Romualdas Granauskas – prozininkas ir dramaturgas, kūryboje sakralizavęs išeinančią tėvų kartą, įkūnijęs vyresniųjų dvasią ir autentiškumą. Kaip viso to realizavimo plotmė jo kūryboje tapo Lietuvos kaimas su savo trobomis, ežerais, liepomis ir nepakartojamai gyvenusiais ir į savo namus bei aplinką įaugusiais senoliais. Visa tai galima atrasti ir apysakoje „Su peteliške ant lūpų“.
Apysaka „Su peteliške ant lūpų“ pradedama nesudėtingai, iškart įvedant skaitytoją į konkrečią buto erdvę, nurodant nesudėtingus veikėjo, kaip jis pats save garsiai ironizuodamas vadina, Vaitkaus veiksmus, nuosekliai fiksuojant perėjimus iš vienos erdvės į kitą, jau šiek tiek platesnę pirmiau nurodytai: „Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. <…> Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema.“
Vaitkaus bute aiškiais išsiskiria pabrėžtinai akcentuojama tamsa, į kurią veikėjas patenka, kuri, nors ir perėjus į kitus kambarius, nepasikeičia, jos Vaitkus ir nemano ar net nenori pakeisti šviesa, nes tai aliuzija ir į jo vidinę būseną (kaip vėliau paaiškėja – mirė jo tėvas, o jis ką tik sugrįžo iš laidotuvių). Keista tik tiek, kad piešiant veikėjo paveikslą, apibūdinant jo nuotaiką, minimas ne sielvartas, liūdesys, graudumas, o pirmiausiai pabrėžiama priešprieša – tamsiame televizoriaus ekrane atsispindėjo Vaitkaus balti marškiniai. Bet kaip bebūtų, visgi tekstu formuojamas tam tikras herojaus sumišimas.
Kalbant apie erdvę, apysakoje opoziciškai be buto erdvės prieš pastatomos dar dvi – Vilniaus miesto ir Aukštaitijos kaimo erdvė, kurios žymi ir dvi žmonių kartas. Mirusio tėvo sūnus Vaitkus – jaunosios kartos žmogus, kuris gyvena mieste esančiame bute ir čia yra ta jo savoji, artima sielai namų erdvė. Jaunajai kartai pieš pastatoma senoji veikėjo tėvo karta, kuriai priklauso ir dar viena apysakoje minima veikėja Uršulė, gyvenusi Aukštaitijos kaime, gražioje sodybėlėje, kurią kaip tik nupirko Vaitkus. Štai čia buvo jos namai, kur ji jautėsi saugiai, laisvai, giliai įaugusi į savo namų aplinką. Kaip tik iš tokių sulyginimų išplaukia svari Romualdo Granausko kūrybos prasmė, pagrindinis motyvas – senosios, autentiškai ir dvasingai gyvenusios senosios kartos ir jaunosios, jų vaikų, kartos gyvenimo opoziciškumas ir iš viso to kylanti prasmė, bendras tikslas – parodyti tėvų ir vaikų skirtingus gyvenimus, santykį su gamta, paryškinant būtent senosios kartos dvasiškumą.
Analizuojant tekstą, į akis krenta ir su šiais žmonėmis susijusi apysakos nuotaika, konkrečiau, tai pagrindinio veikėjo Vaitkaus vidiniai išgyvenimai. Mirė Vaitkaus tėvas, o pats veikėjas viso labo iš pirmo žvilgsnio teatrodo pavargęs grįžęs namo po trijų valandų kelionės ir, apskritai, laidotuvių sukeltų rūpesčių: „Vaitkus buvo pavargęs. Jam skaudėjo pečius ir nugarą.“ Tačiau giliau pažvelgus į atskiras detales (pečius ir nugarą), matyti, kad prislėgta ir veikėjo siela, ne tik kūnas. Jam nėra gerai, jis pavargęs, išsekęs, susierzinęs:
„ – Laidotuvės praėjo gerai?
– Ar laidotuvės gali praeiti… gerai? – suirzo Vaitkus.
– Aš norėjau pasakyti – sklandžiai…
– Ką reiškia – sklandžiai?.. – vis labiau irzo Vaitkus – Gal tau atrodo, kad jos praėjo… puikiai?“
Įdomu tai, kad veikėjo būsena nuo pat pradžios piešiama per jį užklumpančius prisiminimus pirmiausiai apie tėvą, apie laidotuves, tėvo draugus, apskritai apie gyvenimą ir galiausiai prisimenant paskutiniąją akimirką, kada ant rožančiaus nutūpė balta peteliškė ir buvo kartu palaidota su tėvu. Peteliškė gal net iš tiesų čia ir svarbiausia, kaip prisiminimas apie mirusį tėvą, kaip tam tikra jungtis, kuri vienija sūnų ir tėvą ir jungia du pasaulius. Ši balta peteliškė ir vėliau lydi Vaitkų per gyvenimą, sieja jį su anapilin išėjusiais žmonėmis, nes veikėjas tokią pat peteliškę išvysta ir Aukštaitijoje, Uršulės name tarp langų įstrigusią. Atrodo paradoksalu: „Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiškas gailestis: leidžia į žemę tėvą, o jam gaila tos gyvos peteliškės.“, tačiau šis mažas padarėlis yra visa, kas lieka šviesaus ir giedro Vaitkaus tolimesniame gyvenime po šių didžiųjų įvykių, kaip simbolis ar ženklas, rodantis, kad tėvas niekada sūnaus vieno palikti neketina, kad visada bus šalia (balta jauna peteliškė yra tarsi tas objektas, į kurį įsikūnijo tėvo siela).
„Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulės mirtimi. Sakyk kaip nori, bet taip yra.“ Šioje apysakos vietoje į paviršių iškyla nauja problema, kuri vienaip ar kitaip paveikia dar ir taip nespėjusią atsigauti Vaitkaus sielą. Veikėjui sąmonėje lyg ir užsifiksuoja pirktas namas su senos moterėlės mirtimi, kuris dabartiniu momentu jau tapo visiškai Vaitkaus, bet dar viena mirtis kartu ir slegia, namas tampa nemielas, svetimas, su juo veikėjas negali susigyventi, negali jame pritapti, net ir sienos kažką jam ima kuždėti, dainuoti paslaptingai tyliais balsais. Visa tai kelia nerimą, verčia susimąstyti. Namelis užgyventas, jame labai giliai įsisunkusi senosios kartos dvasia, savam, gimtam kampelyje giliai įleistos senolės šaknys. Būtent šioje apysakos vietoje jau galima apčiuopti jaunosios ir senosios kartos konfliktą – senosios kartos atstovės gimtoji vieta nepriima jaunosios kartos, miesto žmogaus. Tokiu būdu Romualdas Granauskas savotiškai rodo senųjų vietų sakralumą, šventumą, nuo gamtos priklausomą žmogaus gyvenimą („- Mėnulis ant dangaus dabar negeras, ir ežeras pilkas. <…> Pilnaty čia su silpna širdžia negerai.“).
„<…> ir klausysis tylos, kaimo tylos, kurios jis taip ilgėjosi gyvendamas miesto blokuose. Ateis tyla, ateis miegas, ateis gražus, malonus sapnas.“ – Romualdo Granausko kūryboje iškalbinga tampa net tyla, tyla, kurią Vaitkaus tėvas pajutęs, net ir būdamas kaimo žmogus, į Uršulės sodybą daugiau grįžti nebenorėjo, silpo ir nyko blokiniame name. Taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas daug pasako apie senosios kartos turtingą būtį, ypač išryškinant amžinumo momentus: „…ten gimei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėra vietos.“ – nėra vietos ir jos nebus, nes įsiveržimas į autentišką senosios kartos aplinką būtų jos naikinimas, transformavimas, ten neliks ramybės, neliks ir gyvenimo džiaugsmo, ramybės, kurią teikia kaimas ir jo nuolat atgimstanti gamta.
Mirė Vaitkaus tėvas, mirė senučiukė Uršulė – lyg ir nebeliko sakralios vyresniųjų kartos – liko tik jų dvasia, liko gražus prisiminimas, liko tarp dviejų langų įstrigus balta peteliškė, liko ir „jo tėvas su balta peteliške ant lūpų.“, ir tai pagrindinės Romualdo Granausko svarbios detalės savyje sukaupusios visos apysakos reikšmių klodą.
