Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Didaktinės apysakos. Būdingiausias bruožas – kelionės motyvas. Svarbiausias čia yra siužetas, atsiranda pasakotojas, įvairesni veikėjai, formuojasi dialogas, pasakojamoji ir aprašomoji kalba, randasi nacionalinės specifikos detalių, vaiko aplinkos atstovų. 1846 m. Simonas Daukantas išleidžia apysaką „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“. Tai nėra visiškai originali apysaka, tai iš vokiečių kalbos verstas tekstas sekant vokiečio Joachimo Heinricho Kampės (Campe) „Robinzonu Jaunesniuoju“, o šis, suprantama, buvo garsiojo D. Defo Robinzono Kruzo palikuonis. Daukantas šia apysaka siekė skaitytoją vesti iš nežinomų vietų į pažįstamas, todėl Robinzonas pervadintas Rubinaičiu, Londonas – Karaliaučiumi, Temzė – Nemunu ir t.t. Herojus perkeliamas į Baltijos jūrą. Taip atsirado lietuviškas variantas.

Peliūzės gyvenimas yra pasakojamas iš tėvo pozicijos ir tai daroma trisdešimt vakarų. Apysaka parašyta rolėmis. Tokia forma yra patogi pasakojamajai medžiagai įterpti. Kūrinyje yra geografinių ir navigacijos terminų, miškų ir upių pavadinimų. Pagrindinis motyvas – kelionė. Kelionė – tai patirties kelias, vertybė. Rubinaitis Peliūzė, būdamas septyniolikos metų, prioritetus teikiantis dykinėjimui bei tingėjimui mokytis ir dirbti, iškeliauja į pasaulį. Bet kelionė be tėvų sutikimo ir palaiminimo yra nesėkminga – svetima erdvė nesaugi ir pilna išbandymų. Nuotykių troškimas, noras pažinti pasaulį – tai Peliūzės vertybės. Nuotykiai kūrinyje atlieka patyrimo – auklėjimo funkciją. Kelionės metu įvyksta pagrindinio veikėjo kitimo procesas: pereinama iš neišmanymo į pažinimą, kuris įgyjamas komunikuojant su kitais, perduodant patirtį, pamokant. Didaktinės prozos tradicijoje tai itin aktualu. Apysakos pabaigoje Rubinaitis Peliūzė į namus grįžta kaip Šventojo Rašto sūnus palaidūnas, tačiau etiškai rimtas, subrendęs vyras, kelionės dėka įsitikinęs tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu.

Be didaktinių apysakų pasirodo ir didaktiniai apsakymai. M. Valančius 1864 m. išleidžia „Vaikų knygelę“, kurioje naudoja pasakojimo būdą be atviro aiškiai matomo pasakojimo. Tai septyniolika apsakymų vaikams, kuriuos Motiejaus Valančius vadina pasakomis. Juose išryškinamos teigiamos ir neigiamos veikėjų savybės. Personažai dar neveikia pagal savo charakterio raidos logiką, savarankiškai nemąsto, bet yra ydų arba dorybių iliustratoriai:

• autorius naudojosi liaudies pasakų ir pasakėčių motyvais („Mikė Melagėlis“);
• perpasakojo kalendoriuose buvusius sentimentalius didaktinius vaizdelius;
• sulietuvino vokiečių rašytojų apsakymus;
siužetus paėmė iš lietuviško kaimo aplinkos.

Siužetai neturi aiškios užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Smalsumą kelia komiškos ar net ironiškos situacijos. Valančiaus pasakojimui būdinga įvykių, situacijų, atskirų vaizdelių, portretų, komentarų, informacinių elementų derinys. M. Valančius laikomas pirmuoju rašytoju, sukūrusiu nemaža įvairių vaikų tipų. Jo vaizduojami vaikai gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pavaizduoti veikėjai yra teigiami ir neigiami:

• schematiškai pavaizduoti vaikai (geroji Onelė, Nedora Marė, dievo baimingasis vaikelis);
• realistiškai pavaizduoti personažai (Mikė Melagėlis).

Valančius sukūrė pirmuosius realistinius vaikų portretus, kurie yra veikėjų vertinimo priemonė. Autorius mėgo dialogus, kūrė roles, savo apsakymais mokė doros ir darbštumo, barė apsileidėlius, tinginius, diegė norą mokytis, ugdė pasididžiavimą tautos praeitimi, papročiais.

Didaktiniai eilėraščiai. Eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. 1861 m. parašė „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“. Ne visa knygelė skirta vaikams, tik kai kurie eilėraščiai. Poezija liaudiško pasaulėvaizdžio, joje gausu kaimo buities realijų, pamokymai sakomi gyva sąmojinga žmonių šneka, vartojami tautosakiniai poetizmai. Aleknavičiui poezijoje labiausiai rūpėjo didaktiniai tikslai: kaip elgtis, kaip klausyti. Jis to moko linksmai juokaudamas, kartais pasišaipydamas. Vienas iš jo tikslų – teikti skaitytojui malonumą. Į vaikų literatūrą autorius pirmasis įvedė komiškas situacijas, į tekstus įtraukė smulkiosios tautosakos žanrų, žaidybine situacija paremtas skatinimas mokytis.

Antanas Baranauskas apie 1851 m. parašė „Mažų dienų atsiminimus“ – eilėraščius vaikams.  Jo meninis pasaulis remiasi realybe, kurioje nemažai komiškų situacijų.

Pirmasis suteikęs vaikų eilėraščiams folklorinį skambesį – K. Sakalauskas – Vanagėlis. Jis pasitelkė iš tautosakos onomatopėjas, įvedė liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Tačiau Vanagėlio eilėraščiai išliko skambūs, dinamiški ir nuotaikingi.

Prie visų reiktų minėti ir Mantą Grigonį bei jo eilėraščių rinkinį tik vaikams „Kvietkelis“ (1913 m.). Jo eilėraščiuose vaikai ne tik atlieka darbus, bet ir žaidžia įvairius žaidimus. Žaidimas – svarbiausia vaiko prigimtinė būsena. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas, giedra nuotaika. Į eilėraštį Grigonis mėgo įkomponuoti ir priedainį. Eilėraščio pasaulis antropomorfizuotas, lyrinis subjektas smalsus ir viskuo besidomintis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)

Knygą „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (1978 m.) apie mergaitę, kuri ieškojo mamos, galima apibūdinti kaip tipišką „socialinio realizmo“ pavyzdį.

Ją būtų galima skirstyti į dvi dalis: gyvenimas iki susitikimo su Troter ir gyvenimas su Troter. Iki atvykimo pas šią moteriškę apie Gilės gyvenimą skaitytojas sužino tik iš nuotrupų: per tris metus mergaitė pakeitė tris šeimas. Gilė yra atžagari, stipri, nepriklausoma, akiplėša bei storžievė (tik iš pirmo žvilgsnio) ir tai regis yra visai pateisinama – ji nenori prie nieko prisirišti, nes gali greit visko netekti. Su savimi Gilė nuolat turi mamos nuotrauką ir visada tiki, kad sulauks laimingos pabaigos, kai vieną dieną pasirodys jos mama ir ją pasiims. Vienišumas ją paverčia smarkuole ar net pabaisa. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. Tačiau skaitytojas iš karto pajunta, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie Troter (antroji knygos dalis) prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Pamažu storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines, tad pasirodžius mamai, kai jau Gilė visai to nesitiki, įvyksta persilaužimas – mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, iškyla pasirinkimo dilema.

„Smarkuolė Gilė Hopkins“ atskleidžia nereikalingo vaiko išgyvenimus, žavi charakteriu, knyga parodoma, kaip paauglišką atšiaurumą ir užsispyrimą nugali tikra ir gili suaugusiojo žmogaus meilė. Už šią knygą autorė taip pat apdovanota Nacionaline knygų premija.
Iš viso K. Paterson yra sukūrusi daugiau kaip 12 apysakų bei romanų, išleidusi 2 apysakų rinkinius, keletą paveikslėlių knygų.

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ryški visoje vaikų literatūroje. Ryškiausias to pavyzdys danų rašytojo Bjarne’s Reuterio knyga „Busterio pasaulis“ apie „kitokį“, nepritampantį aplinkoje ir nesuprastą vienišą vaiką.

Pagrindinis herojus – maždaug 11–13 metų paauglys, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, kelnės iki pusės blauzdų, marškiniai su Havajų motyvais, berniukas nuolat nešioja kepurę. Galima tik pridurti, kad herojus neatitinka suaugusiųjų stereotipų, todėl meniškos sielos Busteris daugumos stereotipiškai mąstančių mokytojų lieka nesuprastas ir pirmiausia jis yra nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti.

Berniukas Busteris kilęs iš neturtingos šeimos, tarp bendraamžių jis yra atstumtasis ir vienišius. Busteris nepritampa dėl kitų priežasčių – vaikams jis atrodo nelaimėlis. Jis vis atsiduria ne vietoje ir ne laiku, jis kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jam ir mokslai nesiseka, jis vėluoja į pamokas.

Tačiau Busteris daug kuo domisi. Jis kovoja už save rodydamas fokusus ir elgdamasis kitaip, nei visi vaikai. Vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių patyčias atsveria šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, atjaučia ir seserį Ingeborgą, kuri dėl savo raišumo taip pat yra kitokia. Pilnavertiškumo jausmą, pasitikėjimą savimi, berniukui grąžina ir surastas darbas pieninėje.

Kaip ir Katherinos Paterson knygose, taip ir šioje esama skaudžios mirties. Busterį sukrečia Ponios Larsen mirtis. Tik su ja viena jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodyti jai fokusus ir linksminti savo pokštais, ir ji berniuką suprato. Susidūręs su jam artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja ir suauga. Įvykusį lūžį rodo ir pasikeitęs berniuko elgesys.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, komiškai įtaigus,psichologiškas ir dvasiškai gilus. Svarbiausia, kad Busteris patenkintas savo gyvenimu. Knyga išskirtinė, nes joje nėra pesimizmo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės“ – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)

Antonijus Pogorelskis (tikrasis vardas Aleksejus Perovskis (1807 – 1836 m.)) – XIX a. pirmosios pusės literatas,  nėra visuotinai žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba labai reikšminga literatūros raidai. A. Pogorelskis ne tik rusų, bet ir pasaulinėje literatūroje pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829 m.) autorius.

Tai literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, kuriai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, iš kurių pirmasis – realistinis – nėra standartiškas pasakos įrėminimas. „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“  realioje pasakos plotmėje vaizduojamas pensionas, jo buitis ir kasdienybė, kurio centre – berniuko Aliošos paveikslas. Alioša yra atvežtas iš Rusijos ir paliktas, todėl jis ilgisi namų bei artimųjų. Berniukas kilnus, jautrus, nors jam nesvetimi ir kitokie būdo bruožai. Pasakos siužetas gana aiškus: gavęs stebuklingą grūdelį iš požemių Alioša tarsi išpuiksta, tačiau, kai jį pameta, vėl imama kalbėti apie draugystę, atsidavimą ir žodžio tvirtumą. Rašytojas orientuojasi į vidinio pasaulio vertybes, ryškėja pati svarbiausia idėja – darbštumo idėja. Šią pasaką būtų galima sulyginti su Hofmano „Spragtuku“, bet Pogorelskio kūrinys daug didaktiškesnis, labiau orientuotas į vaiką. Abiejuose pasakose panašus realybės ir pasakos jungimo principas, panaši pasakos atsiradimo, įvedimo situacija. Autorius siekia vaiką pamokyti, o Hofmano vaikas – skaitytojas į pasaką vykstą ne ydų atsikratyti, bet džiaugtis fantazija.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) (1802 – 1827 m.) yra laikomas Hofmano pasekėju ir mokiniu.  Haufo pasakos pasižymi formos išbaigtumu, vaizdinių aiškumu, kalbos grožiu, yra pilnos humoro, suprantamo ir vaikams, ir suaugusiems. Be kita ko, istorijos kupinos gyvenimiškų ir psichologinių tiesų. Žinomiausios pasakos: „Aleksandrijos šeikas ir jo vergai“, „Karavanas“, „Špesarto smuklė“,  „Mažasis Mukas“,  „Nykštukas Nosis“ ir kitos. Visuose pasakų rinkiniuose pasakos kompoziciškai apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tokia pasakų kompozicija primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kompoziciją. Pasakų veiksmas vyksta Rytų šalyse, o vėlesniuose kūriniuose veiksmas persikelia ir į Vokietiją. Tos pasakos tampa buitiškesnės, jose mažiau rytietiško kolorito.

Haufo pasakos parašytos pirmu asmeniu. Autorius žavisi vaizduotės stebuklu, tad jo pasakos linksmina, teikia malonumo, o kartais gąsdina. Realūs personažai, pasakojantys stebuklingas istorijas, patys tampa dalyviais. Ryškus didaktizmas, demaskuojamos žmonių ydos, melas ir apgavystės.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)