kraštas” (Vakarų Lietuva, žemaičiai) ir “Vaduvų kraštas” – Rytų Lietuva, aukštaičiai, taigi, kūrinio veiksmo vieta – beveik visa Lietuva.

Kaip jau minėta, “Pragiedruliai” neturi vieningo siužeto. Kiek ryškesnė siužetinė linija pastebima tik “Gondingos krašte”, tačiau gausią ir labai įvairią apysakos medžiagą, galima sakyti, sujungia dviejų šeimų gyvenimo vaizdai. Be šių dviejų siužetinių linijų, kūrinyje gausu įvairiausių intarpų, su pagrindiniu pasakojimu mažai susijusių epizodų, tačiau meniškai jie yra labai vertingi.

“Pragiedruliai” – idėjiškai ir meniškai prieštaringas kūrinys: aukštinama lietuvių buržuazija, vienapusiškai nušviečiami ano meto istorinės tikrovės reiškiniai, bet taip pat yra ir nemaža meniškai objektyvių gyvenimo vaizdų, veikėjų charakterių, darbo ir gamtos aprašymų. Galima teigti, kad būtent tai ir nulemia išliekamąją kūrinio vertę.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės“

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)

XX a. pradeda vystytis visos vaikų literatūros rūšys ir žanrai. Pastebėtina gilesnė veikėjų vidinio pasaulio analizė. Vaikų literatūra tampa meniškesnė, artimesnė vaikų prigimčiai. Iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų, tik tiek, kad pačios knygos buvo mažesnės. Reikšminis įvykis – 1917 metais pradėtas leisti šviečiamosios krypties vaikų knygynėlis. Šioje serijoje buvo išleista 18 nedidelės apimties (30-40 psl.) knygelių. Jose buvo aiškinama gamtos, kultūros, evoliucijos klausimai, supažindinama su kitų tautų gyvenimu. Daug tekstų parašė J. T. Vaižgantas, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius Giedraitis. Pasirodė ir vaikams skirti laikraštėliai: „Žiburėlis“, „Angelas sargas“ 1922 m.,  „Žvaigždutė“ (1923 m.), „Saulutė“ (1925 m.).

1928 – aisiais atnaujintas pirmasis vaikų  laikraštėlis „Šaltinėlis“.

Savo veikla tuo metu išsiskyrė Pranas Mašiotas. Jo nuopelnas  – graudžios vaikų literatūros sukūrimas. Pranas Mašiotas labai dažnu atveju dar vadinamas vaikų literatūros tėvu.

Pranas Mašiotas gimė (1863 – 1940) Pūstelninkuose, Šakių valsčiuje. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą, vėliau įstojo ir baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete, kur lankė Fortūnatovo lietuvių kalbos paskaitas. Savarankiškai studijavo K. Būgos darbus, nes manė, kad liaudies švietėjas turi mokėti gimtąją kalbą.

Išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių. Kai kurie buvo perleisti net 14 kartų. Darbininkams parašė pradžiamokslį, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

XIX a. pabaigoje pradėjo bendradarbiauti slaptai platinamame lietuvių laikraštyje „Aušra“ ir „Varpas“. 1904 metais „Varpe“ paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“.

Pranas Mašiotas šventadieniais dėstė lietuvių kalbą, vėliau vertė pasakėles ir netrukus pats ėmė kurti. Nuo 1915 metų šalia pasakų mažiesiems ima rastis istoriniai pasakojimai.

Lietuvių tautos švietimas, kultūrinio lygio kėlimas, dvasinis ir materialinis progresas buvo pagrindinės to meto straipsnių temos, tad nekeista, kad „Varpe“ buvo paskelbta apie 50 straipsnių. Tačiau grožinė literatūra buvo viena iš pagrindinių tautos kultūrinimo aplinkybių.

Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą Pranas Mašiotas dirbo ministerijoje, dalyvavo kuriant lietuvių mokyklų koncepciją. Jis nenorėjo, kad vaikai tuščiai gaištų laiką prie menkavertės knygos, nes už viską svarbiau gėris ir išmintis. Mašiotas kūrinius adresavo žinių stokojančiam kaimo vaikui. Jo tekstai nėra pasenę net dabar. Adresato jutimas, kalbos grožis, taisyklingumas lemia Mašioto kūrinių vertę. Jo kūryboje galima skirti kelis tarpsnius: a) mokslo populiarieji straipsniai; b) pasakėlės mažiesiems; c) realistiniai apsakymai; d) vertimai; e) apsakymai bei apysakos paaugliams.

Pasakose įtaigiai kalba apie valstiečius supančių gyvūnų, paukščių elgseną, įpročius. Vaizduojamasis pasaulis – kaimo vaiko pasaulis. Dažnas veikėjas – žvirblis, po to šuo, dar vėliau – gaidys, žąsys ir t.t. Kai kurios pasakos gal dėl to yra labai artimos liaudies pasakoms apie gyvulius. Per siužetą siekia perteikti mokslines žinias. Svarbi pažintinė funkcija. Tarp realistinių kūrinių yra ir tokių, kur ypač kreipiamas dėmesys į vidaus pasaulį (sąžinė, drąsa: „Morkos“, „Vanago širdis“).

Mašiotas priklauso prie tų rašytojų, kurie siekia paveikti skaitytoją teigiamais personažais, gerais pavyzdžiais. Mašiotas taip pat labai mėgo ir dialoginę situaciją: suaugusio ir vaiko pokalbį.

Jis parašęs ir 2 apysakas paaugliams „Pajūriais pamariais“, „Pažadėta ir tesėta“. Vaizduojama kelionė Nemunu iš Suvalkijos į Klaipėdą, pateikiama žinių apie Panemunės pilis, šventes, apie skenduolių gelbėjimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika