Žyma: dialogas

Dialogų struktūriniai ciklai

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jie kuriami skirtingų pašnekovų Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, o ciklas – tai baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka. Kalbėjimo žingsniai gali sutapti su pasakymu, bet kartais gali apimti ir kelis pasakymus.

Kalbininkai skiria keletą tradicinių dialogo ciklų:

DVINARIAI: St –> Re

1.  Tiek stimulas, tiek reakcija yra žodiniai:

– Gal kavos? – paklausiau.

– Galim, – Julius ištarė mechaniškai…

2. Stimulas verbalinis, reakcija kūno kalbos:

– /…/ Kava atvėso. Gal pakaitinsiu?

– Mikas papurtė trumpai kirptą didelę galvą.

3. Stimulas reikalauja atsakymo, reakcija visiškai neadekvati, lyg naujo ciklo stimulas.

– Kodėl net du kartus pakartojai: nenužudžiau, nenužudžiau. <…> Kodėl? Kodėl, Mikai?

– Snaudulys suėmė, aš kur nors nuvirsiu.

TRINARIAI: St –> Re –> K (komentaras); Įv (įvadas) –> St –> Re

1. St –>Re –> reakcijos komentaras

– Per šventes jis tau gali nieko neatnešti (senis šaltis).

– Ir nereikia.

– Gerai, bet žinok!

2. St –> Re –> stimulo komentaras

– Kai su Benita kalbėsitės, perduokit linkėjimus nuo Mortos.

– Ačiū.

– Sakykit, mes visos jai pavydim, tegul rašo.

3.  Įv –> St –> Re

– Ne visi rašytojai ir tada meluodavo.

– Tau teko ką nors tokio skaityti?

– Nemanyk, brolau, kad lageris mus visai atskirdavo nuo pasaulio.

KETURNARIAI: St1 –> (St 2 –>Re2) –>Re 1

– Pavažiuojam, Andriau.

– Šiandien?

– Nėr ko atidėliot.

– Kad taip nori.

——————

– Tavo buvusi tarpstotė?

Jis patempė kaklo gyslas, kad paaiškinčiau.

– Stotelė tarp dviejų zonų.

– Nu Andrėj, – nugiedojo.

PENKIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –> Re1 –> K

– ... tai man duot tavo telefoną ar neduot?

– Ar policija manęs ieškos? Juokų šnekos, kam aš jiems.

– Taip tai taip, sako, laikraščiai kažką rašo <…>

– Jeigu prireiks, susiras.

– To aš ir norėjau klaust.

ŠEŠIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –>(St3 –> Re3) –> Re1

– Ar atsimenat, dėde, jo vardą?

– Kieno vardą? Kieno? <…>

– Stepono sūnaus, vyriausiojo. <…>

– O kam to reikia?

– Man. Noriu žinot.

– Nežinau.

Ciklas turi turėti vieną prasmę. Jei atsiranda bent mažytis semantinis atspalvis – ir iš karto tai bus jau kitas ciklas.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogo analizė

Dialogas ir monologas

Dialògas [gr. dialogos — pokalbis] – tai dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (pvz.: dramos kūrinyje — pagrindinė kalbinės išraiškos forma); gali būti eiliuotas (nedraminis) literatūros žanras arba prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma.

Monològas [gr. monologos < monos — vienas + logos — kalba, žodis] – tai grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos ir neįeinanti į dialogą.

Esminius dialogo ir monologo bruožus apibrėžia lentelėje išskirti punktai:

MONOLOGAS DIALOGAS
1. Kuriamas vieno asmens 1. Kuriamas dviejų ir daugiau asmenų. Teksto kūrėjas ir suvokėjas nuolat keičiasi.
2. Adresatas paprastai yra pasyvus, antraeilis bendravimo dalyvis. 2.
3. Adresatas tik numanomas 3. Adresatas yra konkretus.
4. 4. Vienas svarbiausias bruožas – spontaniškumas, greita pašnekovų replikų kaita.
5. 5. Mimika ir gestai yra itin svarbu; kartais jie gali pavaduoti netgi repliką.
6. Nesvarbios laiko koordinatės. 6. Sutampa adresato ir adresanto laiko koordinatės.
Dialogas ir monologas skiriasi sąryšio su kontekstu laipsniu. Dialogo atveju nesuprasti teksto be konteksto yra didelė galimybė, o monologas gali egzistuoti ir be konteksto.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogų struktūriniai ciklai
Dialogo analizė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!”

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.”

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės” psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Galimas kūrinio analizės planas

Prozos kūrinį galima analizuoti pasitelkus tam tikrą analizės metodą, pvz.: pradedant nuo svarbiausių dalykų ir einant prie antraeilių, tačiau reiktų nepamiršti, kad kūrinio analizė tai nėra vien pastebėjimų išsakymas kokia nors pasirinkta seka, t.y. vardijam viską tik apie erdvę, tik apie laiką, tik apie veikėjus…  Visada kalbant apie pagrindinius kūrinio elementus derėtų prasmingai minėti ir antraeilius (pvz.: nuotaika, kompozicija ir kt.), kad susidarytų kūrinio visumos giluminis vaizdas.

Taigi, siūlau vieną iš kūrinio analizės planų:

1. Kūrinio žanras, analizuojamo teksto tipas;

2. Pasakotojo, kalbančiojo, veikėjo situacija, teksto kompozicija, problematika, vertybės, kontekstas;

Peizažo analizė:

1. Vaizdo išdėstymas;
2. Vaizdo centras;
3. Akustika (spalva);
4. Leksika;
5. Gamtos ir veikėjo jausmų paralelės;
6. Autoriaus balsas (jo gali ir nebūti);
7. Peizažo reikšmė, kai jis vaizduojamas tam tikroje teksto vietoje.

Vidinio monologo analizė:

1. Situacija;
2. Teksto konstravimo principai;
3. Minčių kaita;
4. Kalbos tonas;
5. Emocijos, savijauta;
6. Autoriaus, pasakotojo pozicija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas ir pasakotojas
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Pasakojimas pirmu asmeniu
Svarbiausi prozos teksto elementai