Pedagogikos mokslas: objektas ir tikslai

Pedagogika – tai auklėjimo ir mokymo mokslas. Žodis pedagogika sudarytas iš graikų kalbos žodžių paida – vaikas ir gogike – vesti, auklėti. Pedagogika – tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. Terminas imtas vartoti XVII a., o jo pradininku laikomas F. Bekonas, kuris 1623 m. pateikė naują mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, tik tuo metu ji buvo suprasta kiek kitaip (mokslininkas ją suprato kaip mokslą, kaip vadovavimą skaitymui). Tik XVIII a. pabaigoje pedagogika kaip dalykas imtas dėstyti universitetuose, juose pradėtos steigti ir pedagogikos katedros.

Imanuelis Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie auklėjimą, o vėliau ši medžiaga buvo išspausdinta leidinyje „Apie pedagogiką“ 1803 metais.

Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670 m.). Pagrindinis jo veikalas „Didžioji didaktika“ buvo parašytas 1632 m.

Pedagogikos tikslas – studijuoti žmogaus ugdymo ir ugdymosi teorines priemones, žadinant norą ieškoti individualių ugdymo strategijų, atitinkančių švietimo reformos reikalavimus.

Bendrieji pedagogikos tikslai:

1. suprasti asmenybės tapsmo unikalumą ir jo ypatumus, ypač mokykliniame amžiuje, integruojant psichologijos žinias apie asmenybės raidą;
2. mokėti įvertinti svarbiausių ugdymo veikėjų ir veiksnių ugdomąjį potencialą;
3. suprasti ugdymo proceso struktūrą, atskirų komponentų paskirtį, integralumą, subordinaciją;
4. žinoti svarbesnius pedagoginio poveikio būdus, metodus, formas ir gebėti atskirti jų lavinamąsias ir auklėjamąsias galimybes konkrečiose situacijose.

Praktiniai pedagogikos tikslai:

1. mokėti iškelti ir suformuluoti ugdomuosius tikslus pamokai ir nepamokinei veiklai;
2. mokėti parašyti auklėjamojo renginio išplėstinį planą;
3. mokėti analizuoti pamoką arba renginį ugdomuoju aspektu;
4. savarankiškai analizuoti ir interpretuoti pedagoginę literatūrą ir kitus švietimo dokumentus.

Pedagogikos objektas yra ne kas kita kaip žmogus. Žmogus yra ir kitų mokslų objektas, todėl pedagogikos objektas yra labiau žmogaus ugdymas. Žmogaus ugdymas įmanomas visą jo gyvenimą ir tai puikiai atlieka atskiros pedagogikos disciplinos:

• edukologija – tai mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimo laikotarpį;
• familistika – šeimos pedagogika;
• andragogika – suaugusiųjų mokymas.

Edukologija tiria permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Yra siūloma edukologiją suvokti kaip saviugdos mokslą.
ugdymas
Ugdymas – plačiausia ir pastaruoju metu dažniausiai vartojama sąvoka. Ugdymas – tai visuomeninis, istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių. Kartu šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios ir intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės, taigi, jie kartu lavinami, auklėjami, lavinasi ir auklėjasi.

Visuotinai pripažįstama, kad mokymasis yra svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymas yra dvipusis procesas, jungiantis mokytojo ir mokinio veiklą. Mokytojo veikla – mokymo organizavimas ir vertinimas, o mokinio veikla – tai veikla, kuri numatyta mokymosi programose.

Lavinimas – ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybiškai veikti, formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas mokymo metu.

Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių, įpročių formavimas, t.y. asmenybės ir jos vidinio pasaulio dorovingumo formavimas. Žmogus auklėjasi viso mokymo metu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagogika – mokslas ar menas?
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.

Poema „Metai“ parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Mokymosi veiksniai

VIDINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Dėmesys ir nuostata

Pirmoji mokymosi sąlyga: tai, kas būtina sužinoti ir išmokti, turi atsispindėti psichikoje, ji turi tai išskirti iš visų kitų suvokiamų išorinio ir vidinio pasaulio dalykų. Vienu metu žmogus sugeba suvokti gana ribotą objektų skaičių, o iš išorės ir iš vidaus žmogų veikia daug kitų signalų. Tam tikri daiktai, įvykiai ar savybės gali sukelti psichikos aktyvumą, pasireiškiantį dėmesiu, jie susieti su informacijos poreikiu, individo reikmėmis, jo visuomeniniais polinkiais ir tikslais. Iškyla dėmesio ir mokymosi nuostatos problema – mokinio motyvų problema. Kryptingumas pasiekiamas pagrindines mokymosi ypatybes siejant su vidiniais, išoriniais ir asmeniniais individo veiklos determinantais.

IŠORINIAI MOKYMOSI VEIKSNIAI

Išorinius mokymosi veiksnius lemia mokymosi medžiagos savybės:

1. Turinys.
2. Forma. Ji gali būti gyvenimiška ir didaktinė. Taip pat daiktinė, vaizdinė, kalbinė ir simbolinė.
3. Sunkumas. Nuo jo priklauso mokymosi veiksmingumas, jo sparta ir teisingumas. Mokymosi medžiagos sunkumą, kai kitos sąlygos vienodos, lemia naujos mokymosi medžiagos ryšio su mokinio turima patirtimi, žiniomis, mokėjimais laipsnis.
4. Medžiagos reikšmė – teikiamos  informacijos svarba, ji turi būti reikšminga pačiam     moksleiviui.
5. Medžiagos prasmingumas. Jis priklauso nuo ryšių tarp naujos mokymosi medžiagos ir mokinio patirties, žinių, sąvokų, mokėjimų, jau žinomų jam veiksmų ir operacijų.
6. Medžiagos struktūra. Būna: formalioji ar loginė, turtingoji ar semantinė, sintaksinė.
7. Medžiagos apimtis. Mokymosi medžiagos prasminės apimties didėjimas sunkina jos perdirbimą mintyse ir išmokimą.
8. Medžiagos emocinės savybės: medžiagos patrauklumas, jos savybė sukelti tam tikrus jausmus ir išgyvenimus.

mokymas 1Remiantis daugybe tyrimų nustatyta, kad tiek įgimti veiksniai, tiek mokymasis lemia vaiko pažintinę raidą. Sensomotoriniai sugebėjimai labiausiai priklauso nuo biologinio brendimo. Vaiko pažintinei raidai labai svarbios aplinkos sąlygos. Nepalankiomis sąlygomis augusių vaikų intelekto raida dažnai sutrinka, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.

Piaget nuomone, nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Jo nuomone vaikai patys aktyviai eksperimentuoja su aplinka ir susikuria naują požiūrį į pasaulį, neįmanoma pagreitinti vaiko protinės raidos. Jis tikėjo, kad ne tik vaikas yra veikiamas aplinkos, bet pats ją keičia, kuria savo nuomonę apie ją.

Vygotskis teigė, kad vaiko pažinimo raidai svarbi jo socialinė aplinka, kad vaiko mokymasis prasideda būtent nuo jos. Vaikas bręsta mokydamasis, todėl mokytojas moko mokinį ne to, ką jis jau moka daryti savarankiškai, o to, ko jis dar nemoka, bet gali padaryti mokomas ir vadovaujamas.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Klasikinė literatūra vaikams

Kalbėdami apie klasikinę literatūrą vaikams XIX amžiaus pabaigoje, būtinai turime minėti Žemaitę. 1904 metais Žemaitė sudarė rinkinėlį vaikams. Jai rūpėjo, kad sunkioje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios švietimo situacijoje vaikas neliktų tamsuolis, o išmoktų rašyti ir skaityti. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį į tautosaką: pasakas, pasakėčias, žaidimus, aprašymus ir mįsles – visa, kas vaikams būtų įdomu. Ji užrašinėjo vaikų dialogus, iš kurių ryškėjo vaiko logika ir mąstymas. Pati taip pat kūrė didaktinius apsakymus ir vaizdelius.

Žemaitės aprašymas tikroviškas. Ji moko, kad didesni vaikai neskriaustų mažesnių, nes visų svarbiausia draugystė. Smerkia apgaulę, klastą. Jos divizas – būk jautrus ir padėk žmogui. Ji pirmoji lietuvių literatūroje pavaizduoja našlaičių gyvenimo sąlygas („Nelaimingi vaikai“).

Cikle „Apie vaikų mokslą“ visi rašytojos apsakymų vaikai nori mokytis („Kaip Jonelis raides pažino“). Jos apsakymai pasižymi visapusišku gyvenimo parodymu, ryškiu vaiko vidinio pasaulio atskleidimu. Į pasaulį žvelgiama vaiko žvilgsniu, įvedami vaiko kalbos niuansai.

Tuo metu rašo ir Jonas Biliūnas. Jo apsakymuose nėra didaktizmo. Patys gražiausi – moraliniai apsakymai. Esama ir dalies apsakymų, kuriuose ryškinami vaikystės prisiminimai. Jonas Biliūnas yra publikavęs ir mokslo populiarinimo vaizdelių. Svarbiausia, kad nėra sentimentalumo, nors ir esama daug švelnumo, gerumo, užuojautos.

Lazdynų Pelėda. Specialiai vaikams parašė didaktinių apsakymų rinktinę „Senelio Juozo pasakos“.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš pradžių Vaižgantas buvo labiau vaikų literatūros kritikas, bet vėliau parašė ir kelias knygas: „Mikutis gamtininkas“, „ Vaižganto gyvūnėliai iš jo raštų“, kuriose atskleidė vaiko išgyvenimus, sukūrė vaiko paveikslą iš jo poelgių ir minčių.

Tuo metu vaikams keletą apsakymų parašo ir Vincas Krėvė: „Antanuko rytas“, „Bobulės vargai“, „Galvažudys“. Taip pat sukuria legendų: „Perkūnas, Vaiva ir straublys“, Aitvaras“ ir kiti. Čia svarbiausia vaiko psichologijos tikrumas, detalių įspūdingumas. Vincas Krėvė poetiškai pavaizduoja vaikus ir senus žmones.

Šatrijos Ragana parašo apysakas „Vincas Stonis“, kur plačiai vaizduoja kaimo vaikų gyvenimą, o iš „Daktaro pasakojimų“ ryškus vaiko veržimasis į mokslą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje