Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. Pasak Wolfgango Welscho, „postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu, ir, kaip jis pats teigia, veikiau ji yra „radikaliai moderni“. Labai svarbu įžvelgti naujųjų laikų, modernybės ir postmodernybės skirtybes. Atsakymas, kur ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda naujieji laikai, gana vienareikšmiškas – Descartes‘as ir XVII a. „Technika – tai žinojimo pagrindas“. Nuo Descartes‘o laikų ėmė viešpataut pagrindinis instrumentinio proto tipas ir naujieji laikai yra šio viešpatavimo kontekstas.
„Įsivyrauja radikalaus pradėjimo iš naujo patosas“. Lemiama tampa tai, jog pasiryžtama radikaliai viską pradėti iš naujo. Nauja tada ir tampa naujoviška, o sena matuojama pagal ją.
Naujieji laikai, pradėdami iš naujo, neišvengiamai atlieka vienijimo ir universalinimo vaidmenį. Abu bruožai (radikalumas, ir universalumas) yra „techninio“ pobūdžio. Welschas išskiria 1750 metus. Jie lemiamieji. „Tais metais pasirodo Rausseau veikalas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“ – atsakymas į Dižono akademijos iškeltą keblų klausimą, ar naujas mokslų ir menų suklestėjimas prisidėjo prie papročių apvalymo?“ Rausseau peikia faktų ignoravimą ir tariamą žinojimą, kai yra supriešinamas „vienintelis teisingas kelias – „eiti į save ir klausytis sąžinės balso, kai aistros tyli“ .
Tais pačiais metais pasirodė Alexandro Gottleibo Baumgarteno „Aesthetica“ – pirmoji studija apie estetiką, kuri irgi turėjo lemiamą reikšmę.
Naujieji laikai mokslo ir technikos civilizacijos sukūrimo prasme turi ir priešingą gretutinę srovę. „Naujaisiais laikais esama dvejopo gydymo – racionalizavimu ir antiracionalizavimu“. Jie turi „kontranaujuosius“ laikus. Šie naujoviški tik tam tikra prasme, nes be lūžių ir pakitimų perima formaliuosius bruožus. Jiems priklauso pažanga. Welscho teigimu, jie netgi ugdo save remdamiesi iššūkių ir atsakymų kaita. „Vieninteliškumas ir universalumas naujųjų laikų modernybei yra itin būdingi, o daugybingumas ir dalinumas – itin svetimi“.
XX a. įvyksta esminis pokytis. Daugybingumas ir dalinumas pasidaro vyraujantys ir neišvengiami. Prisimenama ir Einšteino reliatyvumo teorija, kuri padėjo suprasti, jog visumos neįmanoma apibrėžti, nes nėra atskaitos taško. „Tikrovė paklūsta ne vienam vieninteliam modeliui, o daugeliui; ji yra konfliktiška ir dramatiška, vienoviškumas galimas tik specifinėse dimensijose, o ne kaip visuma“ .
„Naujųjų laikų pagrindinėje kryptyje, atsiranda būtinybė peržiūrėti ir keisti pagrindinius principus“. Į mokslinę sąmonę tuo metu jau ima smelktis tokios sąvokos, kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas. Atsisakoma monopolizmo, visuotinybės ir išimtinumo. Į mokslą plūsteli modelių įvairovė, paradigmų konkurencijos ir vieningų bei galutinių sprendimų nebuvimo pripažinimas.
Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum